Эллисон Пирсон: Ir kaip ji viską suspėja

Kiti du — iš pieno plaukę žaliūkai, plaukus susišukavę pagal privačių mokyklų madą, kilę iš turtingų šeimų. Vienas, vardu Džulianas, jo Adomo obuolys toks didelis, kad iš jo galėtum spausti sultis sidrui. Kaip paprastai, merginos — beveik suaugusios moterys, o vaikinai dar beveik berniukai. Abi stažuotojos, kartu sudėtos, išreiškia visą moteriškumo skalę: pirmoji — kaimo dvarininkų duktė, putli geraširdė apskritaveidė su plaukus prilaikančiu aksomo kaspinu, jos kilmės merginoms dienomis atstojančiu diademą. Vardu Klarisa. Žvilgteliu į jų gyvenimų aprašymus ir matau, kad Klarisa baigusi modernybės studijas Peterborou universitete. Turbūt kurio nors iš EMF direktorių dukterėčia: su tokiu diplomu čia gali pakliūti tik artimi giminaičiai.

Šalia Klarisos sėdinti mergina atrodo įdomesnė. Gimė ir augo Šri Lankoje, mokėsi Čeltnemo merginų kolegijoje ir Londono ekonomikos mokykloje: Britų imperijos įdukra, angliškesnė už visus anglus — maloni ir mandagi, kalbanti žavia ir taisyklinga kalba. Nepaprastos lapo pavidalo akys žvelgia pro vėžlio kiauto akinius, visa figūra spinduliuoja katiniška ramybe: Momo Gumeratnė tokia graži, kad į Sitį jai derėjo įžengti lydimai ginkluotų apsaugininkų.

Stažuotojai atremia mano vertinantį žvilgsnį. Įdomu, ką jie mato? Šviesius plaukus, neblogas kojas, padorias kūno formas, ne iš karto išduodančias, kad esu motina. Jie neatspės, kad ir aš kilusi iš Šiaurės (akcento atsikračiau, atvažiavusi mokytis į Pietus). Ko gero, jie manęs prisibijo. Neseniai Ričis sakė, kad aš jį kartais gąsdinu.

— Tai štai, neabejoju, kad jūs visi esate matę pastabą, smulkiausiomis raidelėmis įrašytą visų bankų ir kaupimo bendrijų sutartyse: „Nepamirškite, kad jūsų indėlių vertė gali ir kilti, ir kristi!“ Taip? Tai ir yra mano darbas. Jei investicijas pasirenku teisingai, vertė krinta, taigi visi EMF darbuotojai stengiasi, kad taip neatsitiktų, ir dažniausiai mums pasiseka. Parduodama avialinijų akcijas už tris milijonus, kaip šį rytą, prisimenu, kad mano sprendimai gali palikti be pensijos senutę iš Dumbartono. Tačiau nesijaudink, Džulianai, stažuotojams leidžiama sudaryti ribotos vertės sandorius. Pradžiai, kad įgytumėt praktikos, leisime operuoti penkiasdešimt tūkstančių.

Rausvi kaip rūkytas upėtakis Džuliano skruostai parausta it braškės, o putlioji mergina pakelia ranką.

— Ar galite pasakyti, kodėl šiandien pardavėt būtent tas akcijas?

— Labai geras klausimas, Klarisa. Turėjau keturių milijonų vertės akcijų paketą, jų kaina šoktelėjo ir kilo toliau, bet mes jau buvome daug dirbę, be to, specialiuose laikraščiuose skaičiau, kad avialinijų laukia nekokia ateitis. Suprantate, fondų valdytojas privalo išimti iš biržos klientų pinigus prieš nukrentant kainoms. Visada stengiuosi subalansuoti du dalykus: viską, kas gali susiklostyti gerai, ir netikėtas nuobodulio nukamuoto Dievo parengtas šunybes.

Iš patirties žinau, kad didžiausias EMF stažuotojo vertės matas — tai ne jo sugebėjimas suvokti investavimo pagrindus ar išgauti nuolatinį leidimą automobiliui pasistatyti. Ne, iš tikrųjų svarbiausia — sugebėjimas susilaikyti nešyptelėjus, kai pirmąkart išgirsti firmos Misijos deklaraciją. Ji mūsų kontoroje vadinama „Penkiais išminties stulpais“ ir yra aukščiausio lygio bendrovės demagogija. (Kokia logikos užgaida paaiškinti XX a. negailestingų kapitalistų norą bukai kartoti šūkius, kadaise skanduotus Mao valdomos Kinijos valstiečių, neturinčių teisės nė dviračio nusipirkti?)

Štai tie penki stulpai:

1. Visi drauge!

2. Būkime atviri ir sąžiningi!

3. Siekime geriausio!

4. Rūpinkimės klientais!

5. Tikėkime sėkme!

Matau, kad Deivas vyriškai stengiasi nuslopinti šypsnį. Geras berniukas. Žvilgteliu į laikrodį. Velniava. Laikas važiuoti.

— Taigi, jei klausimų daugiau nebus...

Prakeikimas. Dabar ranką kelia kita mergina. Vyrai bent jau niekad nieko neklausia. Net tada, kai nieko nežino, kaip šie, jau nekalbant apie mano kolegas, kuriems ko nors paklausti tolygu pripažinti, kad dar ne viską pasaulyje išmanai.

— Atleiskite, — prabyla jaunoji šrilankietė, tarsi atsiprašydama už klaidą, kurios dar nespėjo padaryti. — Žinau, kad EMF... na... ponia Redi, gal jūs, kaip moteris, galite atvirai pasakyti, ar jums lengva čia dirbti?

— Žinote, panele?..

— Momo Gumeratnė.

— Žinote, Momo, čia dirba šešiasdešimt fondų valdytojų, ir tik trys iš jų — moterys. EMF laikosi lygių galimybių strategijos, ir kadangi pas mus atvyksta naujos stažuotojos, tokios kaip jūs, ketiname ir toliau jos laikytis. Be to, girdėjau, kad japonai kuria gimdą atstosiantį rezervuarą, kuriame bus galima auginti kūdikius. Jis turėtų būti baigtas, kai jūs, panele Gumeratne, būsite pasiruošusi turėti vaikų, taigi lauksime progos pagimdyti kūdikį per pietų pertrauką ir tuoj pat grįžti į darbą. Patikėkite, visi EMF darbuotojai tuo labai apsidžiaugs.

Maniau, kad tokiu atsakymu užkirsiu kelią tolesniems klausimams, tačiau Momo ne tokia drovuolė kaip maniau. Jos kavos spalvos veidą užlieja raudonis, ir ji vėl kelia ranką. Kai pasisuku pasiimti rankinės, leisdama suprasti, kad paskaita jau baigta, ji prabyla:

— Aš labai atsiprašau, ponia Redi. Gal galėčiau paklausti, ar jūs turite vaikų?

Ne, negalėtum.

— Taip, kai paskutinį kartą tikrinau, jų buvo du. Gal leisite patarti, panele Gumeratne? Nepradėkite sakinio atsiprašinėjimais. Šiame pastate jums pravers įvairūs žodžiai, bet tikrai ne „atleiskite“. Taigi, jei jau viskas, turiu eiti pažiūrėti, kas vyksta rinkose — ieškoti laimėtojų, tvarkyti finansus. Ačiū už dėmesį, ponios ir ponai; kai pamatysite mane lakstančią po šį pastatą, galite prieiti ir aš jus paklausinėsiu, kaip suvokėte „Penkis išminties stulpus“. O jei jums labai pasiseks, pasakysiu asmeniškai savo atrastą šeštąjį stulpą.

Jie tylėdami žiūri į mane.

— Šeštasis stulpas: jei pinigai limpa jums prie pirštų, tuomet, net būdama moteris, Sityje galite pasiekti labai daug. Pinigams jūsų lytis nerūpi.

14.17: Taksi stotelėje prie Varburgo visada yra laisvų mašinų. Tik ne šiandien. Šiandien visi taksi vairuotojai dalyvauja akcijoje „Tegu Keitė pavėluoja“. Septynias minutes tramdžiusi isteriją ant šaligatvio, pagaliau puolu priešais atvažiuojantį taksi su nedegančiu žiburėliu. Kad neužlėktų ant manęs, vairuotojas staigiai pasuka į šalį. Pažadu sumokėti dvigubai daugiau, negu rodys skaitiklis, jei jis mane nuveš iki Emilės mokyklos nė karto nesustabdęs mašinos. Automobilis drykčioja siauromis, pilnomis mašinų gatvelėmis, o aš šokinėju ant galinės sėdynės ir jaučiu, kaip kakle bei riešuose tarsi svirplys dūzgia pulsas.

14.49: Parketas Emilės mokykloje aiškiai paklotas tik tam, kad vėluojančios dirbančios mamos su aukštakulniais negalėtų įeiti nepastebėtos. Įkaukšiu į salę kaip tik tada, kai arkangelas Gabrielius praneša didžią žinią Mergelei Marijai, o ši pradeda pešti greta stovintį asilą. Mariją vaidina Ženevjeva Lo. Jos mama Aleksandra Lo — klasės tėvų komiteto pirmininkė. Tobuloji mama — kitaip tariant, besididžiuojanti tuo, kad metė darbą ir augina vaikus. Tobulosios mamos nejuokais grumiasi dėl pagrindinių vaidmenų savo atžaloms. Patikėkite, jos metė valdybos narių vietas ar vaidmenis populiariuose TV filmuose ne tam, kad stebėtų, kaip mažasis Džošua, aprengtas megztuku iš Gap, vaidina užeigos šeimininko brolį.

„Pernai jis puikiausiai suvaidino avį, — rypauja jos, — tačiau neabejoju, kad per šias Kalėdas vaikas įveiktų ir sudėtingesnį vaidmenį“.