Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Dinkit iš čia! — persigandusiam vairuotojui sušuko Bornas, numesdamas tris šimtus frankų ant sėdynės ir įgrūsdamas skrybėlę į tarpą tarp lango ir rėmo. Taksi šovė į priekį link Luvro vartų.

Dabar.

Džeisonas pasitraukė į kitą sėdynės pusę, atidarė duris ir išslydo ant akmenimis grįsto šaligatvio, vairuotojui davęs paskutinį įsakymą:

— Jei nori išgyventi, kuo greičiau dink iš čia.

Taksi šovė pirmyn, variklis suriaumojo, vairuotojas rėkė iš siaubo. Bornas nėrė tarp dviejų stovinčių automobilių, pasislėpė nuo pilkame automobilyje sėdinčių vyrų, lėtai pakilo nuo žemės, pažvelgė pro automobilių langus. Vyras prie vairo įjungė pavarą ir jo kompanionui laikant mikrofoną, antenai kylant viršun šovė pirmyn. Kitam sedanui, stovinčiam arčiau laiptų, buvo duodami nurodymai. Lekiantis taksi nėrė į eismą prie Senos, didelė pilka mašina sekė iš paskos. Kai pravažiavo per kelias pėdas nuo Džeisono, dviejų vyrų veido išraiška bylojo tai, ką reikia. Jie išvydo Kainą savo akimis, spąstai užsivėrė, po kelių minučių jie gaus užmokestį.

Atgaliniai spąstai turi būti staigūs ir dar paprastesni...

Kelių minučių. Jei viskas, kuo jis tikėjo, buvo tiesa, turėjo tik kelias akimirkas. Kontaktas suvaidino savo vaidmenį, nesvarbų vaidmenį, ir buvo nebenaudingas, kaip nebenaudinga buvo ir Žaklina Lavjė.

Bornas išbėgo iš dviejų automobilių tarpo link juodojo automobilio, kuris buvo ne toliau nei už penkiasdešimties pėdų. Matė du vyrus, artėjančius prie Filipo d’Anžu, kuris vis dar žingsniavo ant marmurinių laiptų. Vienas taiklus bet kurio vyro šūvis, ir d’Anžu kristų negyvas, Treadstone 71 mirtų su juo. Džeisonas skubėjo kiek galėdamas, ranką laikė palte ir gniaužė sunkų ginklą.

Karloso kariai buvo vos už kelių jardų, skubėjo kaip galėdami, ekzekucija turėjo būti greita, pasmerktasis užmuštas greičiau nei suprastų, kas vyksta.

— Medūza! — suriaumojo Bornas nežinodamas, kodėl tą pavadinimą sušuko vietoj d’Anžu vardo. — Medūza , Medūza!

D’Anžu pakėlė galvą, veide atsispindėjo sumaištis. Juodojo automobilio vairuotojas apsisuko, pakėlė ginklą į Džeisoną, kol kompanionas bėgo link d’Anžu, taip pat nukreipęs ginklą į buvusį medūzietį. Bornas metėsi dešinėn, ištiesė ginklą, prilaikė kaire ranka. Šovė skrisdamas oru, pataikė. Prie d’Anžu artėjantis vyras nukrito, kojos buvo paralyžiuotos, jis sukniubo ant žemės. Virš Džeisono galvos pasigirdo du kostelėjimai, kulkos įsmigo į metalą virš jo. Nuriedėjo kairėn, ginklą laikė tvirtai, nukreipė jį į antrąjį žmogų. Du kartus paspaudė gaiduką, vairuotojas suriko, jam krentant tekėjo kraujas.

Minią apėmė isterija. Apsaugai mėginant prasibrauti į lauką, rėkė ir vyrai, ir moterys. Tėvai kūnais dengė vaikus, kiti bėgo laiptais į Luvrą. Bornas atsistojo, stengėsi pamatyti d’Anžu. Vyresnysis vyras pasislėpė už granito bloko. Persigandusi stambi figūra ropojo iš slėptuvės. Džeisonas veržėsi per panikuojančią minią, užsikišo ginklą už diržo, atskyrė isterikuojančius žmones, stovinčius tarp jo ir atsakymus žinančio žmogaus. Treadstone! Treadstone!

Pasiekė žilaplaukį medūzietį.

— Stokis, — įsakė jis. — Dingstam iš čia!

— Delta!.. Tai buvo Karloso žmogus! Pažįstu jį, naudojausi juo! Jis būtų mane užmušęs!

— Žinau. Eime! Greitai! Grįš kiti, mūsų ieškos. Eime!

Akių kampučiu Bornas pamatė kažką juodą. Apsisuko, instinktyviai uždengė d’Anžu, kai tamsi figūra, stovinti prie taksi eilės, paleido keturis greitus šūvius. Visur aplink juos lakstė marmuro ir granito nuolaužos. Tai buvo jis! Platūs, stambūs pečiai, atrodė, kybantys ore, lieknas liemuo, paryškintas prigludusio kostiumo... Tamsiaodis veidas, apsuptas balto šilkinio šaliko po juoda skrybėle. Karlosas!

Sugauk Karlosą! Užspeisk Karlosą! Cain vietoj Charlie ir Delta vietoj Cain!

Melas!

Rask Treadstone! Rask žinutę, rask žmogų! Rask Džeisoną Borną!

Jis baigė išprotėti! Susilieję praeities vaizdai susimaišė su siaubingais dabarties įvykiais ir varė jį iš proto. Minčių durys atsidarė ir užsidarė, griausmingai atsidarė, vėl užsitrenkė. Kurtinantis griaustinis persmelkė galvą skausmu. Pasileido link vyro juodu kostiumu ir baltu šaliku, apvyniotu aplink veidą.

Tada pamatė akis ir ginklo vamzdį, trys tamsūs rutuliai susikoncentravo į jį kaip juodi lazeriai. Beržeronas? Ar tai buvo Beržeronas? Buvo? Arba Ciurichas... Arba... Nėra laiko!

Padarė apgaulingą judesį kairėn, tada nėrė dešinėn, pasitraukė iš ugnies linijos. Kulkos trenkėsi į akmenis, rikošetas sekė kiekvieną smūgį. Džeisonas nusirito po stovinčiu automobiliu, matė, kaip tarp ratų bėga juoda figūra. Skausmas liko, bet griaustinis liovėsi. Išropojo ant žemės, atsistojo ir nubėgo atgal prie Luvro laiptų.

Ką padarė? D’Anžu dingo! Kaip tai nutiko? Atgaliniai spąstai visai nebuvo spąstai! Jo paties strategija buvo panaudota prieš jį patį, leido pabėgti vieninteliam žmogui, kuris galėjo padėti. Jis sekė Karloso kareivius, bet Karlosas sekė jį! Nuo pat Sent Onorė. Viskas buvo perniek, jo širdyje skleidėsi tuštuma.

Tada išgirdo žodžius, ištartus iš šalia stovinčio automobilio. Prieš akis stovėjo atsargusis Filipas d’Anžu.

— Atrodo, Tamkvanas niekada toli nedingsta. Kur eisim, Delta? Čia likti negalime.

Sėdėjo nuošalioje, bet sausakimšoje kavinėje Veido gatvėje, visai šalia Monmartro. D’Anžu susimąstęs gurkšnojo brendį, jo balsas buvo žemas, mąslus.

— Grįšiu į Aziją, — tarė jis. — Į Singapūrą, Honkongą, o gal net ir į Seišelius. Prancūzijoje niekada neturėjau nieko gera, dabar čia likti netgi pavojinga gyvybei.

— Gal nereikės, — nurydamas viskį tarė Bornas. Šiltas gėrimas nuramino jo mintis. — Kalbėjau rimtai. Pasakyk tai, ką noriu žinoti. Duosiu tau... — Nutilo, abejonės vėl jį užplūdo. Ne, reikia pasakyti. — Duosiu tau Karloso asmens tapatybę.

— Visiškai neįdomu, — įdėmiai stebėdamas Borną tarė buvęs medūzietis. — Pasakysiu viską, ką galiu. Kodėl turėčiau ką nors nutylėti? Akivaizdu, kad į policiją neisiu, bet jei turiu informacijos, kuri tau galėtų padėti pasirūpinti Karlosu, pasaulis taps man daug saugesnis, tiesa? Bet nenoriu jokio asmeninio indėlio.

— Net nesmalsauji?

— Gal akademiškai, nes tavo veido išraiška sako, kad būsiu šokiruotas. Taigi užduok klausimus ir mane nustebink.

— Tikrai būsi šokiruotas.

Neįspėjęs d’Anžu ištarė vardą:

— Beržeronas.

Džeisonas nejudėjo, negalėjo ištarti nė žodžio, tik spoksojo į vyresnį vyrą. D’Anžu tęsė:

— Apie tai daug kartų galvojau. Kai tik mes kalbėdavomės, aš į jį žiūrėjau ir svarsčiau. Vis dėlto kiekvieną kartą tą idėją atmesdavau.

— Kodėl? — Bornas pertraukė nenorėdamas pripažinti, kad medūzietis teisus.

— Atkreipk dėmesį, aš nesu tikras, tik manau, kad tai netiesa. Gal dėl to, kad iš Renė Beržerono apie Karlosą sužinojau daugiau nei iš ko nors kito. Jis apsėstas Karloso, dirbo jam ilgus metus, labai didžiavosi jam teikiamu pasitikėjimu. Problema ta, kad jis apie Karlosą pasakoja per daug.

— Pasididžiavimas, išreiškiamas alter ego?

— Gali būti, bet nesutampa su neįtikėtinu atsargumu, kurio jis laikosi, nesutampa su nepereinama slaptumo siena, kurią jis pastatė aplink save. Nesu tikras, bet abejoju, kad tai Beržeronas.