Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

Konklinas išbalo.

— To ir bijojau, — dėdamas ragelį šnabždėjo jis. Pasisukęs į Krofordą drebėdamas tarė:

— Įsakymą pasirašė žmogus, kuris prieš porą savaičių išėjo į pensiją.

— Karlosas...

— O Dieve! — sušuko Mari. — Tas vyras, nešinas antklodėmis ir diržais! Tai, kaip laikė galvą, kaklą... Pasukęs į dešinę. Tai buvo jis! Kai skauda galvą, laikosi dešinės. Tai buvo Džeisonas! Įėjo vidun.

Aleksanderis Konklinas pasisuko atgal prie lango, įsmeigė akis į juodas emaliu puoštas duris kitoje gatvės pusėje. Jos buvo uždarytos.

Ranka! Oda... Tamsios akys ploname šviesos spindulyje.

Karlosas!

Bornas atlošė galvą, kai skustuvo aštrumo peilio ašmenys perrėžė odą po smakru, kraujas prasiveržė ant rankos, laikančios ginklą. Spyrė dešine koja, pataikė nematomam užpuolikui į kelio girnelę, tada apsisuko ir kairu kulnu smogė į tarpukojį. Karlosas pasisuko, vėl iš tamsos pasirodė peilis, artėjo prie jo, į pilvą. Džeisonas pašoko nuo žemės, sukryžiavo riešus, padarė judesį žemyn, užblokavo tamsią ranką, kuri buvo kaip rankenos pratęsimas. Įsuko pirštus vidun, sukabino rankas, sugriebė dilbį ir trūktelėjo ranką aukštyn. Peilis perskrodė jo švarko medžiagą ir kartą virš krūtinės, Bornas nusuko ranką žemyn, pasuko sugriebtą riešą, pečiu susidūrė su žudiko kūnu, vėl timptelėjo, praradęs pusiausvyrą Karlosas išsinarino ranką.

Džeisonas išgirdo, kaip peilis nukrito ant žemės, pajudėjo į garso pusę, kartu siekdamas ginklo iš už diržo. Užkliuvo už medžiagos, nuvirto ant žemės. Deja, ne pakankamai greitai. Sutvirtintas bato priekis susidūrė su smilkiniu, visą kūną sukrėtė skausmas. Vėl persivertė, vis greičiau, greičiau, kol atsitrenkė į sieną, atsiklaupė ant kelio, pabandė įsižiūrėti į beveik aklinoje tamsoje judančius šešėlius. Nuo lango sklindančios šviesos pluoštas apšvietė dalį rankos. Nėrė prie jos, paties pirštai — kaip nagai, o rankos — taranai. Sučiupo ranką, ją užlaužė atgal, lūžo riešas. Kambarį užpildė riksmas.

Riksmas ir tuščias, mirtinas šūvis. Kairiojoje Borno krūtinės dalyje per patį vidurį atsirado stingdanti žaizda, o kažkur prie peties įstrigo kulka. Apimtas agonijos, jis pritūpė ir vėl pašoko, su ginklu rankoje prirėmė žudiką prie sienos virš baldo aštriais kampais. Šaudamas du kartus ir nesitaikydamas, Karlosas išsisuko. Džeisonas nėrė kairėn, išlaisvino savo ginklą, nusitaikė ten, iš kur tamsoje sklido garsai. Šovė, garsas buvo kurtinantis, bet nieko naudinga neįvyko. Išgirdo, kaip trinktelėjo durys, kaip žudikas išbėgo į koridorių.

Stengdamasis įkvėpti, Bornas nušliaužė prie durų. Ten instinktas liepė likti ant žemės ir kumščiu padaryti skylę medyje. Kas vyko paskui, galėjo būti siaubingo košmaro branduolys. Pasigirdo trumpa šūvių lavina, medis lūžo, gabaliukai skraidė kambaryje. Kai nurimo, Džeisonas pakėlė ginklą ir kelis kartus įstrižai šovė į duris. Žudikas atsilygino tuo pačiu. Bornas apsisuko, prispaudė nugarą prie sienos, šūvių pliūpsniai nutilo, tada atėjo eilė šaudyti jam. Vos už kelių colių vienas nuo kito buvo du vyrai, labiau už viską norintys vienas kitą nužudyti. Kainas vietoj Čarlio ir Delta vietoj Kaino. Sugauk Karlosą. Užspeisk Karlosą. Nužudyk Karlosą!

Kai jie tebuvo už kelių colių vienas nuo kito. Džeisonas išgirdo atskubančius žingsnius, tada garsą, kaip laiptais žemyn šlubčiojanti figūra į juos atsirėmė. Karlosas skubėjo, apačioje kaip sužeistas žvėris ieškojo paramos. Bornas nusivalė kraują nuo veido ir gerklės ir pajudėjo į tą pusę, kur buvo durys. Jas atidarė ir pakėlęs priešais ginklą išėjo į siaurą koridorių. Skausmingai pasiekė laiptus. Staiga apačioje išgirdo šūksnius:

— Ką tu, po velnių, darai, a? Pitai! Pitai!

Du kostelėjimai.

— Džoji! Džoji!

Pasigirdo vienas kostelėjimas, kažkur apačioje ant žemės krito kūnai.

— Jėzau! Jėzau, Dievo Mo!..

Dar du kostelėjimai, palydėti gomurinio mirties riksmo. Nužudytas trečias žmogus.

Ką trečiasis sakė? Du seniai ir keturi naujokai. Mikroautobusiukas — Karloso operacija! Žudikas atsivežė du vyrus — iš viso tris naujokus. Trys ginkluoti vyrai prieš vieną, su vienu pistoletu. Užspeistą viršutiniame aukšte. Vis dėlto Karlosas buvo viduje. Viduje. Jei pavyktų nusigauti į lauką, užspeistuoju taptų Karlosas! Jei sugebėtų nusigauti į lauką. Lauką!

Priekiniame holo gale buvo langas, uždengtas juoda žaliuze. Džeisonas pasuko prie jo, kliūdamas ir kartu laikydamas kaklą, pakreipęs petį, kad krūtinę mažiau skaudėtų. Atvėrė žaliuzę, langas buvo mažas, stiklas — storas. Nesudaužomas, rėmas tvirtai laikėsi vietoje, nebuvo kaip išdaužti. Tada akys nukrypo į Septyniasdešimt pirmąją gatvę. Mirkoautobusiukas buvo dingęs! Tikriausiai kažkas jį nuvairavo šalin... vienas Karloso pakalikų! Liko dar du. Du vyrai, ne trys. Jis buvo aukščiau, aukščio pranašumu visada galėjo pasinaudoti.

Susiraukęs iš skausmo Bornas pasilenkė ir pasuko prie pirmųjų durų kairėje, esančių greta turėkų. Atidarė ir įėjo vidun. Išvydo įprastą miegamąjį, šviestuvus, sunkius baldus, ant sienų kabančius paveikslus. Sugriebė artimiausią lempą, išrovė laidą iš rozetės ir nusinešė prie turėklų. Pakėlė virš galvos ir metė žemyn, krentant metalui ir stiklui, žengė žingsnį atgal. Pasigirdo dar viena šūvių lavina, kulkos susmigo į lubas, perskrodė fanerą. Džeisonas suriko, po truputį riksmą pakeitė verksmas, verksmą — vaitojimas, tada nutilo. Tyliai nusigavo iki krašto. Laukė. Tyla.

Tai nutiko. Girdėjo lėtus, atsargius žingsnius. Žudikas buvo pirmame aukšte. Ant sienos pasirodė vos matomas šešėlis. Dabar. Bornas pašoko iš priedangos ir greit iššovė keturis šūvius į figūrą, esančią ant laiptų. Įstrižai nuo apykaklės atsirado eilė kulkų išvarpytų skylių, pro kurias veržėsi kraujas. Žudikas apsisuko, iš skausmo ir pykčio suriaumojo atlošdamas nugarą ir kaklą, nuvirto laiptais žemyn, kol nurimo ir veidu į viršų gulėjo ant paskutiniųjų trijų laiptelių. Rankose laikė mirtiną automatą su laikikliu.

Dabar. Džeisonas pribėgo prie laiptų ir nulėkė žemyn, laikydamasis turėklo, bandydamas išsaugoti tai, kas liko iš pusiausvyros. Negalėjo užtrukti nė akimirkos, nežinia, kiek jų beliko gyventi. Jei ketino pasiekti antrą aukštą, reikėjo judėti dabar, tuoj po kareivio mirties. Peršokęs lavoną, Bornas žinojo, kad tai kareivis, bet ne Karlosas. Vyras buvo aukštas, oda balta, labai balta, bruožai skandinaviški, gal iš Šiaurės Europos, tikrai ne lotyniški.

Džeisonas įbėgo į pirmo aukšto koridorių, laikėsi šešėlyje, glaudėsi prie sienų. Sustojo, įsiklausė. Tolumoje kažkas krebždėjo, atsklido trumpas krebžtelėjimas iš apačios. Jis žinojo, ką turi padaryti. Žudikas buvo pirmame aukšte. Netyčia sukėlė garsą, kuris buvo pakankamai tylus ir trumpas, bet tikrai negalėjo byloti apie rengiamus spąstus. Karlosas buvo sužeistas — sutraiškyta kelio girnelė ar sulaužytas riešas galėjo trukdyti ir jis susidūrė su kokiu nors baldu ar laikydamas rankoje ginklą brūkštelėjo per sieną trumpam praradęs pusiausvyrą. Tik tą ir reikėjo žinoti.

Džeisonas pritūpė ir nuslinko prie laiptų, ant kurių gulėjo lavonas. Turėjo akimirką stabtelėti, nes jėgos seko, neteko daug kraujo. Pabandė suspausti odą gerklės viršuje ir užspausti žaizdą krūtinėje, kažką daryti, kad sumažintų kraujavimą. Beviltiška, norėdamas išgyventi, privalėjo išeiti iš namo, dingti kuo toliau nuo vietos, kurioje gimė Kainas. Džeisonas Bornas... Šis sutapimas visai nekėlė nuotaikos. Vėl atgavo kvapą, ištiesė ranką ir išplėšė automatą iš lavono rankų. Jis pasirengęs.