Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Kodėl ? — Priartėjo. Atsakymas slypi čia!

— Dėl to kaltas ilgas tylos periodas, trukęs šešis mėnesius. Sutapęs su Kaino neaktyvumu. Be to, pavogti pinigai, bet labiausiai dėl tylos.

Kaip tik tai. Žinutė. Tyla. Mėnesiai, praleisti Por Nuarė. Beprotybė Ciuriche, beprotnamis Paryžiuje. Niekas niekada negalėtų sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko. Jam liepė prisistatyti. Pasirodyti. Tu buvai teisi, Mari, mieloji, mano mieloji meile. Buvai teisi iš pat pradžių!

— Ir daugiau nieko? — bandydamas suvaldyti susijaudinimą balse ir nekantraudamas kuo greičiau grįžti pas Mari paklausė Džeisonas.

— Daugiau nieko nežinau, bet, prašau, suprask, man niekada tiek daug nesakė. Mane surado dėl žinių apie Medūzą, nes buvo išsiaiškinta, kad Kainas kilęs iš Medūzos. Tačiau niekada nesu buvęs artimas Kaino patikėtinis.

— Žinojai pakankamai. Labai ačiū. — Džeisonas ant stalo padėjo kelis banknotus ir jau ėjo iš kabinos.

— Yra dar vienas dalykas, — tarė d’Anžu. — Nežinau, ar tai svarbu, bet jie žino, kad tu ne Džeisonas Bornas.

— Ką?

— Kovo dvidešimt penkta diena. Neatsimeni, Delta? Liko tik dvi dienos, o ši data Karlosui labai svarbi. Pasklido gandas. Jis kovo dvidešimt penktą nori tavo lavono. Jis nori tą dieną pristatyti tavo lavoną.

— Ką bandai pasakyti?

— 1968 metų kovo dvidešimt penktą Tamkvane įvykdyta Džeisono Borno egzekucija. Vykdytojas buvai tu.

31 SKYRIUS

Ji atidarė duris, jis, akimirką nejudėdamas, spoksojo į ją, žvelgė į jos rudas akis, tyrinėjančias jo veidą, akis, kurios buvo kupinos baimės, bet vis dėlto smalsios. Ji žinojo. Ne atsakymą, bet tai, kad atsakymas buvo ir kad jis grįžo jo perduoti. Įėjo į kambarį, ji uždarė duris.

— Tai nutiko, — tarė ji.

— Tai nutiko, — Bornas pasisuko ir ištiesė į ją rankas. Ji atėjo, jie apsikabino. Tas gestas pasakė daugiau nei bet kokie žodžiai. — Buvai teisi, — galiausiai sušnabždėjo jis bučiuodamas jos švelnius plaukus. — Dar daug ko nežinau, o gal niekada nežinosiu, bet tu buvai teisi. Aš ne Kainas, nes nėra jokio Kaino, niekada ir nebuvo. Bent jau Kaino, apie kurį jie šneka. Jis niekada neegzistavo. Jis tik mitas, sukurtas Karlosui išvilioti. Aš ir esu tas kūrinys. Vyras iš Medūzos , vadinamas Delta, sutiko tapti melu, vadinamu Kainu. Aš tas vyras.

Jie buvo vis dar apsikabinę, po šių žodžių ji atsitraukė.

— Kainas vietoj Čarlio, — tyliai žodžius ištarė ji.

— Ir Delta vietoj Kaino, — pabaigė Džeisonas. — Girdėjai, kaip tai sakiau?

Mari linktelėjo.

— Taip. Vieną naktį kambaryje Šveicarijoje sušukai miegodamas. Niekada neminėjai Karloso, tik Kainą... Deltą. Rytą tau apie tai pasakiau, bet tu neatsakei, tik pažvelgei pro langą.

— Nes nesupratau. Vis dar nesuprantu, tačiau susitaikiau. Tai paaiškina daugelį dalykų.

Ji vėl linktelėjo.

— Provokatorius. Kodiniai žodžiai, kuriuos vartoji, keistos frazės, pastabumas. Bet kodėl? Kodėl tu?

— Pradėti naują gyvenimą. Bent jis taip sakė.

— Kas?

— D’Anžu.

— Tas vyras ant Monso parko laiptų? Operatorius?

— Vyras iš Medūzos. Aš jį pažinojau Medūzoje.

— Ką jis sakė?

Bornas jai papasakojo. Šnekėdamas jis pastebėjo, jog mergina, kaip ir jis pats, atsipalaiduoja. Akys spindėjo, buvo matyti, kaip tvinksi kaklas, iš gerklės veržiasi džiaugsmas. Buvo panašu, jog ji negalėjo sulaukti, kol jis baigs, kad galėtų jį vėl apkabinti.

— Džeisonai! — sušuko ji, glausdama rankas jam prie veido. — Mielasis, mano mielasis! Mano draugas sugrįžo pas mane! Tai viskas, ką žinojome, viskas, ką jautėme!

— Ne visai viskas, — jis palietė Mari petį. — Tau aš Džeisonas, sau Bornas, nes man tą vardą davė ir privalau jį turėti, nes kito neturiu. Bet jis ne mano.

— Sukurtas?

— Ne, jis buvo tikras. Sakoma, kad jį nužudė vietovėje, vadinamoje Tamkvanu.

Ji patraukė rankas nuo jo veido, padėjo ant pečių, nepaleido.

— Tam turėjo būti priežastis.

— Tikiuosi. Nežinau. Gal tai naujas gyvenimas, kurį bandau pradėti.

— Tai nesvarbu , — paleisdama jį tarė mergina. — Tai praeitis, prieš dešimtį metų. Svarbu tik tai, kad tu susisiektum su vyrais iš Treadstone , nes ir jie bando susisiekti su tavimi.

— D’Anžu sako, kad pasklido gandas ir amerikiečiai mano, jog juos išdaviau. Jokių žinių ištisus šešis mėnesius, iš Ciuricho paimti milijonai. Jie tikriausiai galvoja, kad aš jų brangiausia visų laikų klaida.

— Gali paaiškinti, kas atsitiko. Sąmoningai susitarimo nesulaužei, kita vertus, negali to tęsti. Tai neįmanoma. Visi mokymai tau nieko nereiškia. Tai tik fragmentai — vaizdai ir frazės, kurių negali su niekuo susieti. Turėtum pažinoti žmones, bet nepažįsti. Jie tik bevardžiai veidai, be priežasties esantys ten, kur yra.

Bornas nusivilko paltą ir iš už diržo išsitraukė ginklą. Apžiūrėjo cilindrą — bjaurų perforuotą vamzdžio pratęsimą, kuris garantavo, kad šūvio sprogimas bus nutildytas iki kostelėjimo. Ginklas jį nervino. Priėjo prie baro, padėjo ginklą vidun ir uždarė stalčių. Akimirką laikėsi rankenos, spoksojo į veidrodį, į neturintį vardo veidą stikle.

— Ką jiems pasakysiu? — paklausė jis. — Čia skambina Džeisonas Bornas. Žinoma, jūs žinote, kad tai ne mano vardas, nes aš nužudžiau vyrą, vardu Džeisonas Bornas, bet tokį jį man suteikėte... Atleiskit, džentelmenai, bet pakeliui į Marselį man kai kas nutiko. Kai ką pamečiau, nieko, ką galėtumėte įvertinti, tik savo atmintį. Dabar, kaip supratau, esame susitarę, bet neatsimenu nieko išskyrus keistas frazes: „Sugauk Karlosą!“, „Užspeisk Karlosą!“ ir dar kažką apie Deltą, kuris yra Kainas, ir kad Kainas turėtų turėtų pakeisti Čarlį, o Čarlis iš tikrųjų yra Karlosas. Tokius dalykus, iš kurių galite padaryti išvadą, jog aš prisimenu. Gal net sau tarsite: „Va, čia tai tikras niekšas. Paslėpkim jį keliems dešimtmečiams kokioje nors skylėje. Jis ne tik mus apgavo, bet dar blogiau — jis gali pasirodyti labai gėdingas“. — Bornas nusisuko nuo veidrodžio ir pažvelgė į Mari. — Nejuokauju. Ką tokioje situacijoje sakyti?

— Tiesą, — atsakė ji. — Jie ją priims. Atsiuntė tau žinią, bando su tavimi susisiekti. O dėl tų šešių mėnesių, nusiųsk telegramą Vošbumui į Por Nuarą. Jis turi įrašus — išsamius, su tiksliomis detalėmis.

— Jis gali neatsakyti. Mes susitarėme. Už tai, kad mane vėl sulipdė, turėjau slaptai jam pervesti trečdalį visų Ciuricho pinigų. Nusiunčiau daugiau nei milijoną JAV dolerių.

— Manai, tai jį sustabdytų nuo pagalbos tau?

Džeisonas stabtelėjo.

— Gali būti, kad jis nebegali padėti pats sau. Jis turi problemą — yra visiškas girtuoklis. Ne šiaip girtuoklis, o alkoholikas. Pats sunkiausias atvejis. Tai žino ir tuo mėgaujasi. Kaip ilgai jis išgyvens su milijonu dolerių? Eikime prie esmės. Kaip manai, kiek ilgai jam gyventi leis uosto piratai, kai sužinos apie pinigus?

— Vis tiek gali įrodyti, kad ten buvai. Šešis mėnesius sirgai, buvai izoliuotas. Nebendravai su niekuo.

— Kaip tie Treadstone vyrai gali būti tuo tikri? Jų akimis aš esu vaikščiojančių oficialių paslapčių enciklopedija. Privalėjau ja būti, kad galėčiau atlikti savo užduotį. Kaip jie gali būti tikri, kad nekalbėjau su ne tais žmonėmis?

— Liepk jiems nusiųsti komandą į Por Nuarą.