Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

Džeisonas sumirksėjo lyg norėdamas išsklaidyti miglą, papurtė galvą. Pažvelgė į Mari, kuri už penkiolikos pėdų stovėjo prie sienos, tariamai stebėjo minią ant platformos, bandė pastebėti ką nors, kas stebėjo jį. Bet to nedarė, pati žvelgė į jį, veidas buvo susirūpinęs. Mėgindamas suteikti jai stiprybės, jis linktelėjo galva. Ta akimirka buvo nebloga. Prisiminė naujus vaizdus. Jis jau buvo tose kapinėse, kaip nors jose susigaudys. Priėjo prie Mari. Einant link išėjimo ji pasisuko ir nusekė paskui jį.

— Jis čia, — tarė Bornas. — Treadstone atvyko. Turiu su juo susitikti šalia Rambujė. Kapinėse.

— Kiek šiurpoka. Kodėl kapinėse?

— Tai turėtų mane nuraminti.

— Gerasis Dieve, kodėl?

— Esu ten buvęs anksčiau. Esu ten susitikęs su žmonėmis... Su vienu vyru. Paskirdamas tą vietą susitikimui, neįprastam susitikimui, Treadstone man sako, kad yra tikras.

Lipant laiptais link gatvės, ji paėmė jį už rankos.

— Noriu eiti su tavimi.

— Atsiprašau?

— Negali manęs palikti!

— Turiu, nes nežinau, ką ten rasiu. Jei tai ne tai, ko tikiuosi, reikės ko nors, kas būtų mano pusėje.

— Mielasis, tai nesąmonė! Mane medžioja policija. Jei ras, artimiausiu reisu išsiųs į Ciurichą. Pats taip sakei. Kokia iš manęs tau bus nauda Ciuriche?

— Ne tu. Viljė. Jis mumis pasitiki, pasitiki tavimi. Jei iki aušros negrįšiu arba nepaskambinsiu ir nepapasakosiu, kas nutiko, gali su juo susisiekti. Jis gali pakelti didelį triukšmą, Dievas mato, jis nekantrauja. Jis vienintelis mūsų koziris, vienas vienintelis. Tiksliau, per jį — jo žmona mūsų koziris.

Mari, pritardama jo logikai, linktelėjo.

— Jis pasiruošęs, — sutiko ji. — Kaip nusigausi iki Rambujė?

— Turime automobilį, atsimeni? Nuvešiu tave į viešbutį, tada pasuksiu į garažą.

Jis įėjo į garažų komplekso Monmartre liftą ir paspaudė trečio aukšto mygtuką. Mintyse jis buvo kapinėse, kažkur tarp Ševriozo ir Rambujė, kelyje, kuriuo jau kažkada važiavo, bet nė neįsivaizdavo, kada ar kodėl.

Todėl ir norėjo ten važiuoti dabar, nelaukti paskirto susitikimo laiko. Jei vaizdai, toptelėję galvon, nebuvo visiškai iškraipyti, tai ten buvo kapinės. Kurioje tiksliai vietoje toje kapų ir statulų žemėje buvo paskirta susitikimo vieta? Iki ten nusigaus iki pirmos valandos nakties, pasiliks pusvalandį vaikščioti takais, dairantis automobilio šviesų ar signalo. Atsimins ir ką nors kita.

Lifto durys girgždėdamos atsidarė. Trys ketvirtadaliai aikštelės buvo pilnos automobilių, kitur tuščia. Džeisonas pabandė prisiminti, kur pastatė Renault. Automobilis turėjo būti tolimajame kampe, tiek atsiminė, bet nežinojo, kairėje ar dešinėje... Neryžtingai pasuko kairėn, nes prieš kelias dienas čia atvažiuojant liftas buvo kairėje. Sustojo, logika praskleidė atminties šydą. Kairėje liftas buvo įvažiuojant , ne tada, kai pastatė automobilį. Tada jis buvo įstrižai dešinėje. Staigiai pasisuko, mintys vėl nukrypo prie kelio tarp Ševriozo ir Rambujė.

Gal buvo netikėtas staigus krypties pakeitimas, o gal sekliai tiesiog nepatyrę. Ta akimirka išgelbėjo jo gyvybę, dėl to buvo galima neabejoti. Už kapoto antros eilės dešinėje pasislėpė žmogaus galva. Tas vyras jį stebėjo. Patyręs seklys atsistotų laikydamas raktų pakabuką, kurį atseit ką tik pakėlė nuo grindų, arba patikrintų valytuvą ir nueitų šalin. Vienas dalykas, kurio nedarytų, buvo tiksliai tai, ką padarė jis. Nerizikuotų būti pastebėtas slepiantis.

Džeisonas išlaikė tempą, mintyse įdėmiai mąstė apie situaciją. Kas tas vyras? Kaip jį rado? Abu atsakymai buvo akivaizdūs, tokie aiškūs, kad jis jautėsi kaip kvailys. Auberge du Coin klerkas!

Karlosas, kaip visada, buvo nuoseklus, kiekvienas nesėkmės aspektas išnagrinėtas. Vienas aspektas — nesėkmės metu vietoje dirbęs klerkas. Tokį žmogų apklausti nesunku. Užtektų tik parodyti peilį ar šaunamąjį ginklą. Informacija tiesiog lietųsi drebančiomis naktinio klerko lūpomis. Karloso armijai buvo įsakyta išsisklaidyti po miestą, rajonai buvo suskirstyti į sektorius, visi ieškojo vieno juodo Renault. Alinanti paieška, bet ją palengvino vairuotojas, kuris net nesivargino pakeisti numerių. Kelias valandas tą garažą stebėjo? Kiek čia buvo žmonių? Viduje? Lauke? Ar greitai atvyks pastiprinimas? Ar atvyks ir Karlosas?

Klausimai buvo ne itin svarbūs. Turėjo dingti. Gal susitvarkys be automobilio, bet priklausomybė nuo nevaldomų aplinkybių galėjo jį potencialiai suluošinti. Reikėjo transporto. Tučtuojau. Joks taksi neveš nepažįstamo pirmą nakties į Ramouillet pakraštyje įkurtas kapines, laikas netiko ir visas viltis teko telkti į gatvėje pavogtą automobilį.

Sustojo, iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį ir degtukus. Pasilenkė ir rankomis uždengė ugnį nuo vėjo. Akies kampučiu matė šešėlį — kvadratinį, stambų. Vyras vėl pasilenkė, dabar už artimesnio automobilio bagažinės.

Džeisonas staigiai pritūpė, pasisuko ir nėrė kairėn iš tako tarp dviejų šalimais stovinčių automobilių, rankomis pristabdė kritimą. Tą darydamas nesukėlė nė menkiausio garso. Apšliaužė aplink mašinos dešinėje ratus, skubiai dirbdamas kojomis ir rankomis kaip žvitrus voras tinkle, pajudėjo siauru taku tarp mašinų. Dabar buvo už vyro, prisėlino link tako, kiek pakilo. Prispaudė veidą prie glotnaus metalo ir pažiūrėjo už lempos. Stambų vyrą aiškiai matė prieš akis, stovėjo įsitempęs. Atrodo, jis buvo nustebęs, nes dvejodamas priėjo prie Renault , pasilenkė žemiau, prisimerkė, norėdamas pamatyti, kas vyksta už lango. Tai, ką pamatė, jį dar labiau išgąsdino. Automobilis buvo tuščias. Ruošdamasis bėgti, giliai įkvėpė. Jį apgavo, tą žinojo ir nė nesiruošė lūkuriuoti pasekmių, o tai Bornui kai ką sakė. Vyras buvo parodytas Renault vairuotojas, paaiškinta apie pavojų. Pasileido link išėjimo.

Dabar. Bornas atsistojo ir pasileido tiesiai taku, tarp automobilių į antrąjį praėjimą, pasivijo bėgantį vyrą, pastūmė jį, tas suklupo. Užlaužė storą vyro kaklą, akivaizdžiai per didelę kaukolę trenkė į asfaltą, kairės rankos pirštus suvarė jam į akiduobes.

— Turi lygiai penkias sekundes pasakyti, kas laukia lauke, — prisimindamas kito prancūzo veidą, iškreiptą grimasos Ciuricho lifte, prancūziškai tarė jis. Tada, Banhofštrasėje, lauke buvo žmonių. — Sakyk! Dabar!

— Vyras. Vienas vyras. Tik tiek.

Bornas stipriau sučiupo kaklą, įspaudė akis giliau.

— Kur?

— Mašinoje, — iškošė vyras. — Pastatytoje kitoje gatvės pusėje. Dieve, smaugi! Apakinsi.

— Dar ne. Jei kada abu tuos dalykus ir padarysiu, tu sužinosi pirmas. Kokia mašina?

— Užsienietiška. Nežinau. Atrodo, itališka. Ar amerikietiška. Nežinau. Prašau! Akys!

— Spalva?

— Tamsi! Žalia, mėlyna, labai tamsi. O Dieve!

— Tu Karloso pakalikas, tiesa?

— Kieno?

Džeisonas stipriau truktelėjo ranką prie kaklo, stipriau paspaudė akis.

— Girdėjai! Tu dirbi Karlosui?

— Nepažįstu jokio Karloso. Mes paskambinome žmogui, yra telefono numeris. Darėm tik tiek.

— Jam jau paskambinta? — Vyras neatsakė. Bornas giliau paspaudė pirštus. — Sakyk , ką noriu žinoti!

— Taip. Turėjau paskambinti.

— Kada?

— Prieš kelias minutes. Taksofonu ant antrosios rampos. Dieve! Nieko nematau.

— Ne, dar matai. Kelkis! — Džeisonas paleido vyrą, pakėlė jį ant kojų. — Nueik prie automobilio. Greitai! — Bornas nustūmė vyrą tarp stovinčių automobilių link Renault. Vyras, negalėdamas nieko padaryti, pasisuko, bet protestavo. — Girdėjai. Skubiau! — sušuko Džeisonas.