Роберт Ладлэм: Bornas. Sunaikinta tapatybė

Po truputį merdėjo, buvo pasirengęs. Sugauk Karlosą. Užspeisk Karlosą... Nužudyk Karlosą! Puikiai žinojo, kad nepavyks išeiti į lauką. Nukraujuos greičiau. Pabaiga buvo pradžia. Kainas vietoj Karloso ir Delta vietoj Kaino. Liko tik vienas kankinantis klausimas: kas yra Delta? Tai buvo nebesvarbu. Tai buvo už jo, greit jį apims tamsa, be smurto ir rami... Laisvė nuo to kamuojančio klausimo.

Su jo mirtimi Mari taps laisva, jo meilė bus laisva. Tuo pasirūpins geri žmonės, vadovaujami gero žmogaus Paryžiuje, kurio sūnų nužudė Bako gatvėje, kurio gyvenimą sunaikino žudiko kekšė. Artimiausias kelias minutes tyliai tikrindamas automato apkabą Džeisonas galvojo, kaip įvykdys vyrui duotą pažadą, susitarimą su tais, kurių neatsiminė. Tai atlikęs, jis turės įrodymus. Šiandien Džeisonas Bornas jau vieną kartą mirė, mirs ir antrą kartą, bet šį kartą su savimi nusitemps ir Karlosą. Jis buvo pasirengęs.

Nusileido dar žemiau, beveik gulėjo, pasiremdamas alkūnėmis nušliaužė prie laiptų viršaus. Iš apačios sklido kraujo kvapas, užuodė prakaitą. Neišsiskiriantis kvapas persmelkė nosį, informavo apie realybę. Baigėsi laikas. Pasiekė viršutinį laiptelį, atsisėdo, iš kišenės išsitraukė vieną šviesos signalą, kurį nusipirko parduotuvėje Leksingtono aveniu. Dabar suprato, kodėl jautė, kad privalo juos nusipirkti. Grįžo atgal į neatmenamą Tamkvaną — viskas pamiršta, išskyrus ryškius, akinančius šviesos blyksnius. Signalai priminė jam atminties fragmentą, o dabar signalai apšvies džiungles.

Jis ištraukė vaškuotą degiklį, prikišo prie dantų ir nukando nemenką galą, paliko kiek mažiau nei colį. Įkišo ranką kiton kišenėn, išsitraukė plastikinį žiebtuvėlį. Prispaudė jį prie degiklio, abu laikė kairėje rankoje. Tada pakreipė lazdelę ir ginklo rankeną prie dešiniojo peties, įrėmė metalą į iškruvinto švarko medžiagą. Saugu. Ištiesė kojas ir kaip gyvatė pradėjo leistis paskutiniais laiptais — žemyn galva, aukštyn kojomis, nugara atsirėmęs į sieną.

Pasiekė laiptų vidurį. Tyla, tamsa, visos šviesos užgesintos... Šviesos? Šviesos? Kur ta saulės šviesa, kurią vos prieš kelias minutes matė tame koridoriuje? Ji sklido pro porą prancūziškų langų tolimajame kambario — to kambario — gale, už koridoriaus, tačiau dabar jis matė tik tamsą. Duris uždarė, durys po juo, vienintelės tame koridoriuje, taip pat buvo uždarytos, jas apšvietė tik plonytis šviesos spindulėlis. Karlosas vertė jį rinktis. Už kurių durų? O gal žudikas naudojo geresnę strategiją? Gal jis slėpėsi kokiame nors tamsaus koridoriaus užkaboryje?

Petyje Bornas jautė diegiantį skausmą, tekantis kraujas persmelkė flanelinius marškinius po švarku. Dar vienas perspėjimas: laiko buvo labai mažai.

Atsirėmė į sieną, nukreipė ginklą į plonus turėklų stulpelius, nusitaikė į tamsų koridorių apačioje. Dabar! Paspaudė gaiduką. Sprogimų staccato išmušė stulpelius, turėklo šipuliai nulėkė žemyn, kulkos triuškino sienas ir duris po juo. Atleido gaiduką, padėjo ranką po įkaitusiu vamzdžiu, sugriebė plastikinį žiebtuvėlį dešine, signalą — kaire. Pasuko degiklį, knatas užsidegė. Vėl paėmė ginklą ir paspaudė gaiduką, ištaškė apačioje viską. Stiklinis sietynas kažkur nukrito ant grindų, dainingi rikošetai užpildė tamsą. Ir tada — šviesa! Akinanti šviesa, kai užsidegė signalas, uždegė džiungles, apšvietė medžius ir sienas, slaptus takus ir raudonmedžio koridorius. Mirties ir džiunglių tvaikas buvo visur aplink, jis taip pat buvo ten.

Almanakas Deltai. Almanakas Deltai! Baigti, baigti!

Niekada. Ne dabar. Ne pabaigoje. Kainas vietoj Karloso ir Delta vietoj Kaino. Užspeisk Karlosą. Nužudyk Karlosą!

Prisispaudęs nugara prie sienos, Bornas atsistojo, kairėje rankoje laikė signalą, dešinėje — ginklą. Nėrė žemyn, į kilimuotą mišką, spyriu atidarė duris, sudaužė prieš akis esančius sidabrinius rėmus ir trofėjus, kurie nukrito nuo stalų ir lentynų. Į medžius. Jis sustojo — tyliame garsus sugeriančiame elegantiškame kambaryje nebuvo nieko. Džiunglių kelyje tuščia.

Jis apsisuko ir nušlubčiojo į holą, šūviais padarė kelias skyles sienoje. Tuščia.

Durys tamsaus, siauro koridoriaus gale. Už jų buvo kambarys, kur gimė Kainas. Kur mirs Kainas, bet ne vienas.

Laikė ugnį, perėmė signalą į dešinę ranką, po ginklu, įkišo ranką į kišenę, kad pasiimtų antrąjį signalą. Ištraukė, vėl atvyniojo degiklį, prikišo prie dantų, nukando už kelių milimetrų nuo degiklio. Pridėjo pirmąjį signalą, antrasis užsiliepsnojo, šviesa buvo tokia ryški, kad skaudėjo akis. Nerangiai laikė abu signalus kairiojoje rankoje ir prisimerkęs, vos laikydamasis ant kojų priartėjo prie durų.

Jos buvo atviros, spynos vietoje tarp durų ir staktos žiojėjo siauras tarpelis. Žudikas buvo paslaugus. Vos pažvelgęs į duris, Bornas apie jas instinktyviai žinojo tai, apie ką Karlosas net nenutuokė. Tai buvo jo praeities dalis, dalis kambario, kur gimė Kainas. Dešinę ranką ištiesė žemyn, laikė ginklą tarp alkūnės ir klubo, suėmė rankeną.

Dabar. Atvėrė duris dar šešis colius ir įmetė signalinius žiburius vidun. Ilgas ginklo staccato nuaidėjo visame kambaryje, visame name. Kulkos atsimušė į švinines, plienu kaustytas duris, skambėjo tūkstančiai mirtinų garsų.

Šūviai liovėsi, baigėsi paskutinė apkaba. Dabar. Bornas vėl pridėjo pirštą prie gaiduko, pečiu taranavo duris, prieš laikrodžio rodyklę pasuko kojas. Džeisonui ginklu nusitaikius į šūvių šaltinį, prasidėjo dar viena lavina. Iš tamsos kitoje kambario pusėje pasigirdo įsiūčio riksmas, o Bornas suprato, kad kažkas užtraukė užuolaidas, jog pro prancūziškus langus nesiskverbtų saulė. Kodėl kambaryje buvo taip šviesu... Ryškiau nei galėjo apšviesti signalai? Šviesa buvo akinanti, kėlė sprogimus galvoje, aštrius agonijos dygsnius smilkiniuose.

Ekranas! Milžiniškas ekranas buvo nuleistas nuo lubų, ištemptas iki grindų, visas kaip sidabrinis, iki baltumo įkaitęs ledinės ugnies skydas. Nėrė už didelio stalo, už variu apkaustyto baro, atsistojo ir paspaudė gaiduką, pasigirdo dar viena — paskutinė — lavina. Baigėsi paskutinė apkaba. Paėmęs už rankenos, metė ginklą į figūrą baltu kombinezonu ir baltu šilkiniu šaliku, kuris nusmuko nuo veido.

Veidas! Jį žinojo! Buvo matęs anksčiau! Kur... kur? Marselyje? Taip... ne! Ciuriche? Paryžiuje? Taip ir ne! Akinančioje, vibruojančioje šviesoje jam toptelėjo, kad veidą pažįsta ne tik jis, bet ir daugelis kitų. Bet iš kur? Kur? Kaip ir daugelį kitų dalykų, jis jį žinojo, bet ir nepažinojo. Bet kažkada žinojo! Negalėjo prisiminti tik vardo.

Apsisuko, vėl pasislėpė už variu dengto baro. Pasigirdo šūviai, du, trys, antroji kulka įdrėskė kairiąją alkūnę. Iš už diržo išsitraukė ginklą, buvo likusios trys kulkos. Viena jų turėjo rasti taikinį, Karlosą. Paryžiuje laukė nesumokėta skola, reikėjo įvykdyti kontraktą, mirus žudikui jo meilė bus daug saugesnė. Iš kišenės išsitraukė plastikinį žiebtuvėlį, uždegė, pakišo po medžiaga, kabančia ant kablio. Drobė užsidegė, sugriebė ir numetė ją dešinėn, pats nerdamas kairėn. Bornui sukantis ant kelių, Karlosas šovė į liepsnojantį skudurą, Džeisonas pakėlė ginklą, dukart paspaudė gaiduką.

Figūra sujudėjo, bet nenukrito. Vietoj to jis pasilenkė ir, kaip balta pantera, šoko pasisukdamas priekin, ištiesė rankas. Ką jis darė? Tuomet Džeisonas suprato. Žudikas sugriebė milžiniško sidabrinio ekrano kraštą, nuplėšė nuo metalinio laikiklio lubose ir iš visų jėgų nutempė žemyn.