Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

Jis krito virš Borno, uždengė visą akiratį, išblaškė visą dėmesį. Tviskančiam sidabrui leidžiantis žemyn, jis sušuko, jo bijojo labiau nei Karloso ar bet kurio kito žmogaus pasaulyje. Tai jį gąsdino, siutino, skaidė mintis į fragmentus, prieš akis blyksėjo vaizdai, ausyse skambėjo pikti balsai. Nutaikė ginklą ir šovė į siaubingą skraistę. Pasiutusiai bandydamas ją nusimesti, stūmė šiurkščią sidabrinę medžiagą šalin, jis suprato — iššovė paskutinę kulką, paskutinę. Kaip ir legenda, vardu Kainas, Karlosas iš garso ir išvaizdos pažino visus egzistuojančius ginklus, suskaičiavo šūvius.

Žudikas stovėjo virš jo ginklą nutaikęs į Džeisono galvą.

— Tavo egzekucija, Delta. Pagal tvarkaraštį. Už viską, ką padarei.

Bornas išlenkė nugarą, beviltiškai ridenosi kairėn. Bent jau mirs judėdamas! Mirgantį kambarį užpildė šūviai, kaklą raižė karštos adatos, dūrė kojas, pjaustė liemenį. Ridenkis, ridenkis!

Staiga šūviai liovėsi, tolumoje girdėjosi trenksmai — lyg kažkas talžytų medį ir metalą, vis garsiau, ryškiau. Tamsiame koridoriuje už bibliotekos pasigirdo paskutinis trenksmas, kurį sekė bėgančių vyrų riksmas ir kažkur tolumoje, nematomame pasaulyje, įkyrus sirenų klyksmas.

— Čia! Jis čia! — sušuko Karlosas.

Tai buvo beprotiška! Žudikas vedė invaziją tiesiai prie jo, pas jį! Priežastis buvo beprotiška, pasaulyje nebuvo logikos!

Duris atidarė aukštas vyras juodu paltu, kažkas buvo su juo, bet Džeisonas nematė. Migla aptraukė jo akis, formos ir garsai tapo neryškūs, susiliejo. Jis ridenosi erdvėje. Šalin... šalin.

Tada išvydo tai, ko nenorėjo matyti. Stiprius pečius virš liekno liemens, lekiančius iš kambario apsiblaususiu koridoriumi. Karlosas. Jo riksmai atvėrė spąstus! Jis juos apsuko! Chaose jis užspeitė persekiotoją. Jis bėgo!

— Karlosas... — Bornas žinojo, kad jo neišgirs. Tai, kas pasigirdo iš jo kraujuojančios gerklės, buvo tik šnabždesys. Stumdamas garsą iš pilvo, pasistengė dar kartą. — Tai jis. Tai... Karlosas!

Prasidėjo sąmyšis, bereikalingos komandos, liūdnai priimami įsakymai. Išryškėjo figūra. Link jo šlubavo vyras, luošys, kuris bandė jį nužudyti kapinėse už Paryžiaus. Nieko neliko! Džeisonas susvyravo, nušliaužė prie čirškančio šviečiančio signalo. Sugriebė, laikydamas kaip ginklą, nutaikė į žudiką su lazda.

— Nagi! Nagi! Arčiau, tu, niekše! Išdeginsiu tau akis! Manai, kad mane nužudysi? Nepavyks! Aš tave nudėsiu! Išdeginsiu tau akis!

— Nesupranti, — tarė drebantis luošo žudiko balsas. — Tai aš, Delta. Tai Konklinas. Klydau.

Signalas apdegino jo akis, rankas!.. Beprotybė. Sprogimai buvo visur aplink jį, akinantys, kurtinantys, pabrėžti ausų būgnelius draskančių džiunglių klyksmų, sekančių kiekvieną sprogimą.

Džiunglės! Tamkvanas! Šlapia, karšta smarvė buvo visur, bet jie turėjo tai pasiekti! Pagrindinė stovykla buvo jų!

Sprogimas kairėje, galėjo jį matyti! Aukštai, virš žemės, tarp dviejų medžių, bambuko narvas. Figūra viduje judėjo. Jis gyvas! Nusigauk iki jo, pasiek jį!

Iš dešinės pasigirdo riksmas. Kvėpavimas, kosėjimas dūmuose, per tankius krūmynus link jo šlubavo vyras, rankoje laikė ginklą. Tai buvo jis, šviesūs plaukai apšviesti šviesos, kvailys, pasimetęs, iššokęs parašiutu. Niekšas! Mėšlo krūva, kuri treniravosi su jais, su jais studijavo žemėlapius, su jais skrido į Šiaurę... Visą tą laiką ruošė jiems spąstus! Išdavikas su radiju, kuris priešams pranešė, kurioje tiksliai neperžengiamų Tamkvano džiunglių vietoje jų ieškoti.

Tai buvo Bornas. Džeisonas Bornas. Išdavikas, šiukšlė!

Sugauk jį! Neleisk pasiekti kitų! Nužudyk jį! Nužudyk Džeisoną Borną! Jis tavo priešas! Šauk!

Jis nenukrito! Ištaškyta galva vis dar buvo ten. Artėjo prie jo! Kas darėsi? Beprotybė. Tamkvanas...

— Eik su mumis, — išeidamas iš džiunglių į tai, kas liko iš elegantiškojo kambario, tarė luošys. To kambario. — Mes ne tavo priešai. Eik su mumis.

— Traukis nuo manęs! — Bornas vėl puolė pirmyn, dabar prie nukritusio ekrano. Tai buvo jo slėptuvė, mirties šydas, ant gimusio žmogaus užmesta antklodė, karsto paklodė. — Tu esi mano priešas! Visus jus nugalės! Man nerūpi, tai nesvarbu! Nejaugi nesupratai?! Aš Delta! Kainas vietoj Čarlio ir Delta vietoj Kaino! Ko dar iš manęs norite? Aš buvau ir nebuvau! Aš esu ir nesu! Niekšai, niekšai! Nagi! Arčiau!

Pasigirdo kitas balsas, gilesnis, ramesnis, ne toks griežtas.

— Nueikit pas ją. Atveskit moterį.

Kažkur tolumoje sirenos nutilo. Apėmė tamsa, bangos Džeisoną nunešė į nakties dangų tik tam, kad vėl nusviestų žemyn, trenktų į vandeningo smurto prarają. Jis žengė į besvorės atminties amžinybę. Dabar naktinį dangų užpildė sprogimai, ugninė karūna pakilo virš juodų vandenų. Tuomet išgirdo žodžius, ištartus iš debesų ir užpildančius žemę:

— Džeisonai, mano meile. Mano vienintele meile. Imk mano ranką. Laikykis. Tvirtai, Džeisonai. Tvirtai, mielasis.

Su tamsa atėjo ir ramybė.

EPILOGAS

Brigados generolas Krofordas padėjo aplanką ant sofos šalia savęs.

— Man to nereikia, — tarė jis Mari Sen Žak, sėdinčiai priešais jį ant paprastos kėdės. — Skaičiau jį labai daug kartų, bandžiau suprasti, kur suklydome.

— Darėte prielaidas ten, kur nederėjo to daryti, — tarė kitas žmogus viešbučio kambaryje. Tai buvo daktaras Morisas Panovas, psichiatras. Jis stovėjo prie lango, ryto šviesa skverbėsi vidun, slėpė jo veidą šešėlyje. — Leidau daryti prielaidas ir teks su ta kalte gyventi kiekvieną dieną visą likusį gyvenimą.

— Praėjo beveik dvi savaitės, — nekantriai tarė Mari. — Norėčiau detalių. Manau, kad nusipelniau.

— Nusipelnėte. Tai buvo tik beprotybė, vadinama leidimu.

— Beprotybė, — sutiko Panovas.

— Taip pat ir apsauga, — pridūrė Krofordas. — Man tai rūpi. Tai tęsis ilgai.

— Apsauga? — Mari susiraukė.

— Apie tai dar pakalbėsime, — žvilgtelėdamas į Panovą tarė generolas. — Visų kitų akimis, tai gyvybiškai svarbu. Tikiu, kad visi galime su tuo susitaikyti.

— Prašau! Džeisonas. Kas jis toks?

— Tai Deividas Vebas. Jis buvo užsienio reikalų pareigūnas, Tolimųjų Rytų reikalų specialistas, tačiau prieš penkerius metus atsiskyrė nuo valdžios.

— Atsiskyrė?

— Atsistatydino abiejų šalių sutikimu. Jo darbas Medūzoje trukdė tarnybai Valstybės departamente. Delta buvo labai įžymus, daugelis žmonių žinojo, kad jis buvo Vebas. Tokių žmonių niekas nelaukia diplomatinėse konferencijose. Nemanau, kad turėtų laukti, nes jiems pasirodžius labai dažnai atsiveria senos žaizdos.

— Jis buvo viskas. Kuo jį vadino? Medūzoje?

— Taip, aš ten buvau. Jis buvo toks, kaip apie jį pasakoja.

— Sunku patikėti, — tarė Mari.

— Jis prarado kažką labai svarbaus ir nesugebėjo su tuo susitaikyti. Beliko tik smogti.

— Kas tai buvo?

— Jo šeima. Žmona buvo tailandietė, turėjo du vaikus, berniuką ir mergaitę. Dirbo Pnompenyje, namas stovėjo prie Mekongo upės. Vieną sekmadienio popietę, kai vaikai ir žmona buvo prieplaukoje, lėktuvas apsuko ratą, nėrė, numetė dvi bombas ir apšaudė vietovę. Kai pasiekė prieplauką, dokas jau buvo sunaikintas, kulkų suvarpyti žmonos ir vaikų lavonai plūduriavo vandenyje.