Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Pasakei vardą. Aš tylėjau.

D’Anžu nusišypsojo.

— Neturi kuo rūpintis, Delta. Užduok klausimus.

— Maniau, kad tai tikrai Beržeronas. Atleisk.

— Nereikia, nes tai įmanoma. Sakiau, man tai nesvarbu. Po kelių dienų vėl būsiu Azijoje, seksiu franką, dolerį arba jeną. Mes, medūziečiai, visada buvome išradingi, tai tiesa.

Džeisonas nesuprato kodėl, bet prieš akis stojo senas Andrė Viljė veidas. Prižadėjo sau, kad surinks kuo daugiau informacijos, kad padėtų senajam kareiviui. Kitos progos galėjo ir nebūti.

— Kur figūruoja Andrė Viljė žmona?

D’Anžu pakėlė antakius.

— Andželika? — paklausė jis. — Na, žinoma, sekei Monso parke, tiesa? Kaip?..

— Dabar detalės nesvarbios.

— Tikrai ne man, — sutiko medūzietis.

— O kaip ji? — spaudė Bornas.

— Ar kada nors į ją atidžiau žiūrėjai? — paklausė d’Anžu. — Į jos odą?

— Buvau gana arti. Ji įdegusi. Labai aukšta ir labai įdegusi.

— Ji prisižiūri, kad oda liktų to paties atspalvio. Rivjera, graikų salos, Kosta dėl Sol, Gštadas, ji visada įdegusi.

— Jai tinka.

— Tai ir sėkminga maskuotė. Paslepia tai, kas ji yra. Ji nebūna rudenį ar žiemą išblyškusi, nėra baltumo veide, ant rankų ir kojų. Visada turi bronzinį atspalvį, kuris toks būtų bet kuriuo metų laiku. Su San Tropezu, Kosta Brava, Alpėmis ar be jų.

— Apie ką čia šneki?

— Nors manoma, kad nuostabioji Andželika Viljė yra paryžietė, iš tiesų taip nėra. Ji ispanė. Tiksliau, venesuelietė.

— Sančesas, — sušnabždėjo Bornas. — Iljičius Ramiresas Sančesas.

— Taip. Tarp tų kelių, kurie apie tokius dalykus kalba, sklando gandas, kad ji Karloso pusseserė, meilužė nuo keturiolikos metų. Tarp tų drąsiųjų sakoma, kad, išskyrus jį patį, ji pasaulyje vienintelis žmogus, kuris jam rūpi.

— O Viljė — kvaila marionetė?

— Žodžiai iš Medūzos, Delta? — D’Anžu linktelėjo. — Taip, Viljė yra marionetė. Karloso genialiai sukurtas ryšys su didžiąja dalimi svarbiausių Prancūzijos valdžios struktūrų, kuriuo galėtų pasiekti ir bylas apie save patį.

— Genialiai sukurtas, — atsimindamas tarė Džeisonas. — Apie tai negaliu net pagalvoti.

— Absoliučiai.

Bornas pasilenkė į priekį ir greitai ištarė:

— Treadstone , — tarė jis, abiem rankomis laikydamas stiklinę. — Papasakok apie Treadstone 71.

— Ką aš galiu tau pasakyti?

— Viską, ką jie žino. Viską, ką žino Karlosas.

— Nemanau, kad galėčiau tai padaryti. Girdžiu įvairių dalykų, sudedu viską iš nuotrupų, bet apie viską, išskyrus Medūzos reikalus, aš nelabai tinku konsultuoti.

Džeisonas vos susivaldė, vos susilaikė nuo klausimų apie Medūzą, apie Deltą ir Tamkvaną, naktinį vėją ir tamsą, sprogimus, akinančias šviesas, kurtinantį triukšmą. Negalėjo, reikėjo daryti tam tikras prielaidas, susilaikyti. Prioritetai. Treadstone. Treadstone 71!

— Ką girdėjai? Ką suklijavai iš nuotrupų?

— Tai, ką girdėjau, ir tai, ką suklijavau iš nuotrupų, ne visada sutampa. Bet yra akivaizdžių faktų.

— Pavyzdžiui?

— Kai tave, Delta, pamačiau Les Classiques, žinojau, kad Delta pelningai susitarė su amerikiečiais, gal kiek kitaip nei anksčiau.

— Paaiškink, prašau.

— Prieš dešimtį metų iš Saigono sklido gandai, kad šaltas kaip ledas Delta buvo geriausiai apmokamas medūzietis iš visų. Tu, be abejonės, buvai labiausiai įgudęs iš visų, kuriuos tik pažinojau, taigi maniau, kad su tavimi sunku tartis. Kad darytum tai, ką dabar darai, tikriausiai derėjaisi labai griežtai.

— Tai yra? Ką girdėjai?

— Tai, ką žinom. Tai patvirtino Niujorke. Vienuolis tai patvirtino prieš mirtį, bent man taip aiškino. Tai atitiko modelį.

Bornas laikė stiklinę, vengė d’Anžu akių. Vienuolis. Vienuolis. Neklausk. Vienuolis negyvas, kad ir kas jis toks buvo. Dabar jis nesvarbus.

— Nenukrypkim, — tarė Džeisonas. — Ką jie mano, kad daro?

— Baik, Delta, čia aš išvykstu. Nėra tikslo...

— Prašau, — pertraukė Bornas.

— Gerai. Sutikai tapti šiuo Kainu. Šiuo mitiniu žudiku su begaliniu kontraktų sąrašu, kuris niekada neegzistavo, sukurtas tikromis medžiagomis, patikimų šaltinių patvirtintas. Tikslas — mesti iššūkį Karlosui, kaip sakė Beržeronas, „visą laiką trypti jo reputaciją“, siūlyti mažesnes kainas, skleisti žinias apie jo trūkumus, aukštinti savo sugebėjimus. Iš esmės — išvilioti Karlosą ir jį sučiupti. Tai buvo tavo sutartis su amerikiečiais.

Jo asmeninės saulės spinduliai persmelkė tamsiausius Džeisono minčių kampučius. Tolumoje atsidarė durys, bet buvo per toli, kad pro jas įeitum, nes dar ne iki galo atidarytos. Svarbiausia, kad ten, kur anksčiau tvyrojo aklina tamsa, dabar buvo šviesu.

— Tada amerikiečiai yra... — Bornas nebaigė sakinio, tikėjosi, kad jį užbaigs d’Anžu.

— Taip, — tarė medūzietis. — Treadstone 71. Labiausiai kontroliuojamas Amerikos žvalgybos būrys iš Valstybės departamento Konsulų operacijų, sukurtas to paties žmogaus, kuris sugalvojo Medūzą. Deivido Eboto.

— Vienuolis, — tyliai tarė Džeisonas, instinktyviai tolumoje prasivėrė kitos durys.

— Žinoma. Kas kitas sutiktų vaidinti Kaino vaidmenį, išskyrus Medūzos vyrą, vadinamą Delta? Kaip sakiau, vos tave pamatęs tai žinojau.

— Vaidmenį... — Bornas sustojo, saulė nušvito, vis šviesėjo, buvo šilta, bet neakino.

D’Anžu palinko į priekį.

— Tačiau supratau, kad tai, ką išgirdau, ir tai, ką suklijavau iš nuotrupų, nesutampa. Buvo sakoma, kad Džeisonas Bornas sutiko atlikti užduotį dėl neteisingų priežasčių. Buvau ten, o jie — ne. Jie negalėjo žinoti to, ką žinau aš.

— Ką jie sakė? Ką girdėjai?

— Kad tu — Amerikos žvalgybos pareigūnas, galbūt karininkas. Gali įsivaizduoti? Tu, Delta! Vyras, nepakenčiantis daugelio amerikietiškų dalykų! Beržeronui pasakiau, kad tai neįmanoma, bet nemanau, kad jis patikėjo.

— Ką jam pasakei?

— Tai, kuo tikėjau. Tai, kuo vis dar tikiu. Tai nebuvo pinigai, nes jokia pinigų suma nepriverstų tavęs to daryti, tai turėjo būti kažkas kita. Manau, tai padarei dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dauguma mūsų prieš dešimtį metų prisidėjo prie Medūzos. Pradėti viską iš naujo, pasilikti galimybę grįžti kur nors, kur nebegali grįžti dabar. Žinoma, aš nežinau, nesitikiu, kad tai patvirtinsi, bet taip galvoju.

— Gali būti, kad esi teisus, — sulaikęs kvapą tarė Džeisonas. Žvarbus vėjas sklaidė miglą. Tai buvo logiška. Išsiuntė žinutę. Tai gali būti tai. Surask žinutę! Rask siuntėją! Treadstoną!

— Tai veda mus atgal, — tęsė d’Anžu. — Prie istorijų apie Deltą. Kas jis toks? Kas jis buvo? Tas išsilavinęs tylus vyras, galėjęs džiunglėse virsti mirtinu ginklu? Kuris be jokios priežasties vertė save ir kitus peržengti ištvermės ribas. Niekada nesupratome.

— To niekada nereikėjo. Ar yra dar kažkas, ką gali man papasakoti?.. Ar jie žino, kur yra Treadstone 71?

— Be abejonės. Sužinojau iš Beržerono. Rezidencija Niujorke, Rytų septyniasdešimt pirmojoje gatvėje. Numeris vienas keturi. Teisingai?

— Gali būti... Dar kas nors?

— Tik tai, ką neabejotinai žinai. Strategija man vis dar lieka nesuprantama.

— Tai yra?

— Amerikiečiai mano, kad juos išdavei. Pasakysiu aiškiau: jie nori, jog Karlosas galvotų, kad jie mano, jog tu juos išdavei.