Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

Nužudžiau tavo kalę ir grįšiu tavęs. Džiunglėse yra septyniasdešimt viena gatvė. Džiunglės tokios pat tankios, kaip Tamkvane, bet pražiopsojai vieną kelią, saugyklą rūsyje, apie kurią nieko nežinojai — kaip ir apie mane nieko nežinojai tą dieną prieš dešimt metų, kai buvo įvykdyta mano egzekucija. Žinojo tik vienas žmogus, tu jį nužudei Tai nesvarbu. Toje saugykloje yra dokumentai, kurie mane išlaisvins. Nejaugi manei, kad aš tapsiu Kainu be apsaugos? Vašingtonas nedrįs prie manęs prisiliesti! Atrodo teisinga, kad Borno mirties dieną Kainas pasiims dokumentus, kurie jam garantuoja labai ilgą gyvenimą. Tu nusitaikei į Kainą. Dabar aš taikausi į tave. Aš grįšiu ir galėsi prisijungti prie savo kekšės.

Delta

Džeisonas numetė raštelį ant stalo ir priėjo prie mirusiosios. Alkoholis išdžiūvo, ištinusi gerklė — paruošta. Pasilenkė ir išskleidė pirštus, padėjo rankas ten, kur anksčiau buvo generolo rankos.

Beprotybė.

34 SKYRIUS

Ankstyva šviesa skverbėsi pro Levallois Perret bažnyčios, esančios šiaurės vakarinėje Paryžiaus dalyje, bokštus. Kovo rytas buvo šaltas, naktinį lietų pakeitė migla. Kelios pagyvenusios moterys skubėjo į namus iš naktinių darbų — jos valė įvairius pastatus miesto centre. Laikėsi turėklų, nešėsi maldaknyges ir vaikščiojo pro bronzines duris, ruošėsi arba ėjo iš pamaldų. Paskui pamiegos ir toliau apdujusios stengsis išgyventi dieną. Kartu su moterimis buvo ir apšepusių vyrų — dauguma taip pat seni, kiti apgailėtinai jauni — laikantys palto atlapus, ieškantys bažnyčios šilumos. Dažnai kišenėse galėjai rasti alkoholio butelių, svaigi būsena buvo pratęsta, reikėjo išgyventi dar vieną dieną.

Vis dėlto vienas senis nejudėjo tais pačiais transiškais judesiais kaip kiti. Jis akivaizdžiai skubėjo. Raukšlių išvagotame blyškiame veide matėsi dvejonė, gal netgi baimė, bet užtikrintai užlipo laiptais, įėjo pro duris ir pro mirgančias žvakes pasuko kairiuoju bažnyčios taku. Tai buvo keistas laikas maldininkui eiti išpažinties. Nepaisant to, valkata nedvejodamas priėjo prie pirmosios klausyklos, praskleidė užuolaidą ir įėjo vidun.

— Angelus Domini...

— Ar atnešei? — įsakmiai paklausė balsas, siluetas už užuolaidos drebėjo iš įsiūčio.

— Taip. Padavė lyg nesuvokdamas, kas darosi, ir ašarodamas liepė dingti. Sudegino Kaino jam skirtą raštelį ir prisiekė, kad jei apie tai bus užsiminta, viską neigs. — Senis įkišo popierių po užuolaida.

— Naudojosi jos rašomuoju stalu... — Žudikas nutilo, silueto rankos suėmė galvą, už užuolaidos galėjai girdėti tylią kančios dejonę.

— Maldauju atsiminti , Karlosai, — maldavo valkata. — Pasiuntinys nekaltas dėl žinių, kurias atneša. Galėjau atsisakyti jų klausytis, atsisakyti tau pristatyti tą raštelį.

— Kaip? Kodėl?..

— Lavjė. Jis pasekėją iki Monso parko, tada abi iki bažnyčios. Kai saugojau tavo užnugarį, mačiau jį Neji prie Senos. Jau tai sakiau.

— Žinau. Bet kodėl? Galėjo ja pasinaudoti šimtu skirtingų būdų! Prieš mane! Kodėl šitaip?

— Viskas yra raštelyje. Jis išprotėjo. Per toli pastumtas, Karlosai. Taip nutinka, mačiau tai anksčiau. Dvigubas agentas, vadai pašalinami. Neturi su kuo pasikonsultuoti dėl pradinio tikslo. Abi pusės nori jo lavono. Pasiekia tokią ribą, kai net nežino, kas jis iš tikrųjų.

— Jis žino. — Šnabždesys buvo ištęstas, pilnas įsiūčio. — Pasirašydamas Delta man sako, kad žino. Abu žinome, iš kur tas vardas atsirado, iš kur atsirado jis!

Valkata stabtelėjo.

— Jei tai tiesa, tada jis dar pavojingas jums. Jis teisus. Vašingtonas jo nelies. Gal nenorės jo pripažinti, bet atšauks smogikus. Už tai, kad pažadės tylėti, gal netgi gaus kelias privilegijas.

— Dokumentus, apie kuriuos pasakojai? — paklausė žudikas.

— Taip. Senais laikais Berlyne, Prahoje, Vienoje juos vadino „paskutiniu užmokesčiu“, čia tik menka variacija. Tai buvo dokumentas, sudarytas tarp vadų ir infiltruotojo tam atvejui, jei strategija patirtų fiasko, pagrindinį vadą nužudytų, agentui nebeliktų jokių galimybių atlikti užduotį. Apie tai Novgorode nebūtum išmokęs, nes sovietai tokiais dalykais nesinaudojo. Tačiau sovietų išdavikai to dalyko reikalavo.

— Tada jie buvo inkriminuojantys?

— Turėjo būti. Apskritai toje srityje, kur kalbama apie tai, kas kuo manipuliavo. Gėdos visada reikėjo vengti. Ji sugadino ne vieną karjerą. Abu žinome , kad tau visai nereikia to pasakoti. Genialiai pasinaudojai šia technika.

— „Džiunglėse yra septyniasdešimt viena gatvė...“ — lediniu balsu skaitydamas popierių tarė Karlosas. — „Džiunglės tokios tankios, kaip Tamkvane.“ Šį kartą egzekucija įvyks kaip planuota. Šito Tamkvano Džeisonas Bornas nepaliks gyvas. Bet kuriuo kitu vardu Kainas mirs, Delta padvės už tai, ką padarė. Andželika! Duodu tau žodį! — Davęs priesaiką, žudikas grįžo prie praktinių reikalų. — Ar Viljė bent numanė, kada Bornas išėjo iš jo namų?

— Nežinojo. Sakiau, jis vos suprato, kas dedasi aplink. Nuo to laiko, kai paskambino, šokas dar nebuvo praėjęs.

— Nesvarbu. Pirmas skrydis į Jungtines Valstijas, išvyko per šią valandą. Jis bus ten. Kartu su juo būsiu Niujorke ir šįkart pataikysiu... Mano peilis lauks, ašmenys bus aštrūs kaip skustuvas. Nulupsiu jo veidą. Amerikiečiai turės savo beveidį Kainą! Gali šiam Kainui, šitam Deltai, duoti kokį tik nori vardą.

Ant Aleksanderio Konklino darbo stalo suskambo mėlynas telefonas. Skambutis buvo tylus, bet svarbus. Šis telefonas buvo tiesioginė Konklino linija su kompiuterių centru ir duomenų bankais. Atsiliepti kabinete nebuvo kam.

Vienas Centrinės žvalgybos vadų staiga šlubčiodamas įėjo pro duris. Buvo nepratęs prie lazdos, kurią gavo iš G-2, SHA-PE, Briuselyje praėjusią naktį, kai įsėdo į karinį transportą, skrendantį į Endrius fildą Virdžinijoje. Piktai numetė lazdą į kitą kambario galą ir nuklibinkščiavo prie telefono. Akys buvo paraudusios nuo miego stokos, uždusęs. Vyras, atsakingas už Treadstone panaikinimą, buvo išsekęs. Jis radiju tarėsi su tuzinu slaptųjų operacijų vadaviečių Vašingtone ir už Valstijų ribų, bandydamas sutvarkyti pastarųjų dvidešimt keturių valandų chaosą. Sudėliojo kiekvieną informacijos gabalėlį, kurį tik pavyko gauti iš visų Europos postų, perspėjo visus Paryžiaus-Londono-Amsterdamo ašies darbuotojus. Bornas buvo gyvas ir pavojingas, bandė nužudyti savo Vašingtono vadą. Gali būti bet kur už dešimties valandų skrydžio nuo Paryžiaus. Reikėjo stebėti visus oro uostus ir traukinių stotis, aktyvuoti visus rezervus. Rasti jį! Nužudyti jį!

— Taip? — Konklinas atsirėmė į stalą ir pakėlė ragelį.

— Čia dvyliktas kompiuterių dokas, — aiškiai tarė vyriškas balsas. — Gali būti, kad kai ką turime. Bent jau valstybė neturi jokio įrašo apie tai.

— Ką, dėl Dievo meilės?

— Pavardę, kurią mums davėte prieš keturias dienas. Vošbumas.

— O kas apie jį?

— Šį rytą Džordžas P. Vošbumas buvo praleistas iš Paryžiaus į Niujorką A ir France skrydžiui. Vošbumas yra gana dažna pavardė, todėl gali būti gerus ryšius turintis verslininkas, bet jis buvo pažymėtas ataskaitoje, o kadangi statusas buvo NATO diplomatinis, pasitikrinome su valstybe. Nėra jokio vyro, pavarde Vošbumas, kuris dalyvautų NATO derybose su Prancūzija iš bet kurios valstybės narės.

— Tai kaip tada jį praleido iš anksto? Kas jam suteikė diplomatinį statusą?