Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Tai tada kur?

Džeisonas stovėjo kur stovėjęs.

— Galite mane išgabenti iš šalies? Turiu pasakyti, kad manęs ieško. Mano pavardė ir aprašymas dabar yra ant kiekvieno Europos migracijos darbuotojo stalo, jį turi kiekvienas muitininkas.

— Dėl netinkamų priežasčių?

— Dėl netinkamų priežasčių.

— Tikiu jumis. Yra būdų. Brevet turi galimybių, paprašysiu.

— Su netikrais dokumentais? Nepasakius priežasties?

— Mano žodžio pakaks. Nusipelniau.

— Dar vienas klausimas. Tas jūsų padėjėjas, apie kurį kalbėjome. Ar pasitikite, tikrai juo pasitikite?

— Laiduoju savo gyvybe. Labiau nei bet kuo kitu.

— O kieno nors kito gyvybe? Tos, kuri, kaip pats pasakėte, man labai miela?

— Žinoma. Kodėl? Keliausite vienas?

— Privalau. Ji niekada manęs nepaleis.

— Turėsite ką nors pasakyti.

— Pasakysiu, kad slepiuosi Paryžiuje, Briuselyje arba Amsterdame. Miestuose, kur dirba Karlosas. Kad ji turi bėgti, kad Monmartre rado mūsų automobilį. Karloso vyrai šukuoja gatves, visus butus, visus viešbučius. Dabar jūs dirbate su manimi, jūsų padėjėjas nugabens ją į kaimą, kur ji bus saugi. Jai tai pasakysiu.

— Dabar turiu klausinėti aš. Kas nutiks, jei negrįšite?

Bornas bandė neleisti emocijoms prasiskverbti į balsą.

— Lėktuve turėsiu laiko. Užrašysiu viską, kas nutiko, viską, ką... atsimenu. Atsiųsiu tą popierių jums, turėsite nuspręsti, ką su juo daryti. Ką daryti su ja. Ji pavadino jus milžinu. Padarykite teisingus sprendimus. Apsaugokite ją.

— Vous etes soldat... Arretez! Duodu žodį. Jos nenuskriaus.

— Daugiau nieko negaliu prašyti.

Viljė numetė ginklą ant lovos. Šis nukrito tarp plikų susisukusių mirusios moters kojų. Senasis karininkas staiga kostelėjo, nepakančiai atsitiesė.

— Prie praktinių reikalų, mano vilke, — tarė jis vėl grįžtant stiprybei. — Kokia ta tavo strategija?

— Pirmiausia jūs este sukrėstas, šokiruotas, puolęs į neviltį. Kaip robotas vaikštote tamsoje, sekate nurodymus, kurių nesuprantate, bet kuriems turite paklusti.

— Ne taip ir skiriasi nuo realybės, tiesa? — pertraukė Viljė. — Prieš tai, kai jaunuolis spindinčiomis akimis parodė man tiesą. Bet kaip ši būsena prasidėjo? Ir kodėl?

— Jūs tik žinote ir prisimenate, kad tas vyras įsilaužė į jūsų namus per gaisrą ir ginklu trenkė jums į galvą. Praradote sąmonę. Kai atsibudote, radote negyvą pasmaugtą žmoną, šalia kūno buvo raštelis. Tai, kas ten buvo parašyta, jus išvedė iš proto.

— O tai bus? — atsargiai paklausė senasis karininkas.

— Tiesa, — tarė Džeisonas. — Tiesa, kurios niekam negalite leisti sužinoti. Apie tai, ką ji reiškė Karlosui, ką jis reiškėjai. Žudikas, parašęs raštelį, paliko telefono numerį, pasakė, kad galėsite patikrinti tai, kas parašyta. Kai liksite patenkintas, galėsite sunaikinti raštelį ir pranešti apie žmogžudystę. Bet už tai, kad pasakė tiesą ir kad nužudė kalę, kuri prisidėjo prie jūsų sūnaus mirties, nori, kad pristatytumėte raštelį.

— Karlosui?

— Ne. Jis atsiųs pasiuntinį.

— Dėkui Dievui. Nežinau, ar pajėgčiau ištverti žinodamas, kad tai jis.

— Žinutė jį pasieks.

— Kokia ji?

— Užrašysiu. Galėsite atiduoti vyrui, kurį atsiųs. Turi būti tiksli tuo, kas parašyta, ir tuo, kas nutylima. — Bornas pažvelgė į mirusiąją, įdėmiai įsižiūrėjo į patinusią gerklę. — Turite alkoholio?

— Gėrimui?

— Ne. Išorinio. Tiks ir kvepalai.

— Esu tikras, kad vaistinėlėje turėtų būti medicininio spirito.

— Gal galėtumėte atnešti? Taip pat ir rankšluostį, jei galima.

— Ką darysite?

— Padėsiu savo rankas ten, kur buvo jūsų. Dėl atsargumo, nors nemanau, kad jus apklaus. Kol tai padarysiu, paskambinkite kur priklauso, kad mane išgabentų iš valstybės. Turiu būti pakeliui prieš jums skambinant Karloso pasiuntiniui, prieš iškviečiant policiją. Jie stebėtų oro uostus.

— Tikriausiai galėsiu atidėti iki aušros. Kaip sakėte, aš tik šokiruotas senis. Ne daugiau. Kur keliausite?

— Į Niujorką. Galite ten nugabenti? Turiu pasą, kuris sako, kad esu Džordžas Vošbumas. Geros kokybės.

— Mano darbas nuo to daug lengvesnis. Turėsite diplomato statusą. Nereikės eiti per muitinę.

— Kaip anglas? Pasas britiškas.

— NATO reikalais. Brevet kanalais, jūs anglų ir amerikiečių komandos, dirbančios karinėse derybose, narys. Mes norime, kad jūs kuo greičiau grįžtumėte į JAV ir gautumėte tolesnius nurodymus. Tai ne taip ir neįprasta, užteks, kad ramiai praeitumėte pro migracijos tarnybas abiejose pusėse.

— Gerai. Pasitikrinau tvarkaraščius. Septintą ryto yra skrydis. Air France į Kenedžio oro uostą.

— Sėdėsite jame. — Senis stabtelėjo, dar nebaigė. Žengė žingsnį link Džeisono. — Kodėl Niujorkas? Kodėl esate toks tikras, kad Karlosas jus seks į Niujorką?

— Du klausimai, du skirtingi atsakymai, — tarė Bornas. — Turiu jį atvilioti ten, kur jis mane pakišo dėl keturių vyrų ir moters, kurios nepažinojau, nužudymo... Vienas vyrų man buvo labai brangus, manau, netgi nemaža mano dalis.

— Nesuprantu, ką norite pasakyti.

— Aš taip pat nelabai suvokiu. Nėra laiko. Viskas bus tame popieriuje, kurį jums užrašysiu lėktuve. Turiu įrodyti, kad Karlosas žinojo. Pastatas Niujorke. Tas, kur viskas įvyko. Jie turi suprasti. Jis žinojo apie jį. Patikėkite manimi.

— Tikiu. Tada antras klausimas. Kodėl jis jus ten seks?

Džeisonas vėl pažvelgė į moterį ant lovos.

— Gal instinktas. Nužudžiau vienintelį žmogų šioje Žemėje, kuris jam rūpi. Jei ji būtų kas nors kitas ir Karlosas nužudytų ją, aš sekčiau iki pasaulio krašto, kol rasčiau.

— Gali būti, kad jis praktiškesnis. Atrodo, jūs kaip tik tai man ir bandėte pasakyti.

— Yra ir dar kai kas, — Džeisonas nusukę akis nuo Andželikos Viljė. — Jis neturi ko prarasti, bet gali viską laimėti. Niekas nežino, kaip jis atrodo, bet mane pažintų vos žvilgtelėjęs. Vis dėlto jis nežino, kokia mano protinė būklė. Jis mane atkirto, izoliavo, pavertė kažkuo, kuo aš niekada neturėjau būti. Gal jam netgi per daug pasisekė, gal aš beprotis. Dievas žino, žudyti ją buvo beprotybė. Mano grasinimai neracionalūs. Ar aš labai neracionalus? Neracionalus, išprotėjęs vyras yra vyras, apimtas panikos. Jį galima lengvai pašalinti.

— O jūsų grasinimas neracionalus? Ar jus galima pašalinti?

— Nesu tikras. Tik žinau, kad neturiu kito pasirinkimo.

Neturėjo. Galų gale buvo taip pat, kaip ir pradžioje. Sugauk Karlosą. Užspeisk Karlosą. Kainas vietoj Čarlio ir Delta vietoj Kaino. Vyras ir mitas pagaliau buvo vienas ir tas pats, vaizdai ir realybė susiliejo. Nebuvo kito būdo.

Nuo to laiko, kai paskambino Mari, praėjo dešimt minučių. Jos balse išgirdo tylų susitaikymą, žinojo, ką tai reiškė — jai reikia laiko pagalvoti. Ji nepatikėjo jo žodžiais, bet tikėjo juo. Ji neturėjo kito pasirinkimo. Jis negalėjo palengvinti jai skausmo, nebuvo laiko. Veiksmas vyko, apačioje Viljė skambino skubiuoju Prancūzijos Brevet Militaire numeriu, kad susitartų dėl vyro išvykimo iš Paryžiaus diplomato teisėmis su netikru pasu. Po mažiau nei trijų valandų, artėjant jo egzekucijos metinėms, jis bus virš Atlanto. Tai buvo raktas, tai buvo spąstai. Paskutinis iracionalus veiksmas, beprotybė — dienos tema.

Bornas stovėjo prie stalo, padėjo parkerį ir dar kartą perskaitė žodžius, parašytus ant mirusiosios rašomojo stalo. Tai buvo žodžiai, kuriuos palaužtas, sumišęs senis turėjo pakartoti telefonu nepažįstamam pasiuntiniui, kuris pareikalaus popieriaus ir perduos jį Iljičiui Ramiresui Sančesui.