Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

30 SKYRIUS

— D’Anžu?

— Delta? Svarsčiau, kada... Manau, bet kada ir bet kur pažinčiau tavo balsą.

Jis tai pasakė! Vardas buvo ištartas! Vardas, kuris jam nereiškė nieko, bet kartu viską. D’Anžu žinojo. Filipas d’Anžu buvo neatmenamos praeities dalis! Delta. Cain vietoj Charite ir Delta vietoj Cain! Delta. Delta. Delta! Jis pažinojo šį žmogų, jis turėjo atsakymą! Alpha, Bravo, Cain, Delta, Echo, Foxtrot...

Medūza!

— Medūza, — tyliai sušnabždėjo jis kartodamas pavadinimą, kuris spengė ausyse.

— Paryžius — ne Tamkvanas, Delta. Tarp mūsų nebėra jokių skolų. Neieškok atlyginimo. Dabar dirbame skirtingiems darbdaviams.

— Žaklina Lavjė negyva. Karlosas ją nužudė Neji prie Senos mažiau nei prieš pusvalandį.

— Nė nebandyk. Prieš dvi valandas Žaklina buvo pakeliui iš Prancūzijos. Man skambino iš Orli oro uosto, kad prisideda prie mesjė Beržerono...

— Ieškoti medžiagos Viduržemio jūros regione? — pertraukė Džeisonas.

D’Anžu nutilo.

— Ta skambinusi moteris, klausianti apie Renė... Taip ir maniau. Tai nieko nekeičia. Kalbėjau su ja. Ji skambino iš Orli.

— Jai liepta tau taip sakyti. Ar ji valdėsi?

— Ji buvo išsigandusi, niekas už tave to geriau nežino. Čia padarei neįtikėtiną darbą, Delta. Ar Kainai. Ar kaip ten šiais laikais vadiniesi. Žinoma, ji buvo nesava. Dėl to kuriam laikui ir išvyksta.

— Todėl ir negyva. Tu kitas.

— Paskutinės dvidešimt keturios valandos buvo vertos tavęs. Šitas triukas — ne.

— Ją sekė, seka ir tave. Kiekvieną akimirką.

— Jei taip yra, tai mano paties saugumui.

— Tai kodėl Lavjė mirusi?

— Netikiu, kad ji mirė.

— Ji nusižudytų?

— Niekada.

— Paskambink į Palaimintojo Sakramento bažnyčią Neji prie Senos. Paklausk apie moterį, kuri nusižudė eidama išpažinties. Ką turi prarasti? Perskambinsiu.

Bornas padėjo ragelį ir išėjo iš būdelės. Nuėjo nuo šaligatvio ir apsižvalgė, ar šalia nėra taksi. Kitas skambutis Filipui d’Anžu bus iš už dešimties kvartalų. Vyro iš Medūzos lengvai neįtikinsi, o kol nepavyks, Džeisonas nerizikuos, kad elektroninis žvalgytuvas nustatytų apytikslę jo buvimo vietą.

Delta? Pažinčiau tavo balsą... Paryžius — ne Tamkvanas. Tamkvanas... Tamkvanas, Tamkvanas! Cain vietoj Charlie ir Delta vietoj Cain, Medūza!

Baik! Negalvok apie tokius dalykus... Negali apie tai galvoti. Susikaupk ties tuo, kas yra. Dabar. Tu. Ne tas, kas esi pasak kitų — net ne tas, kas manai esąs. Tik dabar. Dabar svarbiausia — žmogus, kuris tau gali duoti atsakymą.

Dirbame skirtingiems darbdaviams...

Tai svarbiausia.

Sakyk! Dėl Dievo meilės, sakyk! Kas tai? Kas mano darbdavys, d’Anžu?

Taksi sustojo pavojingai arti jo kelių girnelių. Džeisonas atidarė duris ir įlipo vidun.

— Vandomo aikštė, — tarė jis žinodamas, kad aikštė yra netoli Sent Onorė. Norėdamas panaudoti strategiją, kuri po truputį ryškėjo galvoje, jis turėjo atsirasti kuo arčiau tos vietos.

Jo pranašumą reikėjo panaudoti dvigubam tikslui. Privalėjo d’Anžu įtikinti, kad tie, kurie jį sekė, buvo budeliai. Žmonės negalėjo žinoti, kad vienas žmogus sekė juos.

Vandomo aikštėje buvo sausakimša, kaip ir įprastai, o eismas — chaotiškas, irgi kaip įprastai. Bornas prie kampo pamatė taksofoną, išlipo iš taksi. Įėjo į būdelę ir surinko Les Classiques numerį. Iš Neji prie Senos skambino prieš keturiolika minučių.

— D’Anžu?

— Moteris nusižudė eidama išpažinties, daugiau nieko nežinau.

— Na jau, tuo nepasitenkintum... Medūza tuo nepasitenkintų.

— Duok laiko išjungti įrangai. Keturias sekundes telefonas bus užimtas.

D’Anžu grįžo.

— Vidutinio amžiaus moteris sidabriniais ir baltais plaukais, brangiais drabužiais ir St. Laurent rankine. Ką tik apibūdinau dešimt tūkstančių Paryžius moterų. Kaip žinoti, kad neradai moters, jos nenužudei, kad suteiktum skambučiui pretekstą?

— O, taip, kaip pietą nunešiau jos iš stigmos kraujuojantį kūną į bažnyčią. Mąstyk, d’Anžu. Pradėk nuo to, kas akivaizdu. Krepšys buvo ne jos, ji nešėsi baltą rankinę. Niekada nereklamuotų varžovų mados namų.

— Tai įrodymai mano versijai. Tai buvo ne Žaklina Lavjė.

— Daugiau duotų už manąją. Popieriai krepšyje rodė kitą tapatybę. Greit pasiims kūną, niekas neliečia Les Classiques.

— Nes tu taip sakai?

— Ne. Nes šį metodą Karlosas naudojo penkiose žmogžudystėse, apie kurias galėčiau papasakoti. — Baisiausia , kad tikrai galėjo. — Žmogų nužudo, policija tiki, kad jis kažkas kitas, mirtis — mįslė, žudikai nežinomi. Tada sužino jo tapatybę, tačiau Karlosas jau už valstybės ribų, kontraktas įvykdytas. Lavjė — tik metodo variantas. Tik tiek.

— Žodžiai, Delta. Niekada daug nešnekėjai, bet kai jau pradedi...

— O jei tu po trijų ar keturių savaičių dar būsi Sent Onorė, nors tikrai nebūsi, pamatysi, kaip viskas baigsis. Lėktuvo katastrofa arba Viduržemio jūroje dingusi jachta. Neatpažįstamai sudegusiais kūnais arba paprasčiausiai dingusiais. Be abejonės, mirusiųjų tapatybės bus patvirtintos. Lavjė ir Beržeronas. Tik vienas jų bus tikrai miręs, madam Lavjė. Mesjė Beržeronas turi privilegijų, net daugiau nei tu kada nors žinojai. Beržeronas grįžo į verslą. O tu, tu tik Paryžiaus morgo statistikos dalis.

— Otų?

— Pagal planą aš irgi mirsiu. Tikisi mane pasiekti per tave.

— Logiška. Mes abu iš Medūzos , jie tai žino, Karlosas tai žino. Reikia daryti prielaidą, kad mane pažinai.

— O tu mane?

D’Anžu stabtelėjo.

— Taip, — tarė jis. — Kaip sakiau, mes dabar dirbame skirtingiems darbdaviams.

— Apie tai ir noriu pasikalbėti.

— Jokių kalbų, Delta. Dėl senų laikų — dėl to, ką tu dėl mūsų padarei Tamkvane — paklausyk medūziečio patarimo. Dink iš Paryžiaus arba būsi tas lavonas, apie kurį kalbėjai.

— Negaliu to padaryti.

— Turėtum. Jei atsiras galimybė, pats paspausiu gaiduką ir man už tai bus gerai atlyginta.

— Tada suteiksiu tau galimybę.

— Atleisk, jei manau, kad meluoji.

— Nežinai, ko aš noriu, nežinai, kaip rizikuočiau, kad tai gaučiau.

— Kad ir ko norėtum, rizikuosi. Tikrasis pavojus kils tik tavo priešui. Pažįstu tave, Delta. Turiu grįžti prie darbo. Palinkėčiau sėkmingos medžioklės, bet...

Atėjo laikas panaudoti efektyviausią turimą ginklą, vienintelį grasinimą, kuris dar galėjo atvesti d’Anžu į protą.

— Kam skambini dabar, kai nebegalima susisiekti su Monso parku?

Įtampą sustiprino d’Anžu tyla. Kai atsakė, kalbėjo tyliai.

— Ką sakei?

— Žinai, ją dėl to ir nužudė. Dėl to nužudys ir tave. Ji nuėjo į Monso parką ir už tai mirė. Tu buvai Monso parke ir todėl mirsi. Karlosas nebegali palikti tavęs gyvo, tu tiesiog per daug žinai. Kodėl jie turėtų kelti viskam grėsmę? Jis tave panaudos, kad sugautų mane, tada nužudys ir įkurs kitą Les Classiques. Kaip vienas medūzietis kitam, ar gali tuo abejoti?

Tyla truko ilgiau, buvo įtemptesnė nei anksčiau. Akivaizdu, kad vyresnis medūzietis sau uždavė kelis sunkius klausimus.

— Ko tu iš manęs nori? Išskyrus mane. Turėtum žinoti, kad įkaitai beverčiai. Vis dėlto mane provokuoji, stebini tuo, ką sužinojai. Iš manęs — ar gyvo, ar mirusio — tau jokios naudos. Ko nori?