Роберт Ладлэм - Bornas. Sunaikinta tapatybė

— Jus... pašalinti?

— Taip. Vairuotojas man kažką norėjo pasakyti ir aš pasilenkiau, kad geriau girdėčiau. Tas judesys išgelbėjo man gyvybę, bet vairuotojas negyvas, su kulka makaulėje. Tai tiesa ir žinau, kad galite patikrinti. Įvykio vietoje dabar tikriausiai jau stovi koks pustuzinis policijos ekipažų. Patikrinkite. Tai geriausias patarimas, kokį tik jums galiu duoti.

Iš Vašingtono trumpai sklido tyla.

— Kadangi paprašėte sujungti su ponu Konklinu, bent jau naudojote jo vardą, patikrinsiu. Kaip galiu su jumis susisiekti?

— Nepadėsiu ragelio. Skambinu tarptautine kreditine kortele. Prancūziška, Šamboro vardu.

— Šamboro? Sakėte...

— Prašau.

— Dar grįšiu.

Laukimas buvo nepakeliamas, dar sunkesnis, nes griežtas hasidas spoksojo į jį, vienoje rankoje čiuopė monetas, kitoje ragelį, barzdoje buvo įstrigę keli trupiniai. Po minutės prie telefono vėl priėjo vyras iš Lenglio, kompromisą buvo pakeitęs pyktis.

— Manau, šis pokalbis priėjo galą, pone Bornai, Šamborai ar koks jūsų vardas. Buvo susisiekta su Niujorko policija, Septyniasdešimt pirmojoje gatvėje nėra jokio incidento, panašaus į jūsų apibūdintąjį. Buvote teisus. Mes galime patikrinti. Turiu priminti, kad yra tam tikri įstatymai, galiojantys tokiems skambučiams, kaip šis. Bausmės griežtos. Geros dienos, sere.

Padėjo ragelį. Bornas, negalėdamas patikėti savo ausimis, spoksojo į ragelį. Vyrai iš Vašingtono jo šešis mėnesius ieškojo, dėl tylos, kurios negalėjo suprasti, norėjo nužudyti. Dabar, kai prisistatė, pristatė vienintelį trejų metų užduoties tikslą, jį nustūmė šalin. Jie nesiklausė!.. Bet tas vyras klausėsi. Grįžęs prie telefono paneigė mirtį, kuri įvyko vos prieš kelias minutes. Negalėjo būti... Tai buvo beprotybė. Juk tai nutiko!

Džeisonas padėjo ragelį ir vos susilaikė neišlėkęs iš pilnos parduotuvės. Apsiraminęs lėtai patraukė prie durų, mandagiai prasiskverbė pro stovinčių prie prekystalio žmonių eilę, akimis stebėjo vitrinos stiklą, stebėjo žmones ant šaligatvio. Lauke nusivilko paltą, persvėrė ant rankos ir saulės akinius pakeitė akiniais vėžlio kiauto rėmais. Maži pokyčiai, bet ten, kur ėjo, neketino užtrukti pakankamai ilgai, kad tai taptų klaida. Nuskubėjo link Septyniasdešimt pirmosios gatvės.

Tolimajame kampe įsimaišė į minią, laukiančią, kol pasikeis šviesoforo signalas. Pasuko galvą kairėn, smakrą prispaudė prie raktikaulio. Eismas judėjo, bet taksi buvo dingęs. Jį su chirurgišku tikslumu patraukė iš įvykio vietos, automobilis buvo lyg bjaurus, ligotas organas, pašalintas iš kūno; gyvybinės funkcijos tęsėsi toliau, kaip ir visada. Demonstravo meistriško žudiko tikslumą, žinojo, kada priartėti su peiliu rankoje.

Bornas greit pasisuko, pakeitė kryptį ir nuėjo į pietus. Reikėjo susirasti parduotuvę ir pakeisti išvaizdą. Chameleonas negalėjo laukti.

Pierre viešbučio kambaryje stovėdama prieš brigados generolą Irviną Artūrą Krofordą Mari pyko.

— Neklausėte! — kaltino ji. — Nė vienas nesiklausėte. Ar bent numanote, ką jam padarėte?

— Geriau nei norėčiau, — sutikdamas, bet ne balsu pripažindamas, jog gailisi, atsakė karininkas. — Galiu tik pakartoti tai, ką jau sakiau. Nežinojome, ko klausytis. Skirtumas tarp to, kaip viskas atrodė, ir realybės buvo mums nesuprantamas, aiškiai nesuprato ir jis pats. Jei nesuprato jis, kaip galėjome suprasti mes?

— Jis bandė suderinti tai, kaip viskas atrodė ir kaip buvo iš tikrųjų, kaip jūs sakote, ištisus pusę metų! O jūs tik pajėgėte išsiųsti žmones, kad jį nužudytų! Jis bandė jums pasakyti. Kas jūs per žmonės?

— Su trūkumais, panele Sen Žak. Su trūkumais, bet, manau, geri. Todėl aš ir čia. Smėlio laikrodis eina, noriu jį išgelbėti, jei tik man pavyks, jei tik mums pavyks.

— Dieve, mane nuo jūsų pykina! — Mari sustojo, papurtė galvą ir toliau tyliai tęsė: — Darysiu, ką tik liepsite, pats žinote. Galite su tuo Konklinu susisiekti?

— Esu tikras, kad galiu. Stovėsiu ant namo laiptų, kol jis neturės kito pasirinkimo, tik susisiekti su manimi. Gali būti, kad jis nekels mums rūpesčių.

— Karlosas?

— Gal ir kiti.

— Ką norite pasakyti?

— Paaiškinsiu pakeliui. Šiuo metu mūsų pagrindinis rūpestis — mūsų vienintelis rūpestis — pasiekti Deltą.

— Džeisoną?

— Taip. Vyrą, kurį jūs vadinate Džeisonu Bornu.

— Jis iš karto buvo vienas jūsų? — paklausė Mari. — Nebuvo jokio naujo gyvenimo, jokių užmokesčių ar nuodėmių atleidimų, dėl kurių būtumėte susitarę?

— Jokių. Vėliau jums viską pasakysime, bet dabar ne laikas. Susitariau, kad jūs būsite nepažymėtame valdžios automobilyje, kitoje gatvės pusėje prieš namą. Jums turime žiūronus, o jį pažįstate geriau už bet ką kitą. Gal jį pastebėsite. Meldžiu Dievo, kad pastebėtumėte.

Mari greit nuėjo prie spintos ir išsitraukė paltą.

— Vieną naktį pasakė, kad yra chameleonas...

— Prisiminė? — pertraukė Krofordas.

— Ką prisiminė?

— Nieko. Jis turėjo talentą įžengti ir išsisukti iš pavojingų situacijų nepastebėtas. Tik tiek.

— Palaukite minutėlę. — Mari priėjo prie armijos atstovo, akys įsmigo į jį. — Sakote, kad turite pasiekti Džeisoną, bet yra ir kitas būdas. Leiskite jam ateiti pas mus! Pas mane. Pastatykite mane ant šio pastato laiptų! Jis pamatys mane ir su manimi susisieks!

— Ir suteiksime ten esantiems du taikinius?

— Nepažįstate savo žmogaus, generole. Sakiau „susisieks“. Jis ką nors atsiųs, sumokės vyrui ar moteriai, kad man perduotų žinutę. Pažįstu jį. Jis tai padarys! Tai patikimiausias būdas!

— Negaliu to leisti!

— Kodėl ne? Visa kita darėte kvailai! Aklai! Bent kažką padarykite protingai!

— Negaliu. Tai gal net išspręstų problemas, apie kurias jūs nieko nežinote, todėl negaliu to leisti.

— Nurodykite priežastį!

— Jei Delta teisus, o Karlosas jį persekioja ir yra toje gatvėje, rizika iš tiesų didelė. Karlosas jus iš karto pažintų. Nužudytų.

— Mielai rizikuosiu.

— Aš ne. Norėčiau galvoti, kad taip sakydamas kalbu valdžios vardu.

— Tiesą sakant, nemanau.

— Palikite tai. Prašau, gal galime eiti?

— Bendrųjų paslaugų administracija, — tarė aiškiai nuobodžiaujantis operatorius.

— Prašau poną Petrocelį, — stovėdamas prie lango su telefonu rankoje, įsitempęs, pirštais nuo kaktos valydamas prakaitą tarė Aleksanderis Konklinas.

— Visi skuba... — Žodžiai nutrūko, juos pakeitė laukimo signalas.

— Petrocelis, Vidaus grąžinimo divizija.

— Ką jūs, žmonės, darote? — sušuko CŽV atstovas, kilusį šoką panaudodamas kaip ginklą.

Pauzė ilgai netruko.

— Šiuo metu klausomės, kaip kažkoks puskvailis uždavinėja kvailus klausimus.

— Ką gi, klausykitės toliau. Pavardė Konklinas, Centrinė žvalgybos valdyba, 4-0 priėjimas. Juk žinote , ką tai reiškia?

— Pastaruosius dešimt metų nesu girdėjęs ir nesupratau nė žodžio, ką jūs sakėte.

— Geriau supraskite vieną dalyką. Užtrukau beveik valandą, bet susisiekiau su perkėlimo kompanijos koordinatoriumi Niujorke. Sakė, kad jūs pasirašėte leidimą perkelti visus baldus iš namo Septyniasdešimt pirmojoje gatvėje. Tiksliau, šimtas keturiasdešimto.

— Taip, tą prisimenu. Kas negerai?

— Kas davė įsakymą? Tai mūsų teritorija. Praėjusią savaitę išvežėme įrangą, bet neprašėme, kartoju — neprašėme — nieko kito.