Эллисон Пирсон: Ir kaip ji viską suspėja

Iš anglų kalbos vertė

Dominikas Aleksiūnas

Turinys

Pirma dalis

1. Namai

2. Darbas

3. Linksmos šventės

4. Kalėdos

5. Antra Kalėdų diena

6. Motinystės teismas

Antra dalis

7. Laimingų Naujųjų metų

8. Kalasi dantys

9. Kai aš pirmą kartą pamačiau Džeką

10. Gimimo diena

11. Tik negalvok, kam to reikia

12. Susipažinkite — Keitės tėtis

13. Parduotuvės

14. Moksleivių atostogos

Trečia dalis

15. Balandžiai

16. Baigiamasis pristatymas

17. Dieną naktį

18. Motinystės teismas

19. Meilė, melas ir pinigai

20. Tokie mes buvome

21. Sekmadienis

22. Kiek tai kainuoja?

23. Velykos

24. Keitė triumfuoja

25. Vėl į mokyklą

26. Motinos mirtis

27. Permaina

28. Ką pamatė motina

Ketvirta dalis

29. Prekybos centras

30. Mažų kojyčių tapenimas

31. Auklės krizė

32. Paskubėjau sugrįžti

33. Raštelis

34. Namo pas mamą

35. Nežinau atsakymų

36. Žabangos

37. Pietus su Robinu

38. Krioklys

39. Endšpilis

40. Motinystės teismas

41. Tai tu, mažutėli

Epilogas

Su meile - Evei

Autobuso ratai vis sukas ir sukas,

Sukas ir sukas, sukas ir sukas.

Autobuso ratai vis sukas ir sukas —

Per visą dienelę

Vaikeliai autobuse vis u-aa, u-aa,

U-aa, u-aa, u-aa, u-aa, u-aa, u-aa,

Vaikeliai autobuse vis u-aa, u-aa —

Per visą dienelę

Mamytės autobuse vis ša-ša-ša, ša-ša-ša,

Ša-ša-ša, ša-ša-ša, ša-ša-ša,

Mamytės autobuse vis ša-ša-ša, ša-ša-ša.

Per visą dienelę

Šiuolaikinė anglų liaudies daina

Pirma dalis

1 Namai

1.37 nakties: Kaip aš čia atsidūriau? Gal kas nors malonėtų pasakyti? Kalbu ne apie šią virtuvę, o apie gyvenimą. Šįvakar mokykloje kalėdinių giesmių koncertas, o aš daužau šventinius pyragaičius su vaisių įdaru. Ne, kalbėkime aiškiai. Aš juos aptraiškau, o tam reikia kur kas daugiau pastangų ir subtilumo.

Išmetusi prašmatnią Sainsbury pakuotę, išlupu pyragaičius iš folijos kaušelių, dedu ant pjaustymo lentos ir trinkteliu kočėlu į jų nekaltus, miltais nubarstytus veidus. Patikėkit, tai ne taip paprasta, kaip gali atrodyti. Trinktelėsi per smarkiai, ir pyragaitis suzmeks kaip reveransą daranti storulė — išsiskleis sijonai ir pradės į šalis sunktis vaisiai. Bet sudavus tvirtu, ryžtingu judesiu, tarsi traiškant nedidelį vabalą, tešla viršuje jaukiai apibyra, ir pyragaitis atrodo tarsi keptas namuose. To aš ir siekiu. Namai, mieli namai. Namuose sėdi gera mama, kepanti vaikams pyragaičius.

Vargai prasidėjo prieš dešimt dienų, kai Emilė iš mokyklos parnešė raštelį, dabar pritvirtintą prie šaldytuvo Tinkio Vinkio magnetuku. Raštelyje tėveliai prašomi savo noru parūpinti šventinių užkandžių Kalėdų pobūviui, rengiamam po giesmių koncerto. Raidės išspausdintos aviečių spalva, o apačioje, prie panelės Empson parašo, droviai šypsosi besmegenis su kvadratine studento kepure. Tačiau tegu jūsų neapgauna draugiškas jo tonas ar šauktukų protrūkis!!! Ne, ne. Mokyklos rašteliai — tai šifruotės, o jų kodas taip gudriai užmaskuotas, kad jį iššifruotų nebent Blečlio parko1 darbuotojai arba kaltės kamuojamos, nuolat neišsimiegančios moterys.

Štai kad ir tas žodis „tėveliai“. Rašydami „tėveliai“ iš tikrųjų jie omenyje vis dar turi motinas. (Ar bent vienas tėvas, turintis žmoną, yra kada skaitęs raštelį iš mokyklos? Taip turbūt pasitaiko, tačiau tie rašteliai — tai kvietimai į pobūvį, tiksliau — kvietimai į pobūvį, įvykusį mažiausiai prieš 10 dienų.) O ką reiškia „savo noru“? Mokytojų kalba tai reiškia žūt ar būt, arba jūsų vaikas jūsų pasirinktą vidurinę mokyklą matys kaip savo ausį. Na, o šventinių užkandžių, be abejo, tinginė ir apgavikė mama neturi teisės pirkti prekybos centre.

Iš kur aš tai žinau? Ogi prisimenu, kaip mano mama susižvalgė su ponia Fridą Deivis 1974 metais, kai berniukas žalia nelabai švaria striukele per Derliaus šventę priėjo prie altoriaus, nešinas dviem skardinėm konservuotų Libby persikų batų dėžutėje. Tokio žvilgsnio neįmanoma pamiršti. Jis bylojo: kas ta pasigailėjimo verta apsileidėlė, kuri nutarė pašlovinti Dievo dosnumą artimiausios Spar parduotuvės konservais, kai gerasis Viešpats aiškiai prašo į celofaną suvyniotos įvairių vaisių kraitelės? Arba pynutės. Fridos Deivis kepta pynutė, kurią jos dvynukai nešė per visą bažnyčią, buvo supinta tankiai kaip Reino mergelės kasa.

— Matai, Katerina, — vėliau aiškino ponia Deivis, nepritariamai uostydama arbatos pyragaičius, — yra motinų, kurios stengiasi, kaip tavo mama ir aš. O yra žmonių, kurie, — ji nosimi giliai įtraukė oro, — nesistengia.

Be abejo, aš žinojau, kas jie tokie. Tai Moterys, Kurios Viską Daro Atbulomis Rankomis. Jau 1974 metais ėmė sklisti negražios kalbos apie dirbančias motinas. Apie moteris, vilkinčias kostiumėlius su kelnėmis ir net, kalbėjo, leidžiančias vaikams žiūrėti televizorių nesutemus. Piktos kalbos lipte lipo prie tų moterų, kaip dulkės prie užuolaidėlių jų namuose.

Tai matote, dar normaliai nesuvokdama, ką reiškia būti moterimi, aš jau supratau, kad moterų pasaulis padalytas į dvi dalis: tikras motinas, pasiaukojančias obuolių pyragų kepėjas ir priekabias vonių švarumo tikrintojas, ir tas kitas. Sulaukusi trisdešimt penkerių, tiksliai žinau, kuriai kategorijai priklausau, ir būtent dėl to gruodžio 13-osios naktį daužau kočėlu pyragaičius su vaisių įdaru, kol jie pasidaro panašūs į mamos keptus. Seniau moterims pakako laiko kepti pyragus, bet jos turėjo apsimetinėti, kad junta orgazmą. Dabar mes išmokome pasiekti orgazmą, užtat turime apsimetinėti, kad pačios kepame pyragus. Ir tai vadinama pažanga.

— Prakeikimas, prakeikimas. Kur Paula nukišo sietelį?

— Ką tu sau galvoji, Keite? Ką čia veiki? Antra valanda nakties.

Markstydamasis nuo šviesos, virtuvės tarpdury stovi Ričardas-Ričis su Džermino gatvėje pirkta pižama, nuskalbta ir susivėlusią kaip kūdikių šliaužtinukai. Ričis, kurio angliškas supratingumas beribis, o gerumas netrukus išseks. Lėtapėdis Ričardas, kaip jį vadina mano amerikietė kolegė Kendė, nes darbas jo architektūros bendrovėje, kurioje laikomasi verslo etikos, galutinai sulėtėjo, jam reikia pusvalandžio šiukšlėms išnešti, o be to, jis amžinai liepia man neskubėti:

— Lėčiau, Keite, tu kaip tam atrakcione, kaip jis vadinasi? Tas, kur klykiantys žmonės prispaudžiami prie šono, kol tas, kaip jį po galais, sukasi?

— Išcentrinė jėga.

— Žinau. Kaip vadinasi atrakcionas?

— Neturiu supratimo. Mirties kubilas?

— Būtent.

Aš jį suprantu. Dar nesu tokia beviltiška, kad nesuvokčiau, jog jis kalba apie gyvenimą, o ne apie pyragų klastojimą vidury nakties. Ir dar nuovargį. Tarsi jūra užliejantį nuovargį; tiesą sakant, po Emilės gimimo taip ir nespėjau atsigauti. Penkerius metus vaikštau, slegiama švininės nemiegotų naktų naštos. Bet ką galiu pakeisti? Šiandien popiet nulėkti į mokyklą ir viską išlieti, ant šventinio vaišių stalo įžūliai švystelėjus Sainsbury skanėstą? Tada prie mamytės, „kurios amžinai nėra“, ir „mamytės, kuri rėkia“, Emilė galės pridurti „mamytę, kuri nesistengia“. Kai po dvidešimt metų Bakingemo rūmų teritorijoje mano dukrą suims už pasikėsinimą pagrobti karalių, žinių programoje pasirodys kriminalinės psichologijos žinovas ir tars: „Draugai mano, kad Emilės Šatok psichologinių problemų šaknys glūdi mokykliniame kalėdinių giesmių koncerte, kai motina, ir šiaip menkai domėjusis dukters gyvenimu, pažemino ją klasės draugų akivaizdoje“.