Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

Delta visa tai žinojo, nes pats sunaikino Treadstone , jis gerbs atsargumo priemones, jas numatys, nerimaus, jei jų nebus. Kai lieps pasiaiškinti, jis vaidins įsiūtį, dirbtinę kančią dėl žiaurumų, kurie vyko Septyniasdešimt pirmojoje gatvėje. Aleksanderis Konklinas įdėmiai išklausys, pabandys pastebėti nors vieną nuoširdumo gaidelę ar kokį nors logiško paaiškinimo siūlą, bet žinojo, kad nė vieno neišgirs. Stiklo šukės su jo pirštų atspaudais niekaip negalėjo atsidurti kitoje Atlanto vandenyno pusėje ir būti paslėptos po Manhatano namo užuolaida. Atspaudai, be abejonės, realiau įrodė, kad jis lankėsi name, nei bet kokia fotografija. Nebuvo jokio būdo jiems padirbti.

Konklinas Deltai duos dvi minutes pasakyti viską, kas atsidurs ant melagingo liežuvio galo. Jis išklausys, tada paspaus gaiduką.

32 SKYRIUS

— Kodėl jie taip daro? — sausakimšoje kavinėje sėsdamasis šalia Mari tarė Džeisonas. Praėjo penkios valandos po to, kai susisiekė su ambasada, jis ką tik paskambino penktą kartą. — Jie nori, kad toliau bėgčiau. Verčia mane bėgti, o aš nežinau kodėl.

— Tu pats save verti, — tarė Mari. — Galėjai skambinti iš kambario.

— Ne, negalėjau. Dėl kažkokios priežasties jie nori, kad tai žinočiau. Kiekvieną kartą, kai paskambinu, tas kalės vaikas paklausia, kur dabar esu, ar esu „saugioje teritorijoje“? Visiškai keista frazė ta „saugi teritorija“. Bet jis sako ir dar kai ką. Sako, kad kiekvieną kartą turiu susisiekti iš kitos vietos, kad niekas išorėje ar viduje negalėtų manęs susekti vienoje vietoje ar su vienu telefono numeriu. Jie nenori manęs sulaikyti, bet nori laikyti ant virvelės. Jie manęs nori, bet bijo. Nieko nesuprantu!

— O gal tu tik prisigalvoji? Niekas nieko panašaus nesakė.

— Nereikėjo. Svarbu tai, ko nepasakė. Kodėl tiesiog neliepė ateiti į ambasadą? Įsakė man. Niekas manęs negalėtų ten paliesti, tai JAV teritorija. Jie to nepadarė.

— Gatvės stebimos, juk sakė.

— Žinai, su tuo taikiausi aklai, kol prieš trisdešimt sekundžių man toptelėjo. Kas? Kas stebi gatves?

— Akivaizdu, kad Karlosas. Jo žmonės.

— Tu tą žinai, aš tą žinau, bent jau galime daryti tokią prielaidą, bet jie nežino. Gal aš net nenutuokiu, kas toks esu ir iš kur atsiradau, bet žinau, kas man atsitiko per pastarąsias dvidešimt keturias valandas. Jie nežino.

— Gali daryti prielaidas, tiesa? Galėjo pastebėti keistus vyrus automobiliuose ar tiesiog per ilgai ir akivaizdžiai stoviniuojančius.

— Karlosas gudresnis. Yra daug būdų, kaip vienas automobilis galėtų patekti už ambasados durų. Visi jūrų pėstininkai apmokomi susidoroti su tokiomis situacijomis.

— Tikiu tavimi.

— Bet jie to nepadarė. Net nepasiūlė. Vietoj to jie tempia laiką, žaidžia slėpynes, po velnių, kodėl?

— Pats sakei, Džeisonai. Nieko iš tavęs negirdėjo ištisus šešis mėnesius. Jie tiesiog labai atsargūs.

— Kodėl kaip tik taip? Praveda mane pro tuos vartus ir gali daryti, ką tik nori. Jie gali mane kontroliuoti. Gali man surengti vakarėlį arba įmesti į kamerą. Vietoj to jie nenori prie manęs liestis, bet ir nenori, kad dingčiau.

— Laukia, kol atskris žmogus iš Vašingtono.

— Ar yra geresnė vieta laukimui už ambasadą? — Bornas nustūmė kėdę šalin. — Kažkas ne taip. Dingstam iš čia.

Aleksanderis Konklinas, Treadstone vairo įpėdinis, Atlantą perkeliavo tiksliai per šešias valandas ir dvylika minučių. Kad grįžtų, turės spėti į pirmą rytinį „Konkordo“ skrydį iš Paryžiaus, iki pusės aštuonių Vašingtono laiku pasiekti Diulio oro uostą ir iki devintos nusigauti iki Lenglio. Jei kas nors paskambins ir bandys klausti, kur jis praleido naktį, paslaugus majoras iš Pentagono suteiks melagingą alibi. Pirmajam sekretoriui Paryžiaus ambasadoje bus pasakyta, kad jei jis kada nors paminės, kad kalbėjosi su žmogumi iš Lenglio, jį kaipmat pažemins iki nusususio atašė ir išsiųs į naują postą Tierra dėl Fuego. Tai buvo garantuota.

Konklinas iš karto nuėjo prie taksofonų eilės ir paskambino į ambasadą. Pirmasis sekretorius jautė padaręs gerą darbą.

— Viskas vyksta pagal tvarkaraštį, Konklinai, — manydamas, kad jie lygūs, pamiršęs pridėti „pone“ prie Konklino pavardės, tarė ambasados darbuotojas. Dabar Paryžiuje buvo kompanijos darbuotojas, namų aikštė buvo namų aikštė. — Bornas baikštus. Per paskutinį pokalbį vis klausinėjo, kodėl neliepėme pasirodyti.

— Tikrai? — Pirmiausia Konklinas buvo nustebęs, bet vėliau suprato. Delta vaidino žmogų, kuris nieko nežinojo, kas nutiko Treadstone 71. Jei jam lieptų ateiti į ambasadą, jis dingtų iš akių. Žinojo gerai, kad negalėjo būti jokio oficialaus ryšio. Treadstone buvo kaip votis, diskredituota strategija, didelė gėda. — Paaiškinote, kad stebėjo gatves?

— Žinoma. Tada paklausė, kas jas stebi. Galite įsivaizduoti?

— Galiu. Ką pasakėte?

— Kadangi jis žinojo ne blogiau už mane, maniau, kad apie tokius dalykus diskutuoti telefonu yra neprotinga.

— Labai gerai.

— Ir man taip pasirodė.

— Ką atsakė į tai? Nusiramino?

— Keistoka, bet taip. Tarė „suprantu“, ir viskas.

— Apsigalvojo ir paprašė apsaugos?

— Atsisakė. Net kai primygtinai siūliau. — Pirmasis sekretorius trumpam nutilo. — Nenori, kad jį stebėtų, tiesa? — paslaptingai tarė jis.

— Ne, nenori. Kada galima tikėtis kito skambučio?

— Maždaug po penkiolikos minučių.

— Pasakyk, kad atvyko Treadstone atstovas, — Konklinas iš kišenės išsitraukė žemėlapį, sulankstytą taip, kad matytųsi vietovė, mėlynu rašalu pažymėtas kelias. — Pasakyk, kad susitiksime pirmą trisdešimt kelyje tarp Ševriozo ir Rambujė, už septynių mylių į pietus nuo Versalio, Cimetiere de Noblese.

— Pirmą trisdešimt kelyje tarp Ševriozo ir Rambujė... kapinėse. Žinos, kaip ten nusigauti?

— Yra ten buvęs anksčiau. Jei sakys, kad važiuoja taksi, pasakyk, kad imtųsi standartinių saugumo priemonių.

— Nejaugi tai nepasirodys keista? Turiu galvoje, vairuotojui. Keistas laikas gedėti.

— Liepiau pasakyti tai. Neabejoju, kad jis nevažiuos taksi.

— Aišku, — atsigaudamas ir sakydamas tai, kas ir taip aišku, tarė pirmasis sekretorius. — Kadangi jūsų žmogui dar neskambinau, paskambinsiu dabar ir pasakysiu, kad atvykote, gerai?

— Pats tuo pasirūpinsiu. Vis dar turite jo numerį?

— Taip, žinoma.

— Sudegink, — įsakė Konklinas. — Kol nesudegino tavęs. Paskambinsiu po dvidešimties minučių.

Metro dundėjo traukinys, vibracija buvo juntama visoje platformoje. Bornas padėjo taksofono ragelį prie betoninės sienos ir akimirką spoksojo į jį. Kažkur mintyse prasivėrė dar vienerios durys, šviesa buvo per toli, per daug blanki. Nepaisant to, jis matė vaizdus. Kelyje į Rambujė... pro geležinių ornamentų arką... kalnelis su baltu marmuru. Kryžiai — dideli, didesni mauzoliejai... ir visur pilna statulų. La Cimetiere de Noblesse. Kapinės, bet kartu ir daug daugiau. Perdavimų taškas, bet ne tik. Vieta, kur vyko pokalbiai... tarp laidotuvių ir nuleidžiamų karstų. Du niūriai apsirengę vyrai, niūriai apsirengusios žmonių minios, judančios tarp gedėtojų. Du vyrai susitiko žmonių sūkuryje ir apsikeitė žodžiais, kuriuos turėjo vieni kitiems pasakyti.

Iškilo veidas, bet susiliejęs, neryškus. Matė tik akis. Tas išblukęs veidas ir tos akys turėjo vardą. Deividas... Ebotas. Vienuolis. Žmogus, kurį jis pažinojo, bet kartu ir ne. Medūzos ir Kaino kūrėjas. Dabar jau negyvas, tapęs kažkurių kapinių dalimi.