Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

Greit atsistojo, užsimojo laikydamas už rankovės ir nėrė ant šaligatvio, iš visų jėgų metė įrankį į namo langą ir šiam pasiekus tikslą , pasileido slėptis už kampo.

Dūžtančio stiklo garsas staiga pertraukė tylios gatvės ramybę. Bornas nuskubėjo, nulėkė kairėn pro siaurą praėjimą, tada link Viljė kvartalo, kur vėl susirado šešėlį, kuriame galėjo pasislėpti. Ugnis plito, ją didino pro skylę lange pučiantis vėjas, po kurio laiko persimetė ant užuolaidų. Per trisdešimt sekundžių kambarys buvo kaip krosnis, ugnį optiškai padidino milžiniškas veidrodis. Pasigirdo šūksniai, užsidegė šviesos šalia, paskui ir toliau gatvėje. Praėjo minutė, chaosas didėjo. Atsidarė degančio namo durys, išbėgo žmonės — senstelėjęs vyras su chalatu, moteris su naktiniais ir viena šlepete — abu buvo apimti panikos.

Atsivėrė kitos durys, pasirodė žmonės, keli nubėgo prie ugnies apimtos rezidencijos — kaimynai pateko į bėdą. Džeisonas nuskuodė skersai per sankryžą ir tapo dar vienu žiūrovų susijaudinusioje minioje. Sustojo ten, kur prieš kelias minutes pradėjo šią sumaištį — šalia kampinio namo — ir nejudėdamas stovėjo, bandė pastebėti Karloso karius.

Buvo teisus. Tiedu buvo ne vieninteliai Monso parke. Dabar buvo keturi vyrai, susibūrę prie automobilio, tyliai ir skubiai besitariantys. Ne, penki. Greit priėjo dar vienas, prisidėjo prie keturių.

Išgirdo sirenas. Vis garsiau, arčiau. Penki vyrai buvo susirūpinę. Reikia nuspręsti, negalėjo visi likti vienoje vietoje. Gal reikėjo pagalvoti ir apie policijos įrašus.

Susitarė. Vienas vyras pasiliks, penktasis. Jis linktelėjo ir greit perėjo gatvę prie Viljė namo. Kiti sėdo į automobilį ir, pasirodžius ugniagesiams, išvažiavo iš stovėjimo vietos, prasilenkdami su raudonuoju begemotu, skubančiu į priešingą pusę.

Liko viena kliūtis — penktasis vyras. Džeisonas ratu apsuko pastatą, jį pastebėjo viduryje, tarp Viljė namo ir sankryžos. Reikėjo tinkamu laiku sukelti dar vieną sąmyšį. Bornas pasileido bėgti, judėjo panašiai, kaip į gaisrą skubantys žmonės, pasukęs galvą, judėdamas pusiau atbulas — kaip figūra, susiliejanti su fonu, tik judanti į priešingą pusę. Praskubėjo pro vyrą, šis jo nepastebėjo, pastebės , jei taip bėgs iki Viljė vartelių ir juos atidarys. Vyras žvalgėsi aplink, buvo susirūpinęs ir nustebęs, gal net išgąsdintas to, kad dabar buvo vienintelis, likęs gatvėje, nebeturįs pastiprinimo. Stovėjo prieš žemą tvorą, prieš dar vienerius vartus, vedančius prie kito pasiturinčio Monso parko gyventojo namo tarnų įėjimo.

Džeisonas sustojo, žengė du staigius žingsnius prie vyro, tada apsisuko, atsirėmęs į kairę koją dešine suktuku spyrė vyrui į pilvą, nubloškė jį per geležinę tvorą. Krisdamas į siaurą koridorių žemyn, jis suriko. Bornas šoko per tvorą suspaudęs kairį kumštį ir suglaudęs kulnus. Nusileido ant vyro krūtinės, susidūrimas sulaužė šonkaulius, krumpliai susmigo į gerklę. Karloso karys prarado sąmonę. Atsigaus, kai pateks į ligoninę. Džeisonas vyrą apieškojo, ant krūtinės dėkle rado ginklą. Bornas jį ištraukė ir įsidėjo į palto kišenę. Galės jį paduoti Viljė.

Viljė. Kelias laisvas.

Laiptais užlipo į antrą aukštą. Pasiekęs laiptų vidurį, pamatė po miegamojo durimis šviesą. Už tų durų buvo senis — jo vienintelė viltis. Jei kada nors gyvenime — tame, kurį atsimena, ar pamirštame — jis turėjo kalbėti įtikinamai, dabar buvo ta akimirka. Jis buvo nuoširdus, chameleono paslaugų visai nereikėjo. Viskas, kuo jis tikėjo, buvo paremta faktais. Karlosas jį persekiojo. Tai buvo tiesa. Tai buvo spąstai.

Jis pasiekė viršų ir pasuko kairėn, link miegamojo durų. Akimirką sustojo bandydamas atsikratyti aido krūtinėje. Jis garsėjo, širdis plakė vis greičiau. Dalis tiesos , bet ne visa. Jokių išradinėjimų, tik keli nutylėti dalykai.

Susitarimas... Kontraktas su grupe vyrų, garbingų vyrų, kurie persekiojo Karlosą. Tai buvo viskas, ką Viljė turėjo žinoti, viskas, su kuo turėjo susitaikyti. Jam nebus pasakyta, kad turi reikalų su žmogumi, sergančiu amnezija, nes tame atminties praradime galėjo slypėti kokios nors negarbingos aplinkybės. Sen Siro, Normandijos ir Alžyro legenda to netoleruotų. Tik ne dabar, gyvenimo saulėlydyje.

O Dieve, pusiausvyra tokia trapi! Linija tarp tikėjimo ir netikėjimo tokia plona... Tokia pat plona, kaip buvo ir vaikštančio lavono, vardu Džeisonas Bornas, gyvenimo linija.

Atidarė duris ir įžengė vidun, į privatųjį senio pragarą. Lauke, už užuolaidomis užtrauktų langų, kaukė sirenos, šaukė žmonės. Stebėtojai nematomoje arenoje erzino nežinomybę, net nenumanė nesuprantamos jos priežasties.

Džeisonas uždarė duris ir nedrįso pajudėti. Didelis kambarys buvo apgaubtas šešėlių, vienintelė šviesa sklido nuo lempos ant stalelio prie lovos. Pirmiausia pamatė vaizdą, kurio visai nenorėjo matyti. Viljė atsitempė per kambarį kėdę aukšta atkalte, pasistatė prie lovos kojūgalio ir sėdėdamas spoksojo į moters lavoną ant antklodės. Bronzinė Andželikos Viljė galva gulėjo ant pagalvės, akys išsiplėtusios, iššokusios iš akiduobių. Gerklė ištinusi, oda raudonai violetinė, milžiniškas nubrozdinimas išplito po visą kaklą. Kūnas buvo keistoje padėtyje: galva tiesiai ant pagalvės, bet poza tokia, lyg būtų įnirtingai priešinusis, ilgos plikos kojos ištiestos, klubai pasukti, naktiniai suplėšyti, iš jų veržėsi krūtys, net mirus — gundančios. Net nebandė kekšės uždengti.

Senasis kareivis sėdėjo kaip sumišęs vaikas, nubaustas už nereikšmingą išdaigą, išsisukęs nuo bausmės už didelį nusikaltimą, kurio nepastebėjo ne tik jis, bet ir kankintojas. Nusuko akis nuo mirusiosios ir pažvelgė į Borną.

— Kas atsitiko lauke? — monotonišku balsu paklausė jis.

— Jūsų namus stebėjo Karloso pakalikai, iš viso penki. Gatvėje sukėliau gaisrą, niekas nesužeistas. Visi, išskyrus vieną, dingo. Tą vienintelį sutvarkiau.

— Jūs išradingas, mesjė Bornai.

— Aš išradingas, — sutiko Džeisonas. — Bet jie grįš. Užgesins gaisrą ir grįš. Jei Karlosas viską supras — dar iki to, o aš manau, kad jis tikrai supras. Jei grįš, kažką čia atsiųs. Žinoma, pats nesirodys, bet ateis vienas jo parankinių. Kai tas vyras jus ras... Ir ją... Nužudys. Karlosas praras ją, bet vis tiek laimės.

Laimės antrą kartą. Jis jumis pasinaudos ir galų gale nužudys. Nueis laisvas, o jūs negyvas. Žmonės gali galvoti ką nori, bet nemanau, kad galvos ką nors gera.

— Jūs labai tikslus. Esate įsitikinęs savo teisumu.

— Žinau, ką kalbu. Mieliau tai, ką ketinu pasakyti, nutylėčiau, bet jūsų jausmams išsaugoti nėra laiko.

— Tokių jau nebeturiu. Sakykite, ko norite.

— Žmona jums sakė, kad yra prancūzė, tiesa?

— Taip. Iš pietų. Jos šeima kilusi iš Lur Baruzo, šalia Ispanijos sienos. Seniai atvyko į Paryžių. Gyveno su teta. O ką?

— Kada nors buvote susitikę su jos šeima?

— Ne.

— Jų nebuvo vestuvėse?

— Apie viską pagalvoję nusprendėme, kad bus geriau jų nekviesti. Amžių skirtumas būtų juos nustebinęs.

— O kaip teta Paryžiuje?

— Mirė prieš man sutinkant Andželiką. Kur lenkiate?

— Jūsų žmona nėra prancūzė. Abejoju, ar tikrai buvo teta Paryžiuje, jos šeima kilusi ne iš Lur Baruzo, nors apie Ispanijos sieną yra kažkiek tiesios. Tai daug ką paslepia, paaiškina.

— Ką norite pasakyti?

— Ji buvo venesuelietė. Karloso pusseserė, meilužė nuo keturiolikos metų. Jie ilgus metus buvo komanda. Buvo sakoma, kad ji — vienintelis žmogus Žemėje, kuris jam rūpi.