Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Atleiskite, tėve, — tarė jis. — Bijau, kad nerandu vieno žmogaus.

— Dievo namuose niekas nepasiklysta, pone, — nusišypsojo dvasininkas.

— Dvasia gal ir ne, bet jei nerasiu kitos jos dalies, ji labai nusimins. Jos verslo įstaigoje atsirado svarbus reikalas. Ar seniai čia esate, tėve?

— Sveikinu tas aveles, kurioms reikia pagalbos, taip. Čia esu jau daugiau nei valandą.

— Prieš kelias minutes įėjo dvi moterys. Viena buvo labai aukšta, įsimintina, dėvėjo šviesų paltą ir tamsią skarą ant galvos. Kita buvo vyresnė, ne tokia aukšta, aiškiai negaluojanti. Gal netyčia jas matėte?

Kunigas linktelėjo.

— Taip. Vyresniosios moters akyse matėsi kančia. Ji buvo išblyškusi, gedėjo.

— Gal žinote, kur ji nuėjo? Kiek suprantu, jaunesnioji draugė išėjo.

— Atsidavusi draugė, jei galiu pasakyti. Palydėjo vargšę moterį išpažinties, padėjo įeiti į klausyklą. Sunkiu metu sielos apvalymas suteikia stiprybės.

— Išpažinties?

— Taip, antrojoje klausykloje iš dešinės. Pateko pas labai užjaučiantį kunigą, jei galėčiau pridurti. Svečias iš Barselonos arkivyskupijos. Taip pat nuostabus žmogus, gaila, tai buvo jo paskutinė diena. Jis grįžta į Ispaniją... — Aukštasis kunigas susiraukė. — Artai nekeista? Atrodo, prieš kelias akimirkas mačiau, kaip tėvas Manuelis išeina. Įtariu, kad jį kuriam laikui pakeičia. Nesvarbu, mieloji ponia yra gerose rankose.

— Esu tuo tikras, — tarė Bornas. — Dėkoju, tėve. Palauksiu jos. — Džeisonas nuėjo taku tarp klausyklų eilės, akys buvo nukreiptos į antrąją, kur maža baltos medžiagos juostelė rodė, kad ji užimta: ten valė sielą. Atsisėdo priekinėje eilėje, tada atsiklaupė, lėtai pasuko galvą, kad galėtų matyti bažnyčios galą. Aukštasis kunigas stovėjo prie įėjimo. Lauke tolumoje girdėjosi vis artėjančios sirenos.

Bornas atsistojo ir priėjo prie antrosios klausyklos. Atitraukė užuolaidėlę ir, pažvelgęs vidun, pamatė tai, ką ir tikėjosi pamatyti. Liko išsiaiškinti metodą.

Žaklina Lavjė buvo mirusi: kūnas susmukęs, nuverstas į šoną, atremtas į maldos stalelį, kaukėtas veidas pakeltas į viršų, akys išplėstos, tokias akis turi tik mirusieji, jos žvelgė į viršų. Švarkas buvo atsegtas, suknelės medžiaga permirkusi krauju. Ginklas buvo ilgas, plonas laiškų peilis, suvarytas virš kairiosios moters krūties. Pirštai gniaužė rankeną, lakuoti nagai buvo tokios pačios spalvos, kaip ir kraujas.

Prie kojų gulėjo didelė rankinė — ne balta, kurią laikė rankose prieš dešimt minučių, bet madinga Yves St. Laurent, su haute couture prekės ženklu medžiagoje. Džeisonui priežastis buvo visiškai aiški: viduje buvo dokumentai, nurodantys, kad tai savižudybė, kad ši sielvartaujanti moteris buvo taip kankinama gedulo, jog atėmė sau gyvybę Dievo akyse. Karlosas nuoseklus, nuostabiai nuoseklus.

Bornas užtraukė užuolaidą ir atsitraukė nuo klausyklos. Kažkur aukštai bokšte nuostabiai skambėjo rytinio Angelus akordai.

Taksi vis važinėjo Neji prie Senos, o Džeisonas susimąstęs sėdėjo ant galinės sėdynės. Nebuvo tikslo laukti, gal net mirtinai pavojinga. Strategija keitėsi kartu su sąlygomis, o jos staiga pasuko link mirtino jo spektro. Žakliną Lavjė sekė, mirtis buvo neišvengiama, bet įvyko ne tuo laiku. Per anksti, ji vis dar buvo vertinga. Tada Bornas suprato: ją nužudė ne dėl to, kad buvo neištikima Karlosui, bet todėl, kad jam nepakluso. Ji pasirodė Monso parke, ko jai negalėjo atleisti.

Les Classiques buvo dar vienas žinomas pasiuntinys, žilaplaukis telefono operatorius Filipo d’Anžu vardu, kurio veidas jam sukėlė smurto ir tamsos vaizdus, blyksinčias šviesas ir triukšmą. Jis buvo Borno praeityje, tuo Džeisonas buvo tikras ir dėl to turėjo būti atsargus. Negalėjo žinoti, ką tas žmogus jam reiškė. Bet jis buvo pasiuntinys ir jį taip pat stebės, kaip stebėjo Lavjė. Jis bus masalas kitiems spąstams, kuriems užsidarius jį pašalins, kaip ir Lavjė.

Ar jie buvo vieninteliai? Ar buvo ir daugiau? Gal nepastebimas beveidis klerkas, kuris iš tikrųjų buvo ne klerkas, o kas nors kitas? Tiekėjas, Sent Onorė tikslingai praleidžiantis ilgas valandas haute couture tobulumo paieškoms, bet kitu, daug svarbesniu tikslu. Arba ji. Arba raumeningasis dizaineris Renė Beržeronas, kurio judesiai buvo tokie greiti ir... grakštūs.

Bornas staiga sustingo, kaklą prispaudė prie sėdynės, sustingo nuo prisiminimų. Beržeronas. Tamsi oda, platūs pečiai, išryškinti atraitytų rankovių. Pečiai, atrodo, kabantys virš liemens, po kuriuo greit judėjo stiprios kojos, primenančios žvėrį, katę.

Ar tai įmanoma? Ar kitos konjunktūros — tik fantomai, pažįstamų vaizdų rinkinys, kuris, jis įtikino save, yra Karlosas? Ar žudikas, nežinant pasiuntiniams, buvo pačioje organizacijoje, viską kontroliavo, derino kiekvieną judesį? Ar tai buvo Beržeronas?

Turėjo tuoj pat rasti telefoną. Tuoj pat! Kiekviena prarasta minutė jį atitolino nuo atsakymo, per daug sugaišto laiko, viskas galėjo baigtis tuo, kad jis iš viso neras atsakymo. Bet negalėjo skambinti pats. Veiksmų seka buvo per greita, reikėjo susilaikyti, saugoti savo informaciją.

— Kai tik pamatysite taksofoną, sustokite, — paprašė jis vairuotojo, kuris buvo sukrėstas Palaimintojo Sakramento bažnyčios įvykių.

— Kaip norite, mesjė. Bet jei mesjė pabandytų suprasti, kad aš turėjau pasirodyti pamainos garaže... Seniai turėjau pasirodyti!

— Suprantu.

— Štai ten telefonas!

— Gerai. Sustokite.

Raudona telefono dėžutė, blyškiai blizganti saulėje, atrodė kaip didelis lėlių namelis, o išorėje ir viduje dvokė šlapimu. Bornas surinko Terrasse numerį, įmetė monetas ir paprašė sujungti su keturi šimtai dvidešimtuoju kambariu. Mari atsiliepė.

— Kas nutiko?

— Neturiu laiko aiškinti. Noriu, kad paskambintum į Les Classiques ir paprašytum pakviesti Renė Beržeroną. Atsilieps tikriausiai d’Anžu. Sugalvok vardą ir pasakyk, kad jau valandą bandei susisiekti su Beržeronu per privačią Lavjė liniją. Sakyk, kad tai skubu, privalai su juo pasikalbėti.

— Ką sakyti, kai prieis?

— Nemanau, kad prieis, bet jei taip nutiks, padėk ragelį. Jei vėl atsilieps d’Anžu, paklausk, kada galima tikėtis, jog Beržeronas pasirodys. Paskambinsiu po trijų minučių.

— Mielasis, ar viskas gerai?

— Ką tik patyriau giliai religinį nuotykį. Papasakosiu vėliau.

Džeisonas iš akių nepaleido laikrodžio, lėta rodyklės kelionė truko kankinamai ilgai. Savo asmeninį skaičiavimą pradėjo prieš trisdešimt sekundžių, suskaičiavo, kad kas sekundę širdis spėdavo suplakti maždaug du su puse karto. Pradėjo skambinti likus dešimčiai sekundžių, likus keturioms įdėjo monetas ir po devynių jau šnekėjosi su Terrasse operatore. Mari atsiliepė vos suskambus telefonui.

— Kas nutiko? — paklausė jis. — Maniau, kad vis dar šnekiesi.

— Labai trumpas pokalbis. Manau, d’Anžu kažką įtarė. Gali būti, kad turi sąrašą tų, kuriems duotas privatus numeris. Nežinau. Bet buvo nedrąsus, dvejojantis.

— Ką sakė?

— Mesjė Beržeronas prie Viduržemio jūros ieško medžiagos. Išvyko šį rytą, nesitikima, kad grįš kelias savaites.

— Gali būti, kad jį mačiau už aštuonių šimtų mylių nuo Viduržemio jūros.

— Kur?

— Bažnyčioje. Jei tai buvo Beržeronas, tai labai smailiu instrumentu ką tik suteikė išrišimą.

— Apie ką čia kalbi?

— Lavjė mirusi.

— O Dieve! Ką darysi?

— Pasišnekėsiu su vyru, kurį, manau, kažkada pažinojau. Jei jis turi galvoje nors kiek smegenų, klausysis. Jis pasmerktas mirčiai.