Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Keite, ar girdi?

— Ričardai, aš ieškau sietelio.

— Kam?

— Noriu vaisinius pyragaičius apibarstyti cukraus pudra.

— Kam?

— Todėl, kad jie labai tolygiai parudavę, ir mokykloje visi supras, kad ne pati juos kepiau. Aišku?

Ričardas lėtai sumirksi kaip Stanas Lorelas2, suvokęs, kad vėl pakliuvo į keblią padėtį.

— Aš neklausiu, kam barstai. Klausiu, kam juos gamini. Keite, ar tu išprotėjai? Tik prieš tris valandas grįžai iš Valstijų. Niekas nė nesitiki, kad gaminsi šventinį patiekalą.

— Ką gi, užtat aš tikiuosi.

Pati nustembu, išgirdusi pyktį balse. Pastebiu, kaip Ričardas krūpteli.

— Tai kur Paula nudangino tą nelemtą sietelį?

Ričis staiga pasensta. Raukšlelė, kadaise tarsi linksmas šauktukas skyrusi mano vyro antakius, man nė nepastebėjus, pagilėjo ir virto penkių žiogrių varteliais. Mano mielasis keistuolis Ričardas, kadaise žiūrėjęs į mane kaip Denis Kveidas į Elen Baskin „Naujajame Orleane“, dabar, po trylikos lygiateisės ir nuoširdžios partnerystės metų, žvelgia į mane tarsi rūkantis skalikas į medicinos bandymus atliekantį mokslininką: jis supranta, kad tokie eksperimentai galbūt reikalingi žmonijos pažangai, bet žvilgsniu meldžia, kad jį paleistų.

— Nešauk, pažadinsi juos, — atsidūsta jis, ranka su dryžuota rankove rodydamas į viršų, kur miega mūsų vaikai. — Be to, Paula nieko nepaslėpė. Liaukis dėl visko ją kaltinti, Keite. Sietelio vieta stalčiuje prie mikrobangės.

— Ne, jo vieta čia, šitoje spintelėje.

— Jo ten nebėra nuo 1997 metų. Brangioji, būk gera, eik miegoti. Po penkių valandų tau reikės keltis.

Žiūriu, kaip Ričardas lipa laiptais į viršų, baisiai noriu eiti paskui jį, tačiau negaliu palikti šitokios virtuvės. Tiesiog negaliu. Aplink aršaus mūšio pėdsakai: tarsi šrapnelio skeveldros išbirę lėgo kubiukai; dvi išdarkytos Barbės, viena be kojų, kita be galvos, iškylauja ant languoto škotiško kelioninio kilimėlio, kuriame po paskutinės mūsų išvykos rugpjūčio mėnesį ant Primrouz Hilo dar likę žolės stiebelių. Ant grindų prie daržovių lentynos guli krūva razinų: puikiai atsimenu, kad jos buvo ten tą rytą, kai išvažiavau į oro uostą. Kol manęs nebuvo, kai kas pasikeitė: į didelę stiklinę vazą, stovinčią ant pušinio stalelio prie durų į sodą, įdėta pustuzinis obuolių, tačiau niekam neatėjo į galvą pirma išimti ten buvusius vaisius, ir ant dugno likusios kriaušės ašaroja lipniais geltonais sakais. Sumetu kriaušes į šiukšlių kibirą, nusipurtau prisilietusi prie supuvusių vaisių. Išplaunu ir išdžiovinu vazą, rūpestingai nušluostau obuolius, kad neliktų prilipusios nuo kriaušių gintarinės masės, ir sudedu atgal. Užtrunku gal kokias septynias minutes. Po to nuo nerūdijančio plieno darbastalio nubraukiu cukraus pudros pusnis, tačiau netikėtai pasklinda blogas kvapas. Pauostau šluostę. Ji apglitusi nuo bakterijų, skleidžia salsvai šleikštu dvoką tarsi vanduo, kuriame per ilgai stovėjo pamerktos gėlės. Kokia pašvinkusi turi būti šluostė, kad kas nors šiuose namuose susiprastų ją išmesti?

Sugrūdu šluostę į sklidiną šiukšlių kibirą, ir po kriaukle dairausi naujos. Žinoma, Keite, naujos nebus, tavęs juk čia nebuvo, kas galėjo nupirkti? Ištraukiu iš šiukšlių kibiro senąją ir pamerkiu į karštą vandenį, įpilu šlakelį „Detolo“. Dabar belieka tik padėti Emilei sparnus ir aureolę.

Išjungus šviesą, jau lipant laiptais, galvoje sukirba negera mintis: jei Paula šiukšlių kibire pamatys kartonines Sainsbury dėžutes, ji auklių telegrafu paskleis žinią apie didžiąją vaisinių pyragaičių klastotę. O, velnias. Ištraukiu dėžutes iš šiukšlių kibiro, susuku jas į vakarykštį laikraštį ir, laikydama gniutulą kuo toliau nuo savęs, išnešu pro duris. Apsižvalgiusi ir įsitikinusi, kad manęs niekas nemato, įgrūdu jį į didelį juodą maišą, stovintį prie paradinių namo durų. Galiausiai, atsikračiusi kaltės įrodymų, einu miegoti. Pro laiptinės langą per gruodžio rūką matau, kaip virš Londono kabo pasviręs mėnulio pjautuvas. Net mėnulis kartą per mėnesį ištaiko laiko pasėdėti atsilošęs. Žinoma, juk mėnulio žmogus yra vyras. Jei gyventų moteris, ji niekada neprisėstų. Na, sakykit, ar prisėstų?

Neskubėdama valausi dantis, ties kiekvienu krūminiu suskaičiuoju iki dvidešimt. Jei vonios kambary užtruksiu pakankamai ilgai, Ričardas užmigs ir nebenorės sekso. Jei sekso nebus, rytą galėsiu nesimaudyti vonioje. Jei nesimaudysiu vonioje, liks laiko pradėti tvarkyti susikaupusį elektroninį paštą, o gal net pakeliui į darbą spėsiu nupirkti dovanų. Iki Kalėdų liko tik dešimt darbo dienų, aš turiu nupirkusi devynias dovanas, o tai reiškia, kad reikia nupirkti dar dvylika, jau nekalbant apie dovanėles, skirtas įdėti į vaikų kojines. Be to, dar nepristatė pirkinių iš Kwik Toy, skubaus dovanų užsakymo internetu tarnybos.

— Keite, ar jau eini miegoti? — iš miegamojo klausia Ričis. Jo balsas mieguistas. Gerai. — Noriu su tavim pasikalbėti. Keite?

— Minutėlę, — atsakau. — Tik užbėgsiu aukštyn pasižiūrėti, ar viskas gerai.

Lipu laiptais iki kitos aikštelės. Čia kilimas baisiai atspuręs, ties kiekvienos pakopos kraštu jis atrodo kaip sutrypta žolė, kurią atrandi, pasibaigus penkias dienas ūžusioms vestuvėms. Kas nors čia būtinai paslys. Viršuje pastoviu, atgaunu kvapą ir tyliai keikiu aukštus, siaurus Londono namus. Tylutėliai stoviu prie vaikų miegamųjų durų ir klausausi, kaip skirtingai jie miega: berniukas šnarpščia kaip paršelis, mergytė — kartais atsidūsta it princesė.

Kai negaliu užmigti (patikėkit — svajočiau vien apie miegą, jei mano sąmonė nebūtų perpildyta svajonėmis apie kitus dalykus), mėgstu įsėlinti į Beno kambarį, atsisėsti ant mėlynosios kėdutės ir žiūrėti į savo vaiką. Atrodo, tarsi mano kūdikis pulte puolė į sapnų karalystę, nelyginant mažas žmogutis į judantį autobusą. Šiandien jis guli kniūbsčias, išsikėtojęs per visą lovytę, rankas išskleidęs į šalis, mažyčiais pirštukais suėmęs nematomą stulpą. Prie jo skruosto prigludusi šlykšti kengūra, kurią jis tiesiog dievina. Vaikas turi pilną lentyną puikiausių minkštų žaisliukų, kokius tik gali nupirkti rūpestingi tėvai, o ką jis myli labiausiai? Žvairą sterblinį iš nukainotų prekių konteinerio Woolies parduotuvėje. Benas dar nemoka pasakyti, kad nori miego, todėl paprasčiausiai sako „Gū“. Be savo „Gū“ jis negali užmigti, nes „Gū“ jam reiškia miegą.

Per pastarąsias keturias dienas sūnų matau pirmą kartą. Keturios dienos, trys naktys. Pirmiausia skridau į Stokholmą trumpam susitikti su nervingu jaunu klientu, po to iš kontoros paskambino Rodas Taskas ir liepė mikliai lėkti į Niujorką paguosti seno kliento ir duoti garbės žodį, kad naujas klientas nereikalaus per daug mano laiko.

Benjaminas niekada manęs nekaltina, kad išvažiuoju. Tam jis dar per mažas. Pasitinka mane netverdamas džiaugsmu, plačiai modamas rankutėmis, lyg aistruolis per Holivudo premjerą. Užtat sesė elgiasi visai kitaip. Emilei penkeri, ir ji pilna pavydžios išminties. Mamytės sugrįžimas jai tarsi ženklas pradėti įmantrių užgauliojimų ir bausmių ataką:

— Tiesą sakant, Paula man jau skaitė šitą knygutę.

— Bet aš noriu, kad tėvelis mane maudytų.

Karalienė motina svetingiau pasitiko Volis Simpson3 negu Emilė mane, grįžtančią iš komandiruotės. Bet aš su tuo susitaikiau. Tik širdis sugula tarsi kokiomis klostėmis, bet kažin kaip viską ištveriu. Galbūt manau, kad to ir nusipelniau.

Palieku tyliai parpiantį Beną ir atsargiai praveriu kito kambario duris. Blausioje matinės tarsi cukraus glajus Pelenės lempos šviesoje mano dukra guli nuogut nuogutėlė, lyg ką tik gimus, kaip jai labiausiai patinka. (Drabužiai, išskyrus Pelenės ir princesės apdarus, ją nuolat erzina.) Užtraukiu antklodę, ir ji pasipriešindama krusteli kojomis tarsi bandomoji varlė. Net kūdikystėje Emilė negalėjo pakęsti, kai ją užkloja. Buvau nupirkus užtrauktuku užsegamą miegmaišį, tačiau ji, išpūtusi žandukus kaip Vėjų dievas senovinio žemėlapio kampe, imdavo taip po jį kultis, kad galiausiai teko susitaikyti su pralaimėjimu ir atsisakyti sumanymo. Net mano mergaitei miegant, kai jos veidukas švelnus kaip pūkuotas abrikosas, matyti valingai atsikišęs smakras. Naujausiame mokytojos įvertinime rašoma: „Emilė niekam nenusileidžia, jai reikės išmokti susitaikyti su pralaimėjimu“.