Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

— O Dieve, — sušnabždėjo Mari. — Kieno tas lėktuvas?

— Niekas neprisiėmė atsakomybės. Hanojus neigė, Saigone sakė, kad ne mūsiškis. Atminkite, Kambodža buvo neutrali, niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės. Vebas turėjo išlieti įniršį. Nukeliavo į Saigoną ir pradėjo Medūzos apmokymus. Į labai brutalią operaciją atnešė specialisto intelektą. Tapo Delta.

— Tada ir susipažino su d’Anžu?

— Taip, kiek vėliau. Tuo metu Delta jau buvo žinomas. Šiaurės Vietnamo žvalgybininkas už jo galvą siūlė didžiulę pinigų sumą, ne paslaptis, kad net pas mus buvo žmonių, kurie norėjo, kad jam pasisektų. Tada Hanojus sužinojo, kad Vebo jaunesnysis brolis yra armijos karininkas Saigone ir, išstudijavę Deltą, be to, žinodami, kad broliai artimi, nusprendė paspęsti spąstus. Neturėjo ko prarasti. Pagrobė leitenantą Gordoną Vebą ir nugabeno jį šiaurėn, atgal nusiuntė Kongo informatorių su žinia, kad jį laiko Tamkvano sektoriuje. Delta sujudo ir kartu su informatoriumi, dvigubu agentu, suformavo medūziečių komandą, žinančią vietovę. Išsirinko naktį, kai joks lėktuvas nekyla nuo žemės ir neskrenda į šiaurę. D’Anžu buvo būryje. Buvo dar vienas vyras, apie kurį Vebas nieko nežinojo. Tai baltaodis, papirktas Hanojaus, komunikacijų ekspertas, gebantis tamsoje surinkti aukštų dažnių radiją. Būtent taip ir padarė, išdavė būrio vietą. Vebas prasibrovė pro spąstus ir išvadavo brolį. Taip pat rado dvigubą agentą su baltuoju. Vietnamietis pabėgo į džiungles, o baltasis — ne. Delta iš karto įvykdė jo egzekuciją.

— O tas vyras? — Mari buvo įsmeigusi akis į Krofordą.

— Džeisonas Bornas. Medūzietis iš Sidnėjaus, Australijos, ginklų, narkotikų ir vergų prekeivis visoje Pietryčių Azijoje. Žiaurus, nemažai metų praleidęs kalėjime, bet, nepaisant to, veikė efektyviai, jei pakankamai sumokėdavai. Paisant Medūzos interesų, įrašus sunaikino, tapo dingusiu be žinios iš specialaus būrio. Po daugelio metų, kai formavome Treadstone ir pakvietėme Vebą, jis pats pasivadino Džeisonu Bornu. Tas vardas atitiko autentiškumo ir susekimo reikalavimus. Jis pasivadino vardu žmogaus, kuris jį išdavė, žmogaus, kurį nužudė Tamkvane.

— Kur jis buvo, kai pakvietėte į Tamkvaną? — paklausė Mari. — Ką jis veikė?

— Dėstė mažame koledže Naujajame Hampšyre. Gyveno uždarą gyvenimą, kai kas sakė, kad destrukcinį. Savidestrukcinį. — Krofordas paėmė aplanką. — Tai esminiai faktai, panele Sen Žak. Kitas sritis apibendrins daktaras Panovas, leidęs aiškiai suprasti, kad šiai daliai aš nebūsiu reikalingas. Vis dėlto liko vienas dalykas, kurį reikia išsiaiškinti. Tai tiesioginis Baltųjų rūmų nurodymas.

— Apsauga, — darydama pareiškimą tarė Mari.

— Taip. Kad ir kur eitų, nesvarbu, kokia naudosis tapatybe ar kokia sėkminga bus jo priedanga, jį visą parą saugos. Tai truks tiek, kiek tik reikės, net jei tai niekada nenutiks.

— Prašau tai paaiškinti.

— Jis — vienintelis gyvas žmogus, matęs Karlosą. Kaip Karlosą. Jis žino asmenybę, bet ji užrakinta kažkur galvoje, neatmenamos praeities dalis. Iš to, ką sako, mes suprantame, jog Karlosas žinomas daugeliui žmonių, tai matoma kažkokios vyriausybės figūra arba dažnai figūruoja spaudoje, tarptautinėje bankininkystėje ir visuomenėje. Tai atitinka populiarią teoriją. Svarbiausia, kad vieną dieną Vebas gali prisiminti tą tapatybę... Suprantame, kad daug kartų apie tai diskutavote su daktaru Panovu. Tikiu, kad jis patvirtins mano žodžius.

Mari pasisuko į psichiatrą.

— Tai tiesa, Mo?

— Įmanoma, — tarė Panovas.

Krofordas išėjo, Mari abiem įpylė kavos. Panovas nuėjo prie sofos, kur anksčiau sėdėjo generolas.

— Ji vis dar šilta, — šypsodamasis tarė jis. — Krofordas prakaitavo, kaito netgi įžymusis užpakalis. Ne be reikalo, jie visi smarkiai prisidirbę.

— Kas bus toliau?

— Nieko. Visiškai nieko, kol nepasakysiu, kad galiu kažką padaryti. Tai gali trukti mėnesius ar porą metų, tiksliai neįmanoma pasakyti. Iki tol, kol jis bus pasirengęs.

— Kam pasirengęs?

— Klausimams. Nuotraukoms, visiems fotografijų albumams. Jie, remdamiesi apytiksliu apibūdinimu, kurį jiems davė, kuria fotografijų enciklopediją. Nesupraskite ne taip, vieną dieną turės pradėti. Jis ir pats norės, mes visi to norėsime. Karlosą reikia sugauti, neketinu priversti jų šantažu nieko nedaryti. Dauguma žmonių daug paaukojo. Jo auka didžiulė. Dabar jo poreikiai svarbiausi. Svarbiausia jo galva.

— Tai ir norėjau pasakyti. Kas atsitiks jam?

Panovas padėjo kavą.

— Nesu tikras. Žmogaus protui jaučiu didelę pagarbą, kad jums dalyčiau paprastuosius psichologijos perliukus. Ne tose rankose jų ir taip per daug. Buvau visose konferencijose, šiuo atžvilgiu esu patyręs, kalbėjausi su kitais specialistais, neurochirurgais. Tiesa, galime paimti peilį ir pasiekti nervų centrus, sumažinti baimes, suteikti jam savotišką ramybę. Gal net sugrąžinti tai, kas jis buvo. Bet jis nori ne tokios ramybės... Bet yra ir pavojingesnė rizika. Nenorėdami galime sunaikinti per daug, atimti tai, ką jis rado, ką toliau ras. Pamažu, laikui bėgant.

— Laikui bėgant?

— Taip, aš tuo tikiu. Nes jau įsišaknijo tendencija. Yra augimas, tai atpažinimo skausmas ir atradimo džiaugsmas. Ar jums tai ką nors sako?

Mari pažvelgė į tamsias, pavargusias Panovo akis.

— Mes visi, — tarė ji.

— Teisingai. Savaip žiūrint, jis veikiantis mūsų visų mikrokosmosas. Noriu pasakyti, kad mes juk visi bandome išsiaiškinti, kas, po velnių, mes tokie esame, tiesa?

Mari nuėjo iki lango. Namas stovėjo prie vandens, už jo buvo tvora apjuostos kopos. Ir apsaugininkai. Kas penkiasdešimt pėdų stovėjo vyrai su ginklais. Ji matė jį už kelių šimtų jardų, paplūdimyje. Jis mėtė vandens paviršiumi kriaukleles, stebėjo, kaip jos šokinėja per bangas. Kūnas buvo randuotas, bet vėl tvirtas, sveikas. Košmarai vis dar kamavo, dieną apimdavo priepuoliai, bet jau buvo ne taip baisu. Jis pradėjo tvarkytis, pradėjo vėl juoktis. Panovas buvo teisus. Jam aiškėjo įvairūs dalykai, vaizdai tapo ryškesni, tuose dalykuose, kurie anksčiau nieko nereiškė, jis staiga įžvelgdavo prasmę.

Kažkas atsitiko dabar! O Dieve, kas tai buvo? Jis šoko į vandenį, siautė pursluose, šaukė. Tada staiga pašokęs ant kojų ir šokinėdamas per bangas pasileido į paplūdimį. Tolumoje prie spygliuotos vielos tvoros apsaugininkas apsisuko, pakėlė ginklą ir radiją.

Jis pasileido per šlapią smėlį link namo, kliuvo, svyravo, kojos įnirtingai kabinosi minkšto paviršiaus, už jo liko vandens ir smėlio šleifas. Kas tai buvo?

Mari sustingo, pasirengė akimirkai, kuri vieną dieną galėjo ateiti, pasirengė ginklo šūviams.

Jis įsiveržė pro duris, sunkiai kvėpavo. Jis spoksojo į ją, akys buvo tokios skaidrios, kaip niekada anksčiau. Jis prakalbo tyliai, taip tyliai, kad ji vos išgirdo. Bet tikrai išgirdo.

— Mano vardas Deividas...

Ji lėtai priėjo priėjo.

— Labas, Deividai, — tarė ji.

Išnašos

Tu pavargęs, mano brolau. Eik miegoti - aš ir pats sugebėsiu (pranc.).

Tebūnie (pranc.).

Šventas Šėtone! (pranc.)

Atsiprašau (pranc.).

Gydytojas! Atsiminkite gydytoją! Švelniau! (pranc.)

Chateaubriand (pranc.) - delikatesinis jautienos išpjovos kepsnys, pavadintas šefo, kuris buvo recepto autorius, vardu.

Dėl Dievo! (pranc.)

Dievo Motina! (pranc.)

Kas tai? (pranc.)