Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Tau ką nors primena, Keite? — paklausė Ričardas ir viauktelėjo tarsi užmintas šunytis (pastaruoju metu įprato taip juoktis).

Visus šiuos metus aš stengiausi paaiškinti dukrai — manau, kad ji jau pakankamai didelė tai suprasti, — kodėl mamytei reikia eiti į darbą. Nes ir mama, ir tėtis turi uždirbti pinigų, kad galėtų sumokėti už namą ir viską, kas jai taip patinka — baleto pamokas ar atostogas. Mamytė turi darbą, kuris jai sekasi, o moterims iš tikrųjų taip pat svarbu dirbti, kaip ir vyrams. Kiekvieną kartą mano kalba pasiekia jaudinančią kulminaciją — čia ir trimitai, ir chorai, ir plevėsuojančios seserijos vėliavos, — kurioje pažadu Emilei, kad ji viską supras, kai užaugs didelė ir pati norės daryti tai, kas jai įdomu.

Deja, argumentai apie lygias galimybes, jau seniai įsitvirtinusias liberalioje Vakarų visuomenėje, nedaro jokios įtakos fundamentalistinių nuostatų penkiametei. Nėra jai kito Dievo, tik mamytė, o tėvelis — jos pranašas.

Rytą, man ruošiantis eiti į darbą, Emilė vis klausinėja manęs to paties, kol man kyla noras jai užvožti, o paskui visą kelią iki kontoros dėl to norisi verkti.

— Ar šiandien tu mane paguldysi? Ar mamytė mane šiandien paguldys? Kas mane šiandien paguldys? Ar tu, mama, tu?

Ar žinote, kiek yra būdų pasakyti „ne“, neištariant paties žodžio? Aš žinau.

Nepamiršti

Angelo sparnai. Sužinoti, kiek kainuos naujas laiptų kilimas. Iš šaldiklio išimti lazanją šeštadienio pietums. Nupirkti ritinį virtuvinio popieriaus, specialų, kaip ten jį, nerūdijančio plieno valiklį, dovaną ir atviruką Hario gimtadieniui. Kiek Hariui metų? Penkeri? Šešeri? Kaip tikra mama turiu suruošti padorią dovanų kraitelę. Nupirkti Kalėdų eglutę ir madingą girliandą, kurią rekomendavo Telegraph (Selfridges ar Habitat? Nebepamenu. Prakeikimas). Kalėdinis kyšis/dovana („Eurostar“ bilietas? Pinigai? DKNY?) Emilei reikia lėlės — sisiojančio pūpso (tik per mano lavoną). Dovana Ričardui (Vyno degustacija? Bilietai į „Arsenalą“? Pižama?) Dovana uošviams „Pradingę sodai... (kokie?)“ Paprašyti, kad Ričardas paimtų drabužius iš valyklos. Pobūvis kontoroje. Kuo apsirengti? Juoda aksomo — per maža. TUOJ PAT liaukis valgius. Alyvinės tinklinės kojinės. Kojų depiliacija — nėra laiko, geriau nusiskusti. Užsisakyti stresą šalinantį masažą. Kuo greičiau užsirašyti pašviesinti plaukus, nes jau pradedu atrodyti kaip pusamžis Džordžas Maiklas. Suspaaaausti dubens apačią! Nusipirkti kontraceptikų. Glajumi aptepti tortą (koks glajus? — pažiūrėti virimo knygoje). Spanguolės. Mini dešrelės pobūviams. Pašto ženklai atvirukams, antra klasė, 40 vnt. Dovana E mokytojai? Trūks plyš iki išvykstant Kalėdų pas uošvius atpratinti Beną nuo čiulptuko. Paskambinti Kwik Toy, bato aulo nevertai dovanų užsakymo internetu kompanijai. Tepinėlio testas NB. Vyras, džinas, Vin santo. Paskambinti mamai. Kur nukišau Saimono Hopkinsono „išdžiovink su fenu“ keptos žąsies receptą? Įdaras? Žiurkėnas???

2 Darbas

6.37 ryto: „Brangią dieną švęs-dami už-gimimo Viešpaties linksmink-imės ir džiaukim-mės, Dievui gar-bę duodami giedokime“.

Emilė mane kumščiuoja, tampo, o kai nė tai negelbsti, užgieda Kalėdų giesmę. Ji stovi prie mano lovos ir nori sužinoti, kur jos lauktuvės. „Jų meilės nenupirksi, — sako mano anyta, kuri, matyt, šiam reikalui niekada nėra išleidusi pakankamai daug pinigų.

Kartą tikrai bandžiau grįžti iš komandiruotės tuščiomis rankomis, tačiau pakeliui iš Hitrou oro uosto mano pasiryžimas išgaravo, ir taksi vairuotojui liepiau sustoti Hounslou, kur nėriau į Toys-R-Us mirguliuojančių šviesų jūrą, dar labiau sustiprindama alinantį kelionės nuovargį.

Emilės pasaulinė Barbių kolekcija dabar tokia sensacingai nevalyva, kad netrukus galės atsidurti Treisės Emin4 parodoje. Flamenko Barbė, Milano Barbė (futbolininko uniforma, dailūs bucai), Tailando Barbė — lanksti, maža koketė, sugebanti atsilenkti atgal tiek, kad pasiekusi gali čiulpti savo kojų pirštus, ir ta, kurią Ričardas vadina Klauso Barbe, baugi antžmogiška blondinė nereginčiomis mėlynomis akimis su jojimo kelnėmis ir juodais ilgais batais.

— Mamyte, — sako Emilė, tarsi žinovė įvertindama naujausią dovaną, — ši pasakų Barbė galėtų mostelėti burtų lazdele ir padaryti, kad Kūdikėlis Jėzus nepyktų.

— Jėzaus istorijoje Barbės nėra, Emile.

Ji perveria mane savo puikiuoju, demonstratyviai kilniadvasišku Hilari Klinton žvilgsniu, sakyte sakančiu: „žinok, kad man tai skaudžiau negu tau“.

— Ne tas Kūdikėlis Jėzus, — atsidūsta. — Kitas, kvailute.

Matote, grįžus iš komandiruotės iš penkiametės galima nupirkti ne meilę, ne atlaidumą, o bent šiokią tokią amnestiją. Keletą brangių minučių, kol poreikį kaltinti nugali nekantrumas atplėšti paketą. (Dirbanti motina, kuri tvirtina nepapirkinėjanti savo vaikų, į CV gali įsirašyti dar žodį „melagė“.) Emilė dabar turi dovanas kiekvienai motinos neištikimybei flirtuojant su tarnyba atminti, kaip mano motina gaudavo naują pakabuką apyrankei kiekvieną kartą, kai tėvas užmegzdavo romaną su kita moterimi. Kai tėtis mus paliko (man buvo trylika), mama vos galėjo pakelti ranką su auksiniu antrankiu ant riešo.

Guliu galvodama apie tai, kad galėjo būti daug blogiau (mano vyras bent jau ne alkoholikas, nepraleidžiantis nė vieno sijono), kai į miegamąjį įkeverzoja Benas, ir aš vos galiu patikėti savo akimis:

— O Dieve, Ričardai, kas jo plaukams?

Ričardas dirsteli iš po antklodės krašto taip, tarsi savo sūnų, kuriam sausį sueis vieneri, matytų pirmą kartą:

— A, tai Paula buvo nuvedus jį į kirpyklą prie garažo. Sakė, kad plaukai lenda į akis.

— Jis atrodo lyg hitlerjugendo žaliūkas.

— Ką gi, juk aišku, kad plaukai ataugs. Paula pagalvojo, na, ir aš taip pat, kad tos lordo Fontlerojaus garbanos... juk šiuolaikiniai vaikai ne taip atrodo, tiesa?

— Jis ne šiaip koks vaikas. Jis mano kūdikis. Aš noriu, kad jis taip ir atrodytų. Kaip kūdikis.

Pastebėjau, kad Ričardas pastaruoju metu į visus mano pykčio protrūkius reaguoja vienodai. Nulenkia galvą, tarsi suprasdamas, kad neverta priešintis branduoliniam puolimui, bet šį rytą net jis nesugeba užgniaužti maištingo burbėjimo.

— Gal nemanai, kad mes su kirpėja turėjome surengti skubią tarptautinę telefoninę konferenciją.

— Ir ką tuo nori pasakyti?

— Tik tai, kad tau reikia išmokti į viską žiūrėti paprasčiau, Keite.

Jis įgudusiu rankos mostu apglėbia kūdikį, pakelia jį, nuo mažos nosytės nušluosto didžiulį snarglį ir lipa žemyn pusryčiauti.

7.15 ryto: Kartais pereinant nuo namų prie darbo režimo tenka taip staiga perjungti pavarą, kad galiu prisiekti, jog girdžiu, kaip smegenyse džerkšteli krumpliaračiai. Grįžti prie rūpesčio vaikais irgi ne iš karto pavyksta. Kupina geriausių ketinimų, seku Džiulijos Endrius5 pavyzdžiu ir užlieju visus aistringu sportininkės entuziazmu bei nepakaltinamos pamišėlės ulbėsiu:

— Na, vaikučiai, ko norėsite pusryčiams?

Emilė ir Benas truputį pakenčia gerąją nepažįstamąją, kol pagaliau Benas nebeištveria, atsistoja aukštoje kėdutėje ir įgnybia man į ranką, tarsi norėdamas įsitikinti, kad čia tikrai aš. Praeina dar vienas įtampos pusvalandis, ir vaikai lengviau atsikvepia, matydami įprastą irzlią mamą.

— Valgysite dribsnius, ir kad negirdėčiau! Ne, neturime „Fruitibix“. Man nerūpi, ką jums leidžia tėvelis.

Ričardui reikia išeiti anksti. Jis su klientu važiuoja apžiūrėti sklypo statybai Batersyje. Ar aš galiu sulaukti Paulos? Taip, jei tik galėsiu išeiti 7.45 ir nė minutės vėliau.