Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Iš kur žinai, kad ji atvyko ne su jais?

— Mes gyvename ramioje gatvėje. Kai atvyko Lavjė, buvau svetainėje, gėriau kavą. Išgirdau, kaip ji bėga laiptais. Priėjęs prie lango pamačiau nuvažiuojantį taksi. Taigi ji atvažiavo taksi. Ją sekė.

— Kada išėjo?

— Neišėjo. Vyrai vis dar lauke.

— Kokiame jie automobilyje?

— Citroen. Pilkame. Pirmos trys numerių raidės — NYR.

— Danguje kontaktą sekantys paukšteliai. Iš kur paukšteliai atsirado?

— Atleiskite? Ką pasakėte?

Džeisonas papurtė galvą.

— Nesu tikras. Nekreipkite dėmesio... Pasistengsiu nusigauti iki jūsų namų, kol Lavjė dar ten. Darykite ką galite, kad padėtumėte man spėti. Pertraukite žmoną, sakykite, kad turite su ja kelias minutes pasišnekėti. Reikalaukite, kad jos „sena draugė“ liktų ilgiau, sakykite bet ką, kad tik ji kuo ilgiau užsibūtų.

— Darysiu, ką galiu.

Bornas padėjo ragelį ir pažvelgė į kitame kambario gale stovinčią Mari.

— Veikia. Pradeda vieni kitais nebepasitikėti. Lavjė nuvažiavo į Monso parką, ją sekė. Pradeda įtarinėti vieną saviškių.

— Danguje paukšteliai, — tarė Mari. — Ką norėjai pasakyti?

— Nežinau, tai nesvarbu. Nėra laiko.

— Manau, tai svarbu, Džeisonai.

— Ne dabar. — Bornas priėjo prie kėdės, ant kurios buvo numestas paltas ir kepurė. Greit apsirengė, žengė prie baro. Atidarė dureles ir išsitraukė ginklą. Akimirką pažiūrėjo į jį, prisiminė. Vaizdai slinko prieš akis, buvęs gyvenimas, kuris vis dėlto buvo visai nėjo. Ciurichas. Banhofstrasė ir Carillon du Lac, Drei Alpenhauser ir Liovenštrasė, purvinas pensionas Štepdekštrasėje ir galiausiai Gizono krantinėje. Ginklas simbolizavo visa tai, nes kadaise įvykiai Ciuriche vos jam nekainavo gyvybės.

Bet čia buvo Paryžius. Viskas, kas prasidėjo Ciuriche, artėjo prie finišo linijos.

Pagauk Karlosą. Užspeisk Karlosą. Cain vietoj Charlie ir Delta vietoj Cain.

Melas! Po velnių, melas!

Rask Treadstone! Rask žinią! Rask žmogų!

29 SKYRIUS

Taksi įvažiuojant į Monso parko kvartalą, kur gyveno Viljė, Džeisonas kiūtojo tolimiausiame automobilio kampe, ant galinės sėdynės. Peržvelgė visus automobilius, stovinčius prie šaligatvio. Nebuvo pilko Citroen , nebuvo ir numerio, prasidedančio NYR.

Bet stovėjo Viljė. Senasis karys stypsojo vienas ant šaligatvio prie namo, esančio už keturių durų nuo jo.

Du vyrai automobilyje už keturių namų.

Viljė stovėjo ten, kur anksčiau buvo automobilis. Tai buvo signalas.

— Arretezs 11 vous plait, — tarė Bornas vairuotojui. — Le vieta homme. Je demande d‘lui. — Atidarė langą ir pasilenkė į priekį. — Monsieur? 88

— Angliškai, — lyg nepažįstamojo užkalbintas senis eidamas link taksi burbtelėjo Viljė.

— Kas atsitiko? — paklausė Džeisonas.

— Nepavyko jų sulaikyti.

— Jų?

— Žmona išėjo kartu su Lavjė. Buvau kategoriškas, liepiau laukti skambučio Georges Cinq. Tai buvo labai svarbu, man reikėjo jos patarimo.

— Ką ji pasakė?

— Kad nėra tikra, ar tikrai ateis į Georges Cinq. Kad jos draugė būtinai ketino pasimatyti su kunigu Neji prie Senos, Palaimintojo Sakramento bažnyčioje. Sakė, kad privalo ją palydėti.

— Prieštaravote?

— Labai. Pirmą kartą per visą mūsų bendrą gyvenimo laiką ji pasakė tai, ką galvojau aš. Pasakė: „Jei nori mane patikrinti, kodėl nepaskambinus į parapiją? Esu tikra, kad mane kas nors pažins ir paduos telefoną.“ Ji mane tikrino?

Bornas bandė galvoti.

— Gali būti. Kažkas ją ten pamatys, ji tuo pasirūpins. Bet pakviesti ją prie telefono — tai jau kitas reikalas. Kada jos išvyko?

— Mažiau nei prieš penkias minutes. Du vyrai Citroen jas sekė.

— Važiavo jūsų automobiliu?

— Ne. Žmona iškvietė taksi.

— Einu ten, — tarė Džeisonas.

— Taip ir maniau, kad ketinsi tai daryti, — tarė Viljė. — Suradau bažnyčios adresą.

Bornas per priekinę sėdynę vairuotojui davė penkiasdešimt frankų. Tas banknotą tuoj pat pačiupo.

— Man labai svarbu kuo greičiau pasiekti Neji prie Senos, — tarė Džeisonas. — Palaimintojo Sakramento bažnyčią. Žinote, kur ji yra?

— Žinoma, mesjė. Tai gražiausia rajono bažnyčia.

— Greitai ten nuvažiuokite ir gausite dar penkiasdešimt frankų.

— Skrisime kaip ant palaimintų angelų sparnų, mesjė!

Jie skrido, jų skrydis kėlė pavojų visiems kitiems eismo dalyviams.

— Štai trys Palaimintojo Sakramento bokštai, mesjė, — po dvylikos minučių tarė laimingas vairuotojas, rodydamas į tris akmeninius bokštus priekyje. — Dar minutė, gal dvi, jei leis tie idiotai, kurių niekas neturėtų prileisti prie vairo...

— Sulėtinkite, — pastebėjęs ne bažnyčios bokštus, o automobilį priekyje pertraukė Bornas. Jie pasuko, sukant jis pastebėjo pilkąjį Citroen ir du priekyje sėdinčius vyrus.

Privažiavo šviesoforą, automobiliai sustojo. Džeisonas numetė ant priekinės sėdynės dar vieną penkiasdešimties frankų banknotą ir atidarė duris.

— Tuoj grįšiu. Jei užsidegs žalia, lėtai važiuokite pirmyn, aš pasivysiu.

Bornas išlipo ir pasilenkęs nubėgo tarp automobilių, kol pamatė Citroen raides. NYR, šalia numeris 768 buvo jau visiškai nesvarbus. Taksi vairuotojas užsitarnavo atlygį.

Šviesa pasikeitė, ir automobilių kolona kaip ilgas šimtakojis traukė kūną paskui. Privažiavo taksi. Džeisonas greitai įšoko vidun.

— Gerai dirbate, — tarė jis vairuotojui.

— Nesu tikras, kad tiksliau žinau, ką darau.

— Meilės reikalai. Išdaviką reikia pagauti nusikaltimo vietoje.

— Bažnyčioje , mesjė? Man pasaulis juda per greitai.

— Tik ne kelyje, — tarė Bornas. Pasiekė paskutinę sankryžą, likusią iki Palaimintojo Sakramento bažnyčios. Citroen pasuko, tarp jo ir taksi buvo tik vienas automobilis, bet keleivių negalėjai įžiūrėti. Kažkas Džeisoną nervino: dviejų moterų stebėtojai buvo itin atviri ir pastebimi. Tikriausiai Karloso pakalikai norėjo, kad kažkas taksi žinotų, jog juos seka.

Žinoma! Madam Viljė sėdėjo tame taksi. Su Žaklina Lavjė. Du vyrai Citroen norėjo, kad Viljė žmona žinotų , jog jie šalia.

— Štai ir Palaimintasis Sakramentas, — tarė vairuotojas. Jis įsuko į gatvę, kur tvarkingame statulomis papuoštame parkelyje su daugybe akmenimis grįstų takelių stovėjo nuostabi viduramžių bažnyčia. — Ką daryti, mesjė?

— Sustok ten, — rodydamas tarpą tarp automobilių įsakė Džeisonas. Taksi su Viljė žmona ir Lavjė sustojo prie takelio, saugomo betoninio šventojo. Nuostabioji Viljė žmona išlipo pirmoji, padavė ranką Žaklinai Lavjė, kuri ant šaligatvio išlipo stipriai sukrėsta. Slėpėsi už didelių akinių nuo saulės oranžiniu rėmu, turėjo baltą rankinę, bet nebespindėjo elegancija. Žilstelėjusių plaukų karūna kiek padrikai krito ant lavono kaukę primenančio veido, kojinės buvo suplyšusios. Ji tik už trijų šimtų pėdų, bet Bornas jautė, kad gali išgirsti jos padriką kvėpavimą, lydimą dvejonės kupinų judesių, kurie kažkada saulėkaitoje atrodė tokie karališki.

Pilkasis Citroen pravažiavo pro taksi ir kaip tik stojo prie šaligatvio. Nė vienas vyras neišlipo, tik plonas metalinis vamzdelis, atspindintis saulės šviesą, pradėjo kilti iš bagažinės. Įjungė radijo anteną, per saugų dažnį siuntė kodus. Džeisonas buvo sužavėtas. Ne to, kas buvo daroma, bet to, kaip viskas vyko. Jis prisiminė žodžius, bet nežinojo, iš kur jie atsirado.