Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Informacijos. Jei jos turi, šią naktį dingsiu iš Paryžiaus ir nei Karlosas, nei tu daugiau iš manęs nieko neišgirsite.

— Kokios informacijos?

— Jei paklausiu dabar — meluosi. Aš meluočiau. Bet kai susitiksim, sakysi tiesą.

— Su laidu, pakabintu ant kaklo?

— Minios viduryje?

— Minios? Dieną?

— Po valandos. Priešais Luvrą. Prie laiptų. Prie taksi aikštelės.

— Luvro? Minios? Aš turiu informacijos, kuri tave gali nuvyti šalin?.. Juk nemanai, kad galiu aptarinėti savo darbdavį.

— Ne tavąjį. Manąjį.

— Treadstone?

Jis žino! Filipas d’Anžu turi atsakymą! Išlik ramus. Neleisk susijaudinimui virpinti balso.

— Septyniasdešimt vienas, — pabaigė Džeisonas. — Tik paprastas klausimas, ir aš dingsiu. Kai gausiu atsakymą — tiesą — tau kai ką duosiu mainais.

— Ko iš tavęs norėčiau? Išskyrus tave patį?

— Informacijos, kuri tau leistų gyventi. Negarantuota, bet patikėk, kai sakau, kad be jos neišgyvensi. Monso parkas, d’Anžu.

Vėl tyla. Bornas galėjo įsivaizduoti, kaip žilaplaukis medūzietis spokso į telefoną, pasiturinčio Paryžiaus rajono pavadinimas vis garsiau aidi galvoje. Monso parke slypėjo mirtis, d’Anžu žinojo tai taip pat užtikrintai, kaip ir tai, kad Neji prie Senos buvo Žaklina Lavjė.

— Kokia ta informacija? — paklausė d’Anžu.

— Tavo darbdavio tapatybė. Vardas ir pakankami įrodymai, kad galėtum užklijuoti voke, duoti advokatui, kad saugotų visą tavo natūralų gyvenimą. Bet jei mirtum nenatūraliai, net per nelaimingą atsitikimą, jam būtų įsakyta atplėšti voką ir paviešinti turinį. Tai apsauga, d’Anžu.

— Suprantu, — tyliai tarė medūzietis. — Bet sakei, kad mane stebi, seka.

— Prisidenk, — tarė Džeisonas. — Sakyk tiesą. Turi kur paskambinti, tiesa?

— Taip, yra telefonas, vyro. — Vyresniojo vyriškio balsas pakilo iš nuostabos.

— Susisiek su juo, pasakyk tiksliai tai, ką sakiau aš... Žinoma, išskyrus mūsų susitarimą. Sakyk, kad aš su tavimi susisiekiau, noriu susitikti. Luvre, po valandos. Tiesą.

— Tu beprotis.

— Žinau, ką darau.

— Paprastai žinodavai... Sukuri savo paties spąstus, pradedi savąją egzekuciją.

— Tokiu atveju tau dosniai atsilygins.

— Arba taip pat nužudys, jei sakai tiesą.

— Sužinokim, kaip yra iš tikrųjų. Su tavimi susisieksiu vienaip ar kitaip, tikėk mano žodžiu. Jie turi mano nuotraukas, kai tai nutiks, jie žinos. Geriau valdoma situacija nei tokia, kur negali būti jokios kontrolės.

— Dabar girdžiu Deltą, — tarė d’Anžu. — Jis nekuria spąstų pats sau. Jis neina prieš egzekucijos būrį ir neprašo maišo ant galvos.

— Ne, jis taip nesielgia, — sutiko Bornas. — Neturi pasirinkimo, d’Anžu. Viena valanda. Prie Luvro.

Bet kokių spąstų sėkmė priklauso nuo jų esminio paprastumo. Atgaliniai spąstai turi būti staigūs ir dar paprastesni.

Šiuos žodžius prisiminė laukdamas taksi automobilyje Sent Onorė, kiek toliau nuo Les Classiques. Paprašė vairuotojo du kartus apvažiuoti aplink kvartalą. Jį palaikys amerikiečiu turistu, kurio žmona apsipirkinėja haute couture rajone. Anksčiau ar vėliau ji baigs ir jis ją susiras.

Tai, ką rado, buvo Karloso pakalikai. Guminiu galu antena ant juodo automobilio buvo įrodymas ir pavojaus signalas. Jis jaustųsi saugiau, jei tas įrenginys sugestų, bet nebuvo kaip tai padaryti. Vienintelė alternatyva — skleisti dezinformaciją. Per kitas keturiasdešimt penkias minutes Džeisonas iš visų jėgų pasistengs, kad per radiją perduotų klaidingą informaciją. Sėdėdamas šešėlyje ant užpakalinės sėdynės jis apžiūrėjo du vyrus automobilyje kitoje gatvės pusėje. Jei jie kaip nors išsiskyrė iš šimtų kitų vyrų Sent Onorė, tai nebent tuo, kad nesikalbėjo.

Ant šaligatvio išėjo Filipas d’Anžu pridengęs žilus plaukus pilka skrybėle. Gatvėje apsidairė, perdavė Bornui, kad buvęs medūzietis apsisaugojo. Paskambino telefonu, perdavė stebinančią informaciją, žinojo, kad vyrai automobilyje pasiruošę sekti.

Taksi, iškviestas telefonu, sustojo prie šaligatvio. D’Anžu kažką pasakė vairuotojui ir įlipo vidun. Kitoje pusėje grėsmingai pakilo antena, prasidėjo medžioklė.

Automobilis pradėjo sekti d’Anžu taksi, tai buvo vienintelis patvirtinimas, kurio reikėjo Džeisonui. Jis pasilenkė į priekį.

— Pamiršau, — susinervinęs tarė jis vairuotojui. — Ji sakė, kad šįryt keliauja į Luvrą, į parduotuves eis po pietų. Dieve, vėluoju visą pusvalandį. Gal galite kuo greičiau nuvežti į Luvrą?

— Mais oui, monsieur, le Louvre. 89

Kelionės metu iki paminklinio fasado, žvelgiančio į Seną, Džeisoną vežęs taksi dukart pralenkė juodąjį automobilį, kuris juos greit pasivijo. Nedidelis atstumas leido Bornui įsižiūrėti ir sužinoti viską, ką reikėjo. Keleivis greit kažką šnekėjo į radiją. Karlosas bandė užtikrinti, kad spąstuose neliktų skylių, kiti taip pat artėjo prie egzekucijos vietos.

Privažiavo prie milžiniško Luvro įėjimo.

— Sustokite prie taksi, — tarė Džeisonas.

— Bet jie laukia keleivių, mesjė. O aš jau turiu keleivį. Jūs — mano keleivis. Nuvešiu jus prie...

— Darykit, kaip sakau, — per sėdynę numesdamas penkiasdešimt frankų paragino Bornas.

Vairuotojas sustojo prie eilės. Juodasis automobilis buvo dešinėje, už dvidešimties jardų. Vyras prie radijo apsisuko sėdynėje ir žiūrėjo pro kairįjį galinį šoninį langą. Džeisonas pasekė jo žvilgsnį, pamatė tai, ko ir tikėjosi — už kelių šimtų pėdų vakaruose, milžiniškoje aikštėje, buvo pilkas automobilis, automobilis, sekęs Žakliną Lavjė ir Viljė žmoną iki Palaimintojo Sakramento bažnyčios, o vėliau, jai palydėjus Lavjė, nuskubėjęs iš Neji prie Senos. Buvo matyti, kaip antena leidžiasi į savo slėptuvę. Karloso karys dešinėje jau nebelaikė mikrofono. Juodojo automobilio antena taip pat leidosi žemyn, užmezgė kontaktą, vieni kitus matė. Keturi vyrai. Tai buvo Karloso budeliai.

Bornas sutelkė dėmesį į minią prie muziejaus įėjimo, kaipmat pastebėjo elegantiškai apsirengusį d’Anžu. Jis lėtai suko ratus, atsargiai kulniavo ant didelio balto granito bloko prie marmurinių laiptų.

Dabar. Atėjo laikas skleisti dezinformaciją.

— Išvažiuok, — įsakė Džeisonas.

— Ką, mesjė?

— Du šimtai frankų, jei darysi tiksliai tai, ką liepsiu. Išvažiuok iš eilės, nuvažiuok į jos priekį, tada du kartus pasuk kairėn, važiuok link kitos eilės.

— Nesuprantu, mesjė!

— Ir nereikia suprasti. Trys šimtai frankų.

Vairuotojas pasuko dešinėn ir pajudėjo į eilės priekį, kur pasuko vairą, nukreipė mašiną prie pastatytų automobilių. Bornas išsitraukė ginklą iš už diržo, pasidėjo ant kelių, patikrino duslintuvą, tvirtai jį prisuko.

— Kur norėtumėte eiti, mesjė? — paklausė sumišęs vairuotojas jiems važiuojant atgal prie įėjimo į Luvrą.

— Lėčiau! — sušuko Džeisonas. — Tas didelis pilkas automobilis priekyje, atsuktas į Seną. Matote jį?

— Žinoma.

— Lėtai jį apvažiuokite dešine puse. — Bornas atsisėdo kairėje pusėje, atidarė langą, saugojosi, kad nesimatytų nei ginklo, nei jo veido. Po kelių sekundžių parodys abu.

Taksi priartėjo prie automobilio bagažinės, vairuotojas vėl pasuko vairą. Jie stovėjo šalia vienas kito. Džeisonas iškišo į ginklą. Nusitaikė į pilkojo automobilio dešinį langą galinėse durelėse ir šovė, paskui vienas kitą sekė penki kostelėjimai, sudaužė stiklą, mirtinai išgąsdino du vyrus, kurie vienas ant kito riktelėjo, pasilenkė žemiau langų. Bet jį matė. Tai ir buvo dezinformacija.