Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Gaunu tik kelis frankus.

— Dabar gali už juos atidirbti vairuodamas. — Bornas jį dar kartą pastūmė link Renault.

Po kelių akimirkų mažas juodas automobilis pajudėjo link stiklinės kabinos prie išvažiavimo, kur sėdėjo kasininkas. Džeisonas sėdėjo ant galinės sėdynės, prispaudęs ginklą prie vyro nubrozdinto kaklo. Bornas iškišo banknotą ir pasenusį stovėjimo leidimą pro langą. Darbuotojas paėmė abu.

— Važiuok! — tarė Bornas. — Daryk tiksliai tai, ką liepsiu!

Vyras paspaudė akceleratorių, ir automobilis nėrė iš garažo. Gatvėje padarė staigų U formos posūkį ir staigiai sustojo tiesiai prieš tamsiai žalią amerikietišką Chevrolet Atsidarė durys, pasigirdo skubūs žingsniai.

— Jules! Qu’est ce que c‘est que ca? Vous conduisez? 90 — Pro atvirą langą buvo matyti figūra.

Bornas pakėlė ginklą, nutaikė vamzdį žmogui į veidą.

— Ženk du žingsnius atgal, — prancūziškai tarė jis. — Ne daugiau, tik du. Tada stovėk ramiai. — Patapšnojo vyro, vardu Žiulis, galvą. — Lėtai išlipk.

— Mes tik turėjome tave sekti! — išlipdamas iš automobilio prieštaravo Žiulis. — Tave sekti ir pranešti apie buvimo vietą!

— Padarysit geriau, — išlipdamas iš automobilio Bornas pasiėmė Paryžiaus žemėlapį. — Jūs vairuosit. Kurį laiką. Abu lipkit į automobilį!

Už penkių mylių nuo Paryžiaus, kelyje į Ševriozą, vyrams buvo liepta išlipti iš automobilio. Jie buvo tamsiame, menkai apšviestame trečiarūšiame greitkelyje. Trijų mylių atstumu nuo jų nebuvo jokių parduotuvių, pastatų ar telefonų.

— Kokiu numeriu liepė paskambinti? — pareikalavo Džeisonas. — Nemeluokit. Tik pakliūsit į didesnę bėdą.

Žiulis pasakė. Bornas linktelėjo ir atsisėdo už Chevrolet vairo.

Senis apspurusiu paltu susigūžęs sėdėjo tuščioje kabinoje prie telefono. Mažasis restoranas buvo uždarytas, jam pasilikti leido tik dėl senų gerų dienų. Vis žiūrėjo į aparatą ant sienos, svarstė, kada jis suskambės. Tai buvo tik laiko klausimas. Kai suskambės, jam beliks paskambinti ir pagaliau grįš lengvesni laikai. Jis bus vienintelis žmogus Paryžiuje, tiesiogiai dirbantis Karlosui. Tą šnabždės visi kiti seniai, jį vėl gerbs.

Telefonas čaižiai suskambo, garsas nuaidėjo tuščio restorano sienomis. Valkata išėjo iš kabinos ir nuskubėjo prie telefono, širdis nekantriai daužėsi krūtinėje. Tai buvo signalas. Kainas įspraustas į spąstus! Kantraus laukimo dienos tebuvo gero gyvenimo įžanga. Pakėlė ragelį.

— Taip?

— Tai Žiulis! — sušuko uždusęs balsas.

Senio veidas išbalo, širdis krūtinėje pradėjo daužytis taip garsiai, kad vos girdėjo siaubingus dalykus, kuriuos jam sakė. Bet girdėjo užtektinai.

Jis buvo vaikščiojantis lavonas.

Prie drebėjimo, kuris apėmė jo kūną, prisijungė karščio bangos. Trūko oro, tik balta šviesa ir kurtinančios bangos, iš krūtinės keliaujančios į galvą.

Valkata susmuko ant grindų, telefono laidas išsitempė, ragelį vis dar laikė rankoje. Spoksojo į baisųjį aparatą, perdavusį siaubinguosius žodžius. Ką galėjo padaryti? Dėl Dievo meilės, ką jis galėjo padaryti?

Bornas ėjo taku tarp paminklų, prisivertė išlaisvinti mintis, kaip kad, atrodė, kitame gyvenime, jam liepė daryti Vošbumas. Jei jis kada nors turėjo būti kaip kempinė, tai dabar. Žmogus iš Treadstone turėjo suprasti. Jis iš visų jėgų stengėsi suvokti, ką reiškia tai, ko neatsiminė, rasti vaizdų, be perspėjimo užplūstančių jo galvą, reikšmę. Jis nesulaužė jokio susitarimo, kokį su jais galėjo turėti. Neišdavė, nepabėgo... Jis buvo suluošintas, ir tiek.

Turėjo rasti Treadstone atstovą. Kurioje vietoje už tvoros apsuptas tylos jis bus? Kur jis tikėjosi, kad jis bus? Džeisonas kapinių sieną pasiekė prieš pirmą valandą, Chevrolet buvo greitesnis nei baigiantis subyrėti Renault. Pravažiavo vartus, nuvažiavo kelis šimtus jardų keliu, išsuko iš jo ir pastatė automobilį ten, kur sunkiai galėjai jį įžiūrėti. Pakeliui prie vartų pradėjo lyti. Lietus buvo šaltas, kovo lietus, bet tylus, beveik nedrumsčiantis tylos.

Praėjo kapų eilę žemės plotelyje, apjuostame geležinės tvoros su viduryje stovinčiu akmeniniu aštuonių pėdų aukščio kryžiumi. Akimirką stovėjo priešais jį. Ar anksčiau čia jau lankėsi? Ar tolumoje prieš akis atsivėrė kitos durys? O gal per daug stengėsi jas pastebėti? Tada suprato. Tai buvo ne kapai, ne akmeninis kryžius, ne žema geležinė tvora. Tai buvo lietus! Staigus lietus. Gedinčių žmonių, apsirengusių juodai, minia susibūrė aplink kapą, beveik visi išsiskleidė skėčius. Du vyrai susitiko, skėčiai susilietė, greit atsiprašė vienas kito, ilgas rudas vokas pakeitė savininkus, nepastebėtas gedinčiųjų atsidūrė kito vyro kišenėje.

Buvo kažkas daugiau. Vaizdas, sukeltas kito vaizdo, matyto vos prieš kelias minutes. Lietus, krintantis ant balto marmuro, ne šaltas, lengvas lietus, bet pilantis kaip iš kibiro į žvilgantį baltą paviršių... ir stulpus... eiles stulpų, abiejose pusėse, į miniatiūrinę senovinio lobio kopiją.

Kitoje kalno pusėje! Šalia vartų! Baltas mauzoliejus, sumažinta Partenono versija. Praėjo pro jį vos prieš penkias minutes, pastebėjo, bet nepamatė. Tai buvo vieta, kur prasidėjo jo atsiminta staigi liūtis, kur susitiko du skėčiai, kur buvo perduotas vokas. Keturiolika minučių po pirmos. Pasileido bėgti atgal link tako. Dar turėjo laiko iki susitikimo, galėjo pažiūrėti, gal pavyks pastebėti automobilio šviesas arba uždegamą degtuką, arba...

Žibintuvėlį. Jis buvo ten, kalno apačioje, judėjo aukštyn ir žemyn, o tada link vartų, lyg savininkas bijotų, kad pro juos kas nors pasirodys. Bornas vos susivaldė nenubėgęs tarp kapų ir statulų iš visos gerklės rėkdamas: Aš čia! Tai aš. Supratau jūsų žinią. Grįžau! Turiu jums tiek daug papasakoti... ir jūs turite tiek daug papasakoti man!

Bet jis nerėkė ir nebėgo. Svarbiausia, turėjo demonstruoti savikontrolę, nes tai, kuo jis sirgo, buvo nekontroliuojama. Turėjo atrodyti visiškai ramus, sveiko proto ir atminties. Lyjant šaltam nakties lietui pradėjo leistis nuo kalno, keikėsi, kad per skubėjimą nepasiėmė žibintuvėlio.

Žibintuvėlis. Žibintuvėlio šviesa žemiau, už penkių šimtų jardų, buvo kažkokia keista. Ji judėjo trumpais vertikaliais judesiais, pabrėžtinai... lyg jį laikantis vyras su kažkuo šnekėtųsi.

Taip ir buvo. Džeisonas pritūpė, per lietų žvilgtelėjęs pastebėjo atsispindinčią šviesą, kiekvieną kartą žibintuvėliui atsimušus į prieš jį stovintį objektą. Nuslinko į priekį, laikėsi arti žemės, per kelias sekundes nukeliavo daugiau nei šimtą pėdų, akys vis dar nukreiptos į šviesą ir keistą atspindį. Buvo du vyrai, vienas laikė žibintuvėlį, o kitas trumpavamzdį šautuvą, stambus metalas Bornui buvo labai pažįstamas. Ne didesniu nei trisdešimties pėdų atstumu galėjo žmogų nublokšti šešias pėdas į orą. Tai buvo labai keistas ginklas pareigūnui, siųstam iš Vašingtono.

Šviesa nusuko už baltojo mauzoliejaus krašto. Figūra, laikanti galingąjį trumpavamzdį ginklą, atsitraukė, pasislėpė už kolonos, ne toliau nei už dvidešimties pėdų nuo vyro su žibintuvėliu.

Džeisonui nereikėjo galvoti, žinojo, ką daryti. Jei mirtiną ginklą buvo galima paaiškinti — tebūnie. Niekas jo prieš jį nenaudos. Priklaupęs jis pabandė nuspėti atstumą iki saugių vietų, tinkamų ir slėptis, ir apsisaugoti. Pajudėjo, nusibraukė nuo veido lietų, jautė už diržo ginklą, kurio negalėjo naudoti.