Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Ją pasveikins nesuprantančiomis akimis ir tyla. Tą salą palikau vidury nakties, pusė uosto ieškojo manęs. Jei ten kas nors užsidirbo iš Vošbumo, pamatys ryšį ir pereis į kitą pusę.

— Džeisonai, nesuprantu, kur tu suki! Turi atsakymą, atsakymą, kurio ieškojai nuo to ryto, kai atsibudai Por Nuarė. Ko dar nori?

— Noriu būti atsargus, štai ko! — šiurkščiai tarė Bornas. — Noriu pažiūrėti prieš šokdamas ir visiškai įsitikinti, kad daržinės durys uždarytos ir kad neperšokęs griovio nepasakyčiau „op“. Kaip tau tai? — Jis šaukė, paskui nutilo.

Mari perėjo kambarį ir atsistojo priešais.

— Labai gerai. Bet esmė ne ta, ar ne? Turiu galvoje, būti atsargiam.

Džeisonas papurtė galvą.

— Ne, ne tai, — sutiko jis. — Kiekviename žingsnyje bijojau to, ką sužinojau. Dabar, viskam baigiantis, aš bijau labiau nei kada nors anksčiau. Jei esu ne Džeisonas Bornas, tai tada kas? Ką ten palikau? Ar apie tai pagalvojai?

— Su visomis pasekmėmis, mielasis. Tam tikra prasme bijau labiau nei tu. Bet nemanau, kad tai gali mane sulaikyti. Meldžiu Dievo, kad galėtų, bet žinau, kad negali.

Atašė Gabrielio aveniu, Amerikos ambasadoje, įėjo į pirmojo sekretoriaus kabinetą ir uždarė duris. Vyras už stalo pakėlė galvą.

— Esate tikras, kad tai jis?

— Tik esu tikras, kad jis pavartojo kodinius žodžius, — laikydamas raudoną kortelę ir eidamas link stalo tarė atašė.

— Štai perspėjimas, — jis padavė kortelę pirmajam sekretoriui. — Patikrinau jo vartotus žodžius, jei tas perspėjimas neklaidingas, sakyčiau, tai tikrai jis.

Vyras už stalo apžiūrėjo kortelę.

— Kada pavartojo žodį Treadstone?

— Tik tada, kai įtikinau, kad negaus pasikalbėti su JAV žvalgybininkais, kol nepateiks man ypač rimtos priežasties. Atrodo, tikėjosi, jog susprogsiu, kai pasakys, kad jo vardas Džeisonas Bornas. Tiesiog paklausiau, kuo galėčiau padėti, abejojo, atrodė, kad tuoj padės ragelį.

— Nesakė, kad dėl jo yra perspėjimas?

— Laukiau, bet niekada to neištarė. Pagal tą aštuonių žodžių portretą — „Patyręs lauko pareigūnas. Galima išdavystė arba priešo nelaisvė“ — galėjo tiesiog pasakyti žodį „perspėjimas“ ir viskas būtų buvę gerai. Nepasakė.

— Tai tada gal jis apsimetėlis?

— Bet visa kita tinka. Jis pasakė , kad pastaruosius šešis mėnesius jo ieškojo Vašingtonas. Tada pasakė Treadstone . Jis buvo iš Treadstone, tai turėjo padaryti įspūdį. Taip pat prašė perduoti kodinius žodžius Delta, Kainas ir Medūza. Pirmi du buvo ant perspėjimo, patikrinau... Nežinau, ką reiškia Medūza.

— Nežinau, ką reiškia nė vienas jų, — tarė pirmasis sekretorius. — Išskyrus tai, kad man įsakyta perduoti tai komunikacijoms, visus radijo ryšius perduoti Lengliui ir susisiekti su kažkokiu tipu, Konklinu. Apie tą esu girdėjęs: pašėlęs kalės vaikas, kuriam prieš dvylika metų Vietname nurovė koją. Jis kompanijoje spaudinėja labai keistus mygtukus. Jis taip pat išgyveno personalo valymus, kas leidžia manyti, jog yra vienas iš tų kelių, kurių niekas nenori matyti ieškant kito darbo. Arba leidėjo.

— Kaip manai, kas tas Bornas? — paklausė atašė. — Niekada per visus aštuonerius darbo užsienyje metus nemačiau tokios koncentruotos, bet beformės medžioklės.

— Kažkas, ko jie labai nori. — Pirmasis sekretorius atsistojo. — Ačiū už informaciją. Pasakysiu Vašingtonui, kad gerai susitvarkei. Koks tvarkaraštis? Tikriausiai telefono numerio nedavė?

— Jokiu būdu. Norėjo paskambinti po penkiolikos minučių, bet suvaidinau užimtą biurokratą. Liepiau paskambinti maždaug po valandos. Tai būtų truputį po penktos valandos, taigi dar porą laimėtume, jei išeitume vakarieniauti.

— Nežinau. Negalime rizikuoti jį prarasti. Leisiu Konklinui nuspręsti, kaip elgtis. Jis čia vadas. Niekas nepriima jokio su Bornu susijusio sprendimo be Konklino pritarimo.

Aleksanderis Konklinas sėdėjo už stalo savo baltai dažytame biure Lenglyje, Virdžinijoje, ir klausėsi Paryžiaus ambasados darbuotojo. Jis buvo įsitikinęs, kad tai buvo Delta. Užuomina apie Medūzą buvo įrodymas, nes to pavadinimo niekas, išskyrus Deltą, negalėjo žinoti. Tas niekšas! Vaidino pasimetusį agentą, kurio viršininkai prie Treadstone telefono neatsiliepė į teisingus kodinius vardus — kad ir kokie jie buvo — nes mirusieji nekalba. Jis naudojosi tuo, kad išsisuktų iš situacijos. To niekšo drąsa buvo neįtikėtina. Niekšas, niekšas!

Nužudyk vadus ir mirtimi sustabdyk medžioklę. Bet kokią medžioklę. Keli taip darė anksčiau, svarstė Aleksanderis Konklinas. Jis darė. Huong Khe kalnuose buvo kontroliuojami šaltiniai, maniakas davė maniakiškus įrodymus, garantuojančius užtikrintą mirtį tuzinui Medūzos komandų beprotiškoje medžioklėje. Jaunas žvalgybininkas Konklinas įsėlino į Kilo stovyklą su šiaurės vietnamiečių, rusų kalibro, ginklu ir paleido dvi kulkas į maniako galvą. Gedėjo, sugriežtino apsaugą, bet medžioklę atšaukė.

Vis dėlto Kilo stovykloje ant stiklo šukių rado pirštų atspaudų. Šukės su atspaudais neabejotinai įrodė, kad snaiperis buvo Medūzos rekrutas. Tokius fragmentus rado ir Septyniasdešimt pirmojoje gatvėje, bet žudikas to nežinojo, Delta to nežinojo.

— Vienu metu mes rimtai svarstėme, gal jis buvo apsimetėlis, — tarė pirmasis ambasados sekretorius, norėdamas nutraukti staiga stojusią tylą. — Patyręs pareigūnas būtų liepęs atašė patikrinti, ar yra perspėjimas jo vardu, bet jis to nepadarė.

— Pamiršo, — vėl sutelkdamas protą prie žiauriosios Deltos-Kaino mįslės atsakė Konklinas. — Koks planas?

— Iš pradžių Bornas norėjo paskambinti po penkiolikos minučių, bet įsakiau pavaldiniams tempti laiką. Pavyzdžiui, galėtume pasakyti, kad vakarieniaujame... — Ambasados darbuotojas stengėsi užtikrinti, kad kompanijos vadovas Vašingtone greit suprastų, kas buvo daroma. Tai tęsis didžiąją minutės dalį, Konklinas anksčiau buvo girdėjęs daug metodo variacijų.

Delta. Kodėl jis išdavė? Tikriausiai jo protą sunaikino beprotybė, paliko tik instinktus ir valią išgyventi. Per ilgai sukosi įvykių sūkuryje, žinojo, kad anksčiau ar vėliau jie suras jį ir nužudys. Niekada nebuvo kitos alternatyvos, tą suprato nuo tos akimirkos, kai išdavė arba palūžo, nesvarbu, kada tai buvo. Daugiau nebuvo kur slėptis, jis visame pasaulyje buvo taikinys. Niekada negalėjo žinoti, kas išeis iš šešėlio ir atims jo gyvybę. Jie visi su tuo susigyveno, tai buvo geriausias argumentas siekiant atkalbėti nuo išdavystės. Taigi reikėjo rasti kitą būdą išgyventi. Biblinis Kainas (gal reikia Kainą visur pakeisti į tą biblinį Kainą?) buvo pirmasis brolžudys. Ar mitinis vardas davė pradžią neįtikėtinam sprendimui, pačiai strategijai? Ar tai buvo taip paprasta? Dievas žino, tai buvo paprastas sprendimas. Nužudyti juos visus, nužudyti savo brolį!

Vebas miręs, Vienuolis miręs, Jachtininkas ir jo žmona... Kas paneigs instrukcijas, kurias gavo Delta, nes tik jie keturiese, vieninteliai, davė instrukcijas jam? Jis paėmė milijonus ir išdalijo kaip įsakytas. Akliems gavėjams, kurie buvo akli Vienuolio strategijos pėstininkai. Kas yra Delta, kad abejotų Vienuoliu? Medūzos įkūrėju, genijumi, užverbavusiu ir sukūrusiu jį, Kainą!

Tobulas sprendimas. Tereikėjo tik brolio mirties, o paskui tinkamai gedėti. Tada paskelbs oficialų nuosprendį. Karlosas infiltravo ir sužlugdė Treadstone. Žudikas laimėjo, Treadstone pamirštas. Niekšas!