Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Man reikia kelių labai greitų atsakymų, Mo, — pavargusiu balsu tarė Konklinas.

— Aš nelabai tinku duoti greitus atsakymus, Aleksai. Kodėl tau po pietų neatvažiavus čia?

— Tai ne aš. Kai kas kitas. Galbūt.

— Prašau, jokių žaidimų. Maniau, kad tai jau baigėme.

— Jokių žaidimų. Tai skubus 4-0 atvejis, man reikia pagalbos.

— 4-0? Pasikviesk vieną savo pavaldinių. Tokio priėjimo niekada neprašiau.

— Negaliu. Tai labai svarbu.

— Tai tada geriau šnabždėk Dievui.

— Mo, prašau! Man tik reikia patvirtinti galimybes, visa kita galiu sudėlioti ir pats. Negaliu švaistyti nė sekundės. Gali būti, kad aplink laksto žmogus, pasiruošęs šaudyti vaiduoklius, bet ką, ką jis laiko vaiduokliu. Jis jau nužudė tikrus, labai svarbius žmones ir nesu tikras, kad pats tai žino. Padėk man, padėk jam!

— Jei galėsiu. Pirmyn.

— Žmogus yra nusiųstas į labai pavojingą, maksimaliai stresinę ilgalaikę situaciją gilioje priedangoje. Pati priedanga skirta dėmesiui nukreipti. Ji matoma, neigiama, visą laiką daromas spaudimas ją išlaikyti. Tikslas — išvilioti taikinį, kuris yra labai panašus į masalą. Įtikinėjant, kad masalas kelia pavojų taikiniui ir priverčiant taikinį pasirodyti viešumoje... Kol kas supranti?

— Atrodo, — tarė Panovas. — Sakai, kad masalas jautė nuolatinį spaudimą išlaikyti neigiamą, ryškiai matomą profilį. Kokia buvo jo aplinka?

— Brutuali, kokią tik gali įsivaizduoti.

— Kiek laiko tai tęsėsi?

— Trejus metus.

— Dieve, — tarė psichiatras. — Be pertraukų?

— Be jokių. Dvidešimt keturias valandas per dieną, tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus. Trejus metus. Būnant ne savimi.

— Kada jūs, prakeikti kvailiai, pagaliau pasimokysit? Net kaliniai pačiose baisiausiose stovyklose gali išlikti savimi, kalbėtis su kitais, kurie taip pat išliko savimi. — Panovas stabtelėjo. — Link to ir suki, tiesa?

— Nesu tikras, — atsakė žvalgybininkas. — Tai miglota, sunkiai suprantama, netgi prieštaringa. Noriu paklausti štai ko. Ar žmogus tokiomis aplinkybėmis gali pradėti tikėti, kad jis yra masalas, perimti bruožus, susiurbti sugalvotą dosjė ir pradėti tikėti, kad tai tikrai jis?

— Atsakymas į tavo klausimą toks akivaizdus, kad net abejoju, jog paklausei. Žinoma, gali. Netgi tikėtina, kad taip nutiktų. Tai nepakeliamai ilgas vaidinimas, kurio neįmanoma sėkmingai ilgą laiką tęsti neleidžiant tam tapti kasdieninės rutinos dalimi. Aktorius, nenulipantis nuo scenos, pjesėje, kuri niekada nesibaigia. Kas dieną, kas naktį. — Daktaras vėl sustojo, tada atsargiai tęsė: — Bet iš tikrųjų norėjai paklausti ne to, tiesa?

— Ne, — atsakė Konklinas. — Žengiu vienu žingsniu toliau. Toliau masalo. Privalau. Tik tai skamba logiškai.

— Palauk minutėlę, — griežtai tarė Panovas. — Geriau čia sustok, nes aš nesirengiu tvirtinti jokių aklų diagnozių. Tik ne tam, kur tu suki. Jokiu būdu, Čarli. Tai prilygsta leidimo suteikimui, už kurį aš nesirengiu būti atsakingas, su ar be atlygio už konsultaciją.

— „Jokiu būdu, Čarli“ Kodėl tai pasakei, Mo?

— Kaip tai kodėl tai pasakiau? Tai frazė. Visą laiką ją girdžiu. Vaikėzai purvinais džinsais ant gatvės kampo, prostitutės mano mėgstamiausiuose salonuose.

— Iš kur žinai, kur suku? — paklausė CŽV darbuotojas.

— Nes turėjau perskaityti knygas, o tu nelabai subtilus. Tuoj pateiksi klasikinį paranojinės šizofrenijos atvejį su keliomis asmenybėmis. Tai ne tik tavo žmogus, priimantis masalo asmenybę, bet pats masalas, užprogramuojantis savo asmenybę, kad ši sutaptų su tuo, kurį gaudo. Taikiniu. Štai kur tu suki, Aleksai. Sakai, kad tavo žmogus turi susitrejinusią asmenybę: save, masalą ir taikinį. Kartoju. Jokiu būdu, Čarli. Įdėmiai neapžiūrėjęs paciento, nepatvirtinsiu nieko panašaus. Jei taip būtų, lyg suteikčiau tau teises, kurių tu negali turėti: tris priežastis sunaikinimui. Jokiu būdu!

— Aš neprašau nieko patvirtinti! Aš tik noriu žinoti, ar tai įmanoma. Dėl Dievo meilės, Mo, su ginklu rankoje laksto patyręs vyras ir žudo žmones, kurių, tvirtina, nepažįstąs, bet su kuriais dirbo trejus metus! Neigia, kad buvo tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, tačiau ten yra jo pirštų atspaudai! Sako, kad prisimena vaizdus, veidus, kurių nepažįsta, vardus, kuriuos girdėjo, bet nežino, iš kur. Tikina, kad niekada nebuvo masalas, kad tai niekada nebuvo jis! Bet tai buvo jis! Yra ir dabar! Ar tai įmanoma? Tik tiek ir tenoriu žinoti! Ar stresas, laikas ir kasdieninis spaudimas gali jį taip palaužti? Į tris dalis?

Panovas akimirką sulaikė kvapą.

— Įmanoma, — tyliai tarė jis. — Jei tavo faktai teisingi, įmanoma. Pasakysiu tik tiek, nes yra daug kitokių variantų.

— Ačiū. — Konklinas stabtelėjo. — Paskutinis klausimas. Sakykime, yra data — mėnuo ir diena, kuri buvo svarbi sukurtam dosjė, masalo dosjė.

— Turi kalbėti aiškiau.

— Kalbėsiu. Tai buvo diena, kada vyras, kurio tapatybę pasisavino masalas, buvo nužudytas.

— Akivaizdu, kad ta data ne masalo dosjė dalis, bet žinoma tam vyrui. Nieko nemaišau?

— Taip, jis tą datą žinojo. Sakykim, jis ten buvo. Ar atsimintų?

— Ne kaip masalas.

— O kaip kiti du?

— Darant prielaidą, kad taikinys apie tai žinojo arba kad apie tai buvo kalbama, taip.

— Taip pat yra vieta, kur strategiją sukūrė, kur sukūrė masalą. Jei mūsų žmogus būtų šalia tos vietos, o mirties data artėtų, ar jį prie tos vietos trauktų? Ar ji pasirodytų ir taptų jam svarbi?

— Jei tai susiję su originalia mirties vieta, nes masalas ten gimė, tai įmanoma. Priklausytų nuo to, kuri asmenybė tuo metu dominuos.

— O jei jis tuo metu buvo taikinys?

— Ir žinojo vietą?

— Taip, nes žinojo jo kita dalis.

— Tada jį prie jos trauktų. Tai būtų pasąmoninė trauka.

— Kodėl?

— Nužudyti masalą. Žudytų viską, ką mato, bet pagrindinis taikinys būtų masalas. Jis pats.

Aleksanderis Konklinas padėjo ragelį, skaudėjo neegzistuojančią koją, mintys tokios painios, kad norėdamas surasti visą giją turėjo užsimerkti. Jis buvo neteisus Paryžiuje, kapinėse už Paryžiaus. Norėjo vyrą užmušti dėl netinkamų priežasčių, teisingosios jam tuo metu buvo nesuprantamos. Jis tikrai turėjo reikalų su bepročiu. Žmogumi, kurio negalavimų negalėjo paaiškinti po dvidešimties metų darbo, bet kurie buvo suprantami, jei pagalvoji apie skausmą ir praradimus, nesibaigiančias smurto bangas, išnykstančias nepasiekus tikslo. Niekas galutinai nežinojo. Niekas neskambėjo logiškai. Karlosas buvo užspeistas, šiandien nužudytas, bet kitas užims jo vietą. Kodėl mes tai padarėme... Deividai?

Deividas. Pagaliau pasakiau tavo vardą. Kažkada mes buvome draugai, Deividai... Delta. Pažinojau tavo žmoną ir vaikus. Kartu gėrėme, kelis kartus vakarieniavome tolimuose Azijos postuose. Tu buvai geriausias Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas visuose Tolimuosiuose Rytuose ir visi tai žinojo. Tu turėjai būti naujos politikos vinis, tos, kuri laukė už kampo. Tada tai nutiko. Mirtis iš dangaus Mekonge... Tu pasikeitei, Deividai. Mes visi kažką praradome, bet tik vienas mūsų tapo Delta. Medūzoje. Niekada tavęs gerai nepažinojau, prie taurelės ir po kelių vakarienių geriausiais draugais netapsi, bet tik keli mūsų tapo žvėrimis. Tu tapai, Delta.

O dabar privalai mirti. Niekas negali sau leisti, kad tu liktum gyvas. Nė vienas mūsų.

— Prašau mus palikti, — tarė generolas Viljė savo padėjėjui, Monmartro kavinėje jiems atsisėdus prieš Mari Sen Žak. Padėjėjas linktelėjo ir nuėjo prie stalelio už dešimties pėdų nuo jų kabinos. Paliks, bet vis tiek stebės aplinką. Pavargęs karys pažvelgė į Mari.