Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Taksi šuoliais važiuoja Justono keliu: trūkteli ir vėl sustoja, trūkteli ir sustoja. Jei tai pagrindinė Londono transporto arterija, ją nedelsiant reikia šuntuoti. Piliečiai sėdi automobiliuose, o jų širdys kalkėja iš įsiūčio.

Pravažiavus Kings Krosą, atplėšiu man skirtus laiškus. Prie mamos atviruko pridėtas žurnalo Kalėdų priedas: „26 būdai stebuklingai, be streso atšvęsti Kalėdas!“ Perverčiu jį, baisiausiai stebėdamasi. Kaip galima sakyti „be streso“, siūlant karamelizuoti svogūną?

Toliau šliaužiame vakarų pusėn, pro viaduką ir sublokuotų rausvų plytų namų eiles, primenančias išsišiepusias dantenas. Kai aš dar gyvenau tokiame name, ruoštis Kalėdoms buvo gana paprasta. Reikėjo eglutės, pašiurpusio kalakuto, mandarinų oranžiniame tinklelyje, gal datulių, sulipusių į gumulą palmės medžio laivelyje, ir didžiausios Quality Street saldainių dėžės, kurią valgė visa šeima, žiūrėdama per televiziją „Mokambo ir Vaiso“ pokštus. Svarbiausia dovana laukdavo apačioje, po eglute — lėlės namelis, ratukinės pačiūžos, galbūt dviratis su papildomais ratais ir skambučiu, — bet dar būdavo kojinė, kurią, jaudinamai išpampusią nuo nežinomų daiktų, užčiuopdavai lovos kojūgalyje. Bet dabar Kalėdos, kaip ir visa kita, įgijo naują pagreitį. Dabar joms būtinas „Spragtukas“, į kurį bilietus reikia užsakyti jau rugpjūtį, ir Kelly Brome. Kai pirmą kartą tai išgirdau, pamaniau, kad kalbama apie kokią nors Kėlę Bronz, vieną iš pripučiamųjų „Gelbėjimo tarnyboje“ vaidinančių gražuolių, bet vėliau paaiškėjo, jog tai kalakutų veislė: vieninteliai kalakutai, kuriuos dar leidžiama valgyti. Pusvalandį laikai prie ausies telefoną, kol tave sujungia su prekybos centro darbuotoja, kurią kaulysi, kad užrašytų į eilę tam kalakutui gauti, o paskui jį dar reikia parsinešti namo ir prikimšti įdaro. Manasis Kalėdų priedas skelbia, kad kalakuto įdaras, kuriam kadaise buvo naudojami sužiedėjusios duonos likučiai, pjaustyti svogūnai ir šaukštelis išsivadėjusių džiovintų šalavijų, dabar virto „baravykų sviestu su raudonaisiais ryžiais ir spanguolėmis“, puikiai atgaivinančiomis pailsusius skonio receptorius.

Neatsimenu, kad aštuntą dešimtmetį būtume turėję skonio receptorius: kartais užsigeisdavome saldumynų, kartais ėsdavo rėmuo, nuo kurio čiulpdavome ledinukus, spalva ir faktūra primenančius antkapį. Geriau pagalvojus, visai juokinga, ar ne? Vos tik milijonai moterų ėmė bėgti iš namų, tuoj pat atsirado maistas, kurį verta gaminti. Pagalvok, Keite, kokius puikius patiekalus galėtum ruošti, jei kada nors ilgėliau pabūtum savo virtuvėje.

20.43: Pegasas nutarė važiuoti į Hitrou „trumpesniu keliu“. Todėl likus valandai ir dvidešimt dviem minutėms iki lėktuvo pakilimo stovime Sauthole palei eilę musulmonų mėsinių. Jaučiu, kaip smarkiau suplaka širdis, koja iš visų jėgų minu įsivaizduojamą greičio pedalą.

— Klausykite, gal galite greičiau? Man būtinai reikia suspėti.

Į gatvę tiesiai prieš mus išeina jaunuolis baltos medvilnės pižama, ant peties nešinas vaiko dydžio ėriuko skerdena. Mano vairuotojas staiga sustabdo automobilį; iš priekio išgirstu trumpą, atsainią pastabą:

— Kiek pamenu, ponia, traiškyti žmones taisyklės irgi draudžia.

Užsimerkiu ir susikaupusi mėginu nusiraminti. Gal geriau pasijusiu, jei tinkamai panaudosiu laiką: mobiliuoju telefonu paskambinsiu į Kwik Toy („Linksmybės visą parą!“) ir pasiskųsiu, kam jie laiku nepristatė gyvybiškai svarbių Kalėdų dovanų.

— Ačiū, kad skambinate bendrovei Kwik Toy. Atsiprašome, kad teks truputį palaukti. Į jūsų skambutį tuoj atsilieps. — Kaip visada.

Pasidėjusi išplėštą iš „Geltonųjų puslapių“ gyvūnų parduotuvių šiaurės Londone sąrašą, pradedu skambinti. Nė kiek nenustembu sužinojusi, kad visoje šalyje staiga dingo žiurkėnų jaunikliai, nors vienas gal dar liko, kažkur Volthemstou. Ar norėsiu? Taip.

Kai galiausiai prisiskambinu į Kwik Toy, pusprotis darbuotojas išvis nenori pripažinti, kad aš ką nors užsakiau. Pranešu, kad esu svarbiausia jų bendrovės akcininke ir ketinu gerai pagalvoti, ar neinvestuoti pinigų kitur.

— Nu ką, — nusileidžia jis, — prekių paklausa taip netikėtai išaugo, kad turėjome pristatymo sunkumų.

Aš primenu, kad paklausos augimas niekaip negali būti pavadintas netikėtu.

— Kūdikėlio Jėzaus gimimas. Švenčiamas jau per du tūkstančius metų. Žaislai ir Kalėdos. Žaislai Kalėdoms. Ką nors primena?

— Ar norėsite užsakymo talono, panele?

— Ne, nenorėsiu talono. Noriu, kad tuojau pat pristatytumėte mano užsakytus žaislus ir mano vaikai Kalėdų rytą galėtų gauti dovanas.

Stoja trumpa pauzė, paskui telefonas pypteli ir pasigirsta tolimas šauksmas:

— Ei, Džefai, čia kažkokia pasipūtusi fifa siautėja telefonu, kad negavo košės servizo su Auksaplauke ir šuns ant ratukų. Ką man jai pasakyt?

21.17: Atvykstame į Hitrou net per anksti. Nutariu atsiprašyti vairuotojo, kad rėkavau. Paklausiu, kuo jis vardu.

— Vinstonas, — įtariai sumurma jis.

— Ačiū, Vinstonai. Puikiai pasirinkote kelią. Beje, mano vardas Keitė. Koks puikus vardas — Vinstonas. Čerčilio garbei?

Jis minutę patyli, paskui pasimėgaudamas atsako:

— Silkoto.7

21.26: Braudamasi per sausakimšą laukimo salę prisimenu, ką dar buvau pamiršusi. Reikia paskambinti namo. Mobilusis neveikia. Kodėl? Einu prie taksofono, kuris suryja tris svaro monetas ir vis tiek nesujungia, užtat nesiliaudamas kartoja: „Ačiū, kad pasirinkote Britų telekomą“.

Galiausiai prisiskambinu iš taksofono prie bilietų registracijos, imančio kredito korteles; mane stebi trys darbuotojai tamsiai mėlynomis uniformomis.

— Alio, Ričardai? Daryk ką nori, tik nepamiršk kojinių.

— Kalbi apie baltinius?

— Ką?

— Kojinės. Nori pakalbėti apie apatinius baltinius, Keite? Turi galvoje korsetus, juodus nėrinius, atidengiančius tris colius dailios šlaunies, ar nuobodžias talpas Kalėdų Senelio dovanoms sukišti?

— Ričardai, tu gėrei?

— Aha, puiki mintis. — Jis deda ragelį, bet aš dar spėju išgirsti — prisiekiu, tikrai girdėjau, — kaip Paula siūlo Emilei Hubba Bubba.

AŠ NELEIDŽIU DUKRAI VALGYTI KRAMTOMOSIOS GUMOS.

Nuo ko: Keitės Redi, Stokholmas

Kam: Kendei Straton

Klientas grasina mus mesti: mat staiga labai pagedo fondo valdymas. Pripūčiau arabų, kad Edwin Morgan Forster fondų valdytojai panašūs į tenisininką Bjomą Borgą, nes stabiliai žaidžia prie galinės linijos, renka taškus ir siekia nuolatinių, ilgalaikių pergalių, o ne kokie pasipūtę išsišokėliai, siekiantys greit pralobti ir tuoj pat gaunantys baudas. Atrodo, patikėjo. Dievaži, neįsivaizduoju kodėl.

Vis laksčiau iš Bengt Bergman konferencijų kambario į direktorių tualetą, kur užsidariusi kabinoje mobiliuoju skambinėjau į Volthemstou gyvūnų parduotuves. Dar prieš tris dienas Emilės laiškuose Kalėdų Seneliui nebuvo nė žodžio apie žiurkėną. Dabar staiga jis tapo svarbiausia dovana.

Visų švedų klientų pavardės primena atsitiktinius raidžių rinkinius. Švėnas Sjostromas per pietus vis vagiliavo rolmopsus iš mano lėkštės ir įtikinėjo esąs karštas „glaudesnės Europos sąjungos“ šalininkas.

Tik man gali taip pasisekti — turbūt vienintelis politiškai nekorektiškas žmogus Skandinavijoje.

Iki pasimat, Keitė, xxxx

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Švėnai, Švėnai, kurgi tu prapuolei?

Švėnai, mūsų meilė dega amžinai...