Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

Naudodamas Valstybės departamento atsako grėsmę, direktorius paprašė Konklino pokalbių įrašų. Dvejodama Valdyba juos atsiuntė, o direktorius liepė sukti juostą, kol lieps sustabdyti — taip jie prieš ekraną išsėdėjo dvi valandas.

Paskambinta aštuoniasdešimt šešiems abonentams, ištartas žodis Treadstone. Nė vienas neatsakė. Tada grįžo prie likusių. Buvo armijos karininkas, kurio anksčiau nesvarstė, nes buvo žinoma apie jo neapykantą CŽV. Bet prieš savaitę Konklinas per dvylika minučių jam paskambino du kartus. Direktorius susisiekė su draugais Pentagone ir rado tai, ko ieškojo: Medūzą.

Brigados generolas Irvinas Arturas Krofordas tuo metu ėjo armijos žvalgybos duomenų bankų prižiūrėtojo pareigas. Jis — buvęs Saigono komandoras, dirbęs slaptųjų operacijų srityje, o kur tiksliai — vis dar buvo įslaptinta. Medūza.

Direktorius pakėlė konferencijų salės telefoną — jis nebuvo sujungtas su operatore. Surinko brigados generolo namų telefono numerį Ferfakse. Ketvirtą kartą pasigirdus iškvietimo signalui, Krofordas atsiliepė. Valstybės departamento darbuotojas prisistatė ir paklausė generolo, gal jis norėtų paskambinti į Valstybės departamentą ir pereiti patvirtinimo procedūras.

— Kodėl turėčiau tai daryti?

— Tai dėl reikalo, susijusio su Treadstone.

— Paskambinsiu.

Paskambino po aštuoniolikos sekundžių, per kitas dvi minutes direktorius trumpai apibendrino viską, ką valstybė apie tai žinojo.

— Čia nėra nieko, apie ką mes nežinotume, — tarė generolas. — Nuo pat pradžių veikė kontrolės komitetas. Praėjus savaitei po inauguracijos, Ovalusis kabinetas gavo preliminarią santrauką. Mūsų užduotis reikalavo priemonių, būkite tuo tikras.

— Esu pasirengęs leisti jums mane įtikinti, — atsakė Valstybės departamento darbuotojas. — Ar tai susiję su tuo reikalu Niujorke prieš savaitę? Eliotas Stivensas, tas majoras Vebas ir Deividas Ebotas? Kur aplinkybės, jei galima taip pasakyti, buvo žymiai pakeistos?

— Jūs žinojote apie pakeitimus?

— Aš — Konsulų operacijų skyriaus vadas, generole.

— Taip, žinotumėt... Stivensas nebuvo vedęs, kiti suprato. Apiplėšimo ir nužudymo versija tiko labiau. Atsakymas teigiamas. Nieko nesuprantu.

— Suprantu... Jūsų žmogus Bornas vakar rytą atskrido į Niujorką.

— Žinau. Mes žinome, tai yra Konklinas ir aš. Mes paveldėtojai.

— Buvote susisiekę su Konklinu?

— Paskutinį kartą kalbėjomės pirmą po pietų. Be įrašų. Tiesą sakant, jis to reikalavo.

— Jis išėjo iš Lenglio. Nėra jokio telefono, kuriuo galėtume su juo susisiekti.

— Tą taip pat žinau. Nebandykite... Su visa derama pagarba, pasakykite sekretoriui nesikišti. Jūs atsitraukite. Nesivelkite.

— Mes esame įsivėlę, generole. Diplomatiniu transportu skraidiname kanadietę.

— Dėl Dievo meilės, kodėl?

— Buvome priversti, ji privertė.

— Tada laikykite ją izoliuotą. Privalote! Ji — mūsų sprendimas, mes būsime atsakingi.

— Geriau jau paaiškinkite.

— Mes turime reikalų su bepročiu žmogumi, šizofreniku. Jis kaip vaikštantis šaulių būrys vienu protrūkiu galėtų nužudyti tuziną nekaltų žmonių ir nežinotų, kodėl.

— Iš kur žinote?

— Nes jau žudė. Tos skerdynės Niujorke praėjusią savaitę buvo jo darbas. Jis nužudė Stivensą, Vienuolį ir Vebą, du kitus, apie kuriuos nesate girdėję... Dabar jau suprantame. Jis nebuvo atsakingas, bet tai negali nieko pakeisti. Palikite jį mums. Konklinui.

— Praėjusią savaitę? Bornas?

— Taip. Turime įrodymų. Atspaudus. Juos patvirtino biuras. Tai buvo jis.

— Jūsų žmogus paliktų atspaudus?

— Jis paliko.

— Negalėjo, — tarė vyras iš Valstybės departamento.

— Ką?

— Sakykite, iš kur nusprendėte, kad jis beprotis? Ta šizofrenija su keliomis asmenybėmis, ar kaip ją vadina.

— Konklinas pasikalbėjo su psichiatru, vienu geriausių ir žinomiausių streso krizių srityje. Aleksas papasakojo istoriją, o ji buvo brutali. Gydytojas patvirtino mūsų ir Konklino įtarimus.

— Jis juos patvirtino? — priblokštas tarė direktorius.

— Taip.

— Remdamasis tuo, ką sakė Konklinas? Tuo, ką jis manė žinąs?

— Nėra kito paaiškinimo. Palikite jį mums. Jis yra mūsų problema.

— Jūs esate prakeiktas kvailys, generole. Reikėjo likti prie savo duomenų saugyklų ir gal prie primityvesnių artilerijos pabūklų.

— Galiu įsižeisti.

— Įsižeiskite, jei tik norite. Jei padarėte tai, kuo aš tikiu, tai daugiau nieko, išskyrus įžeistus jausmus, nebeturėsite.

— Paaiškinkite, — šiurkščiai tarė Krofordas.

— Jūs susidūrėte ne su pamišėliu, ne su beprotybe, ne su kažkokia prakeikta šizofrenija su keliomis asmenybėmis, apie kurią, abejoju, ar žinote daugiau už mane. Turite reikalų su amnezija vyro, kuris jau šešis mėnesius bando išsiaiškinti, kas jis toks ir iš kur atsirado. Ir sprendžiant iš telefono pokalbio įrašo, kurį čia turime, darome išvadą, kad jis bandė jums pasakyti, bandė pasakyti Konklinui, bet Konklinas nesiklausė. Nė vienas jūsų nesiklausėte... Išsiuntėte vyrą į gilią priedangą trejiems metams. Trejiems metams išvilioti Karlosą, o kai strategija žlugo, pagalvojote blogiausia.

— Amnezija?.. Ne, jūs klystate! Šnekėjau su Konklinu, jis tikrai klausėsi. Nesuprantate, mes abu pažinojome...

— Nenoriu girdėti tos pavardės! — pertraukė Konsulų operacijų direktorius.

Generolas stabtelėjo.

— Mudu pažinojome... Borną... prieš daugelį metų. Manau, žinote, iš kur man perskaitėte pavadinimą. Jis buvo keisčiausias mano kada nors sutiktas vyras, paranojiškesni nei kas kitas, dėvintis tą aprangą. Jis ėmėsi misijų, rizikų, kurių atsisakytų bet kas kitas. Tačiau niekada nieko neprašė. Buvo kupinas neapykantos.

— Ir dėl to po dešimties metų tapo kandidatu į psichiatrijos palatą?

— Septynerių metų, — pataisė Krofordas. — Bandžiau užkirsti kelią jo pasirinkimui į Treadstone. Bet Vienuolis sakė, kad jis geriausias. Su tuo negalėjau ginčytis, tik ne įgūdžių srityje. Bet aiškiai išdėsčiau savo prieštaravimus. Jis buvo psichologiškai pavojingas pasirinkimas. Žinojome, kodėl. Pasirodžiau teisus. Laikausi savo nuomonės.

— Generole, jūs nieko neišlaikysite. Krisite tiesiai ant savo geležinės subinės. Nes Vienuolis buvo teisus. Jūsų žmogus geriausias su ar be atminties. Jis veda Karlosą, pristato jį tiesiai prie jūsų prakeiktų paradinių durų. Nebent jūs Borną užmušite anksčiau. — Kaip tik tokios Krofordo reakcijos — aiktelėjimo — direktorius bijojo labiausiai. Tęsė: — Negalite susisiekti su Konklinu?

— Ne.

— Jis pasislėpė, tiesa? Pats viską sutvarkė, mokėjimus persiuntė per tris ar keturis vienas kito nepažįstančius žmones, šaltiniai neatsekami, visi ryšiai su Valdyba ar Treadstone sunaikinti. Dabar vyrų, kurių Konklinas nepažįsta, kurių nepažintų net sutikęs akis į akį, rankose yra nuotraukos. Nekalbėkite man apie egzekucijos būrius. Jūsiškis vietoje, bet jo nematote ir nežinote, kur jis yra. Bet jis paruoštas, pustuzinis šautuvų, parengtų šauti, vos tik pasmerktasis pasirodys akyse. Teisingai skaitau scenarijų?

— Juk nesitikite, kad atsakysiu, — tarė Krofordas.

— Ir nereikia atsakyti. Čia Konsulų operacijų skyrius. Tokių situacijų yra buvę ir anksčiau. Bet neklydote dėl vieno dalyko. Tai yra jūsų problema. Jūs mūsų nepaliesite. Tai mano rekomendacija sekretoriui. Valstybės departamentas negali žinoti, kas jūs tokie. Laikykite šį pokalbį neįrašinėjamu.