Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

Negalėjo to padaryti. Negalėjo paspausti gaiduko. Nuleido ginklą. Konklinui lipant į automobilį, nieko negalėdamas padaryti jis stovėjo prie marmurinės kolonos.

Automobilis. Turėjo grįžti į Paryžių. Buvo būdas. Visą tą laiką buvo. Ji ten buvo!

Įnirtingai svarstydamas, analizuodamas faktus, juos suvokdamas, nereikalingus atmesdamas taip pat greit, kaip apie juos pagalvodavo, po truputį kurdamas planą, jis pabeldė į duris.

— Mielas Dieve, pažvelk į save! Kas nutiko?

— Nėra laiko, — tarė jis skubėdamas prie telefono kitame kambario gale. — Tai buvo spąstai. Jie įsitikinę, kad aš juos išdaviau, parsidaviau Karlosui.

— Ką?

— Sako, kad aną savaitę, penktadienį, nuskridau į Niujorką. Kad nužudžiau penkis žmones... Tarp jų ir savo brolį. — Džeisonas trumpam užsimerkė. — Buvo brolis – yra brolis. Nežinau, negaliu apie tai galvoti.

— Niekada neišvykai iš Paryžiaus! Gali tai įrodyti!

— Kaip? Tereikia aštuonių, dešimties valandų. Jiems tereikia nuo aštuonių iki dešimties valandų, kad niekas nežinotų, kur buvau. Kas liudys už mane?

— Aš liudysiu. Tu buvai su manimi!

— Jie mano, kad tu to dalis, — pakeldamas telefono ragelį ir rinkdamas numerį tarė Bornas. — Vagystė, išdavystė, Por Nuaras, visas tas reikalas. Pririšo tave prie manęs. Karlosas viską suregistravo iki menkiausio piršto atspaudo. Dieve! Kaip viską sutvarkė!

— Ką darai? Kam skambini?

— Užnugariui, pameni? Vieninteliam, kurį turime. Viljė. Viljė žmona. Tai ji. Paimsim ją, jei reikės, palaušim. Bet nereikės, nekovos, nes žino, kad negali laimėti... Po velnių. Kodėl jis neatsiliepia?

— Privatus telefonas yra jo kabinete. Dabar trečia ryto. Jis tikriausiai...

— Atsiliepė! Generole? Tai jūs? — Džeisonas turėjo paklausti, balsas kitame laido gale buvo keistai tylus.

— Taip, čia aš, mano jaunasis drauge. Atsiprašau už gaišatį. Buvau viršuje, su žmona.

— Dėl to jums ir skambinu. Reikia judėti. Dabar. Perspėkite prancūzų žvalgybą, Interpolą ir Amerikos ambasadą, bet liepkite nesikišti, iki su ja pasimatysiu, pasikalbėsiu. Mes turime pasikalbėti.

— Nemanau, kad pavyks, pone Bornai... Taip, žinau jūsų pavardę, mano drauge. O dėl jūsų pokalbio su mano žmona, bijau, kad tai neįmanoma. Matote, aš ją nužudžiau.

33 SKYRIUS

Džeisonas spoksojo į viešbučio kambario sieną ir į tapetą išblukusiu raštu.

— Kodėl? — į ragelį tyliai tarė jis. — Maniau, kad supratote.

— Stengiausi, mano drauge, — nebesugebėdamas nei pykti, nei gedėti tarė Viljė. — Dievas mato, bandžiau, bet negalėjau susilaikyti. Vis į ją žiūrėjau... Mačiau sūnų, kurio ji nepagimdė, nužudytą žvėries, kuris buvo jos bosas. Mano kalė buvo kažkieno kito kalė... Žvėries kalė. Kitaip būti negalėjo ir, kaip sužinojau, nebuvo. Manau, ji pastebėjo pasipiktinimą mano akyse, Dievas mano liudininkas, tikrai buvau įsiutęs. — Generolas nutilo. — Ji pamatė ne tik įniršį, bet ir tiesą. Suprato, kad žinau. Kas ji buvo, kas ji buvo visus tuos metus, kai mes gyvenome kartu. Galų gale suteikiau jai šansą, kurį suteikti pažadėjau jums.

— Jus nužudyti?

— Taip. Nebuvo sudėtinga. Tarp mūsų lovų yra naktinis stalelis su ginklu stalčiuje. Ji gulėjo ant lovos kaip Gojos Macha, švytėjo arogancija, nekreipė į mane dėmesio, kaip ir aš, užvaldyta savo minčių. Atidariau stalčių pasiimti degtukų, tada grįždamas prie kėdės ir savo pypkės, palikau atidarą stalčių. Buvo matyti ginklo rankena.

Tai slypėjo mano tyloje. Įsivaizduoju, kad tas faktas, jog neatitraukiau nuo jos akių, pagaliau atkreipė dėmesį, tada pamiršti visa kita. Įtampa išaugo taip, kad norint perpildyti kantrybės taurę, daug nereikėjo ir, Dieve atleisk, aš tai pasakiau. Girdėjau, kaip klausiu: „Kodėl tai padarei?“. Tada kaltinimas tapo aiškus. Pavadinau ją savo kale, kale, kuri nužudė mano sūnų.

Ji kelias akimirkas į mane spoksojo, nusuko akis į atvirą stalčių, į ginklo rankeną... ir telefoną. Atsistojau, pypkėje pelenai dar buvo raudoni, birūs... chauffe au rouge 91 . Ji nuleido kojas nuo lovos, abi rankas įkišo į stalčių ir ištraukė ginklą. Nesustabdžiau, norėjau žodžius išgirsti iš jos pačios lūpų, išgirsti kaltinimą... Tai, ką išgirdau, nusinešiu į kapus, nes niekas nešmeiš mano ar sūnaus garbės ir asmenybės. Mūsų nesmerks tie, kurie atsisakė mažiau nei mes. Niekada.

— Generole... — Bornas papurtė galvą, nesugebėjo aiškiai mąstyti, žinojo, kad turėjo rasti kelias sekundes viskam apgalvoti. — Generole, kas atsitiko? Ji davė jums mano vardą. Kaip? Turite man tai pasakyti. Prašau.

— Savanoriškai. Sakė, kad tu menkas šaulys, norintis apsiauti meistro batus. Kad esi vagis iš Ciuricho, žmogus, kurį atstūmė net tavo šalininkai.

— Ar sakė, kokie tai žmonės?

— Jei ir sakė, negirdėjau. Buvau aklas, kurčias, nevaldomai įsiutęs. Bet neturite dėl ko manęs bijoti. Šis skyrius užbaigtas, mano gyvenimas pasibaigs vienu telefono skambučiu.

— Ne! — sušuko Džeisonas. — Nedarykite to! Ne dabar.

— Privalau.

— Prašau! Nenurimkite tik gavęs Karloso kalę. Sugaukite Karlosą! Užspeiskite jį!

— Teršti savo pavardę tos kalės melu? Prisipažinti, kad manimi manipuliavo žvėries kekšė?

— Po velnių , kaip jūsų sūnus? Penkios dinamito lazdelės prie Bako gatvės!

— Palikite jį ramybėje. Palikite mane ramybėje. Viskas baigta.

— Tai dar nebaigta! Klausykit! Duokit akimirką, daugiau neprašau. — Vaizdai Džeisono mintyse lėkė siaubingu greičiu, susidūrė, keitė vienas kitą. Bet tie vaizdai turėjo reikšmę. Tikslą. Jautė į jo ranką įsikibusią Mari, stipriai spaudžiančią, kažkaip sulaikančią jo mintis ties realybe. — Ar kas nors girdėjo šūvį?

— Nebuvo jokio šūvio. Coup de grace 92 šiais laikais yra klaidingai suprantamas. Jo originalus tikslas man labiau prie širdies. Sustabdyti ginklo brolio arba gerbiamo priešo kančias. Tai nenaudojama kalei.

— Ką norite pasakyti? Sakėte, kad ją nužudėte.

— Pasmaugiau, priverčiau žiūrėti man į akis, kai gyvybė paliko jos kūną.

— Ji turėjo jūsų ginklą...

— Neefektyvu, kai akys dega nuo pelenų. Tai nebesvarbu, gali būti, kad ji laimėjo.

— Ji tikrai laimės, jei dabar sustosite! Nejau to nematote? Karlosas laimi! Ji jus palaužė! O jums neužteko smegenų padaryti nieko kita, tik ją pasmaugti! Kalbate apie panieką? Viskuo tikite, nieko, išskyrus panieką daugiau neliko!

— Kodėl neatlyžtate, mesjė Bornai? — silpnu balsu paklausė Viljė. — Nesitikiu iš jūsų labdaros. Tik palikite mane ramybėje. Priimu viską taip, kaip yra. Nieko nepasiekėte.

— Pasieksiu, jei pavyks priversti klausyti, ką sakau! Sugaukite Karlosą, užspeiskite Karlosą! Kiek dar teks tai kartoti? Jums reikia jo! Jis viską išlygins! Jo reikia ir man! Be jo aš lavonas. Mes lavonai. Dėl Dievo meilės, klausykite, ką sakau!

— Norėčiau jums padėti, bet neturiu galimybės. Ar neturėsiu, jei jums taip labiau patiktų.

— Yra . — Vaizdai išryškėjo! Žinojo kur yra, kurlink ėjo! Reikšmė ir tikslas susiliejo į vieną. — Apsukite spąstus atgal! Nueikite nepaliestas, išlaikydamas padėtį.

— Nesuprantu. Kaip tai įmanoma?

— Jūs savo žmonos nenužudėte, tai padariau aš!

— Džeisonai, — sučiupusi stipriau ranką sušuko Mari.