Эллисон Пирсон: Ir kaip ji viską suspėja

Kai trys karaliai — smulkutis rudaplaukis berniukas ir dvi jį į priekį stumiančios mergaitės — su dovanomis eina per sceną, mums už nugarų išdavikiškai žvygteli durys. Šimtas porų akių atsisuka į sukaitusią moterį su portfeliu ir Tesco parduotuvės maišeliu. Atrodo, Emės Redman mama. Kai ji, nuolankiai atsiprašinėdama, šonu iriasi į galinę eilę, Aleksandra Lo garsiai sušnypščia. Instinktyvią užuojautą vargšei likimo sesei beveik akimirksniu užgožia niekingas jausmas, kad jos dėka atvykau ne paskutinė. (Visai nenoriu, kad kitos dirbančios motinos nepelnytai kentėtų. Tikrai ne. Tik siekiu žinoti, kad mes visos darome klaidų.)

Virpantis garsiakalbių staugimas skelbia paskutinę giesmę. Mano angelas stovi paskutinėje eilėje, trečia iš kairės. Šio reikšmingo įvykio proga Emilės akys tokios pat gilios, o kaktoje ta pati rūpesčio raukšlelė, kaip ir jai ateinant į šį pasaulį. Prisimenu, kaip ji kokias porą minučių žvalgėsi po gimdymo palatą, tarsi sakydama: „Ne, nepasakinėkite. Aš tuoj pati susigaudysiu“. Šią popietę, stovėdama tarp dviejų nenustygstančių berniukų (vienas jų aiškiai nori į tualetą), mano mergaitė, nė karto nesuklydusi, gieda Kalėdų giesmę ir aš jaučiu, kaip krūtinę užlieja pasididžiavimas.

Kodėl paskubomis vaikų giedama „Sveikas, Jėzau gimusis“ jaudina daug labiau už visą damų Karaliaus Kolegijos chorą? Kišu ranką į giliausią apsiausto kišenės kampą ir susirandu nosinę.

15.41: Prie šventės stalo matyti tik saujelė už vaizdo kamerų besislapstančių tėvų, užtat knibždėte knibžda mamų, kaip peteliškės lakiojančių aplink mažąsias savo gyvenimo švieseles. Oficialiuose mokyklos renginiuose kitos moterys man atrodo kaip tikros motinos, o aš pati nesijaučiu nei pakankamai suaugusi, nei pakankamai kvalifikuota. Jaučiu, kaip kūnas, tarsi pantomimos artistas, atlieka perdėtus motiniškus judesius. Tačiau mano motinystės įrodymas tvirtai įsikibęs į mano kairiąją ranką ir primygtinai reikalauja, kad aš ant galvos užsidėčiau jos aureolę. Emilė patenkinta ir dėkinga, kad mamytė vis dėlto atėjo: pernai paskutinę minutę teko viską mesti, nes sandorį ištiko krizė, man teko šokti į lėktuvą ir skristi į Valstijas. Parvežiau paguodos dovaną — muzikinę dėžutę su Niujorko panorama po stiklo gaubtu, kurią pastvėriau Saks parduotuvėje Penktojoje aveniu, tačiau ji dukters nepaguodė. Vaikai visada atsimena, kur tavęs nebuvo, o ne kur buvai.

Man rūpi išsmukti iš salės ir paskambinti į darbą, tačiau negaliu pabėgti nuo Aleksandros Lo, kuri reikalauja pagyrų Ženevjevos suvaidintai Mergelei Marijai ir jos iškeptiems bavariškiems meduoliams. Aleksandra paima mano vaisinį pyragaitį, įtariai baksteli į glajus gūbrį, tada susikiša jį burnon ir spjaudydamasi trupiniais paskelbia:

— Faan-taff-tifkas pyhagaitis, Keite. Brendyje ar grapoje vaisius mirkei?

— Ak, šlakelį šio, šlakelį to. Juk pati žinai, Alekse.

Ji linkteli galva.

— Kitais metais galvoju prašyti, kad visi iškeptų Kalėdų vyniotinį. Ką manai? Gal turi gerą receptą?

— Ne, bet žinau gerą prekybos centrą.

— Cha cha cha! Geras. Cha cha cha!

Aleksandra vienintelė iš man pažįstamų moterų juokiasi, aiškiai tardama žodį „cha“. Nelinksmai, kretėdama visu kūnu. Tuoj ji paklaus, ar dar nepradėjau dirbti pusę dienos.

— Tai gal jau dirbi ne visą dieną? Ne, dar visą? Viešpatie aukščiausias! Garbės žodis, nesuprantu, kaip tu taip gali. Klausyk, Klara, aš ką tik pasakiau Keitei, kad nesuprantu, kaip ji viską spėja. O tu?

19.27: Emilė pavargo vaidindama angelą. Ji tokia nusibaigusi, kad skaitydama prieš miegą pagalvojau, jog nepastebės, jei tris puslapius praleisiu. Bet vos tik perverčiu puslapius, staiga atsimerkia įtari akis:

— Mamyte, tu padarei klaidą.

— Ar tikrai?

— Praleidai tą vietą, kur Paršelis įšoka į Kengūros sterblę!

— O Dieve, nejaugi?

— Nieko, mamyte. Galima vėl pradėti iš pradžių.

20.11: Telefono, stovinčio ant stalelio prie televizoriaus, atsakiklis pilnas pranešimų. Perklausau juos. Žmogus blerbiančiu Pietvakarių Anglijos gyventojo balsu praneša, kad Kwik Toy atsako į mano skambutį dėl nepristatytų kalėdinių dovanų. „Apgailestaujame, kad dėl netikėtai išaugusios paklausos šias prekes galėsime pristatyti tik Naujiems metams.

O Kristau. Kas tiems žmonėms pasidarė?

Kitas pranešimas nuo mano mamos, jis užima beveik visą juostelę. Mama nepasitiki technikos išradimais ir kalbėdama daro pauzes, kad pašnekovas galėtų atsakyti. Ji prašo nesijaudinti, per Kalėdas puikiai išsiversianti ir be mūsų. Kažkodėl jos įtikinėjimas veria širdį stipriau negu skundai. Tai mirtinas manevras, kurį gerai įvaldė kai kurios motinos: pirmiausia jos priverčia pasijusti kalta, o paskui imi dėl to širsti, ir dėl to darosi dar blogiau.

„Paštu pasiunčiau keletą knygučių Emilei ir Benui, dar tokį mažmožį jums su Ričardu. Tikiuosi, kad patiks“. Ji būgštauja, kad gali neįtikti dovanomis kaip ir daug kuo kitu.

Po varginančių mamos priekaištų palengvėja išgirdus Džilės Kuper-Klark balsą, linkintį linksmų Kalėdų. Ji atsiprašo, kad šiemet nespėjo išsiųsti atvirukų, nes truputį sugvero (juokas), užtat jos naujasis gydytojas atrodąs kaip Dirkas Bogardas. Ji siunčia nuoširdžiausių linkėjimų ir prašo kada nors paskambinti.

Galiausiai išgirstu tokį bejausmį balsą, kad vos begaliu jį atpažinti: tai Dženina, su kuria kartu dirbome brokerėmis. Dženina metė darbą pernai, kai jos vyro firma suklestėjo. Gremas dabar turi tiek pinigų, kad gali sau leisti nusipirkti jachtą „Tabita“, kadaise priklausiusią Aristotelio Onasio pusbroliui. Kai Dženina dar dirbo, mes buvome savotiškos kovų draugės — abi turėjome šeimas, o darbe stengėmės išsilaikyti priešiškoje Vyrų žemėje, neįveiktos snaiperių šūvių. Dabar Dženina lanko popietės kursus Čelsio botanikos sode, kur semiasi patirties, kaip gražiausiai apsodinti gėlių lovelius po langais. Ji turi žieminius ir vasarinius sofų užtiesalus, kuriuos keičia tinkamu metų laiku, neseniai sudėjo visas šeimos nuotraukas į albumus minkštais viršeliais; dabar jie guli ant kavos stalelio svetainėje, sodriai ir švelniai kvepėdami oda ir pastovumu. Praeitą kartą, kai paklausiau Dženinos, kuo dabar užsiima, ji atsakė: „Ai, žinai, kuičiuosi po namus“. Ne, nežinau. Kuistis po namus — nemanau, kad tokie žodžiai man pažįstami.

Dženina skambino paklausti, ar atvyksime į Naujųjų metų vakarėlį. Ji atsiprašo, kad turi mus sutrukdyti. Tačiau balse nė šešėlio apgailestavimo, tiktai pagieža ir paniekintos šeimininkės neapykanta.

Koks Naujųjų metų vakarėlis? Pasirausus po krūvą ant hole stovinčio stato — ten guli indiško maisto įstaigų lankstinukai, sudžiūvę medžių lapai, ruda kumštinė pirštinė — randu šūsnį neatplėštų laiškų. Nekantriai sklaidau vokus, kol pamatau kaligrafišką Dženinos rašyseną. Voke nuotrauka: Gremas ir Dženina, jų pavyzdingi vaikai ir kvietimas į Naujųjų metų vakarėlį. Prašome atsakyti iki gruodžio 10 d.

Elgiuosi kaip visada panašiais atvejais: kaltinu Ričardą. (Nebūtinai kaltas jis, bet kažkam reikia suversti kaltę, kitaip kaip ištverti tokį gyvenimą?) Mano vyras klūpo ant virtuvės grindų ir rodo Benui šiaurės elnią, labai panašų į be poros likusią rudą kumštinę pirštinę. Aš jam sakau, kad mes nebesugebame net pranešti, kad neatvyksime į renginius, kuriuose neketiname dalyvauti: tai jau socialinės paniekos viršūnė. Staiga baisiai užsimanau būti moterimi, kuri nedelsdama išsiunčia atsakymus į pakvietimus, parašo juos ant storo kreminio popieriaus su ornamentuotais Viljamo Moriso stiliaus pakraščiais. Be to, rašalu, o ne perdžiūvusiu melsvu ar žalsvu flomasteriu, atrastu Emilės pieštukinėje.