Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Kur mes jį padėjome, Keite?

Dešimt minučių keikęsis ir vertęs visus namų stalčius, Ričardas atranda raktą savo švarko kišenėje.

Ričardas paliepia man „tuojau pat“ įsodinti vaikus į automobilį, o pats dvidešimt minučių karštligiškai krausto daiktus „tik norėdamas įsitikinti“, kad įdėjo sterilizatorių, kurį „tikrai žino“ įkišęs prie atsarginės padangos. Paskui viskas įnirtingai grūdama atgal, protarpiais keikiantis, kamšant daiktus kaip pakliuvo, o likučius sukaišiojant po keleivių kojomis. Lengvai plaunamas pervystymo kilimėlis, lengvai surenkama kūdikio kelionės sėdynė su priedais, skaisčiai raudona lengvai surenkama lovelė. Seilinukai, nedūžtantys dubenėliai su traukinuko Tomo piešiniais. Pižamos. Emilės apklotėlis — klaikus geltonos vilnos skudurėlis, kuris atrodo tarsi kelis kartus pervažiuotas. Kelionėn visada pasiimame didžiausią miegą ir paguodą užtikrinančių padarų žvėryną: Beno numylėtą Gū, avytę, begemotą balerinos sijonėliu, vombatą, keistai primenantį Rojų Haterslį. Beno žindukai (kuriuos žūtbūt reiks nuslėpti nuo Ričardo tėvų). Emilei skirta staigmena — žiurkėnas — įkištas giliai bagažinėje.

Emilė ir Benas, saugos diržais prisegti prie galinės sėdynės tarsi starto laukiantys kosmonautai, nuo draugiškų ginčų netrunka pereiti prie kovos veiksmų. Silpnumo akimirką — o ar esu kada patyrusi stiprybės akimirką? — aš atidariau Kalėdų Senelio pavidalo šokolado dėžutę, skirtą Kalėdų rytui, ir abiem vaikams daviau po du saldainius su popieriukais, kad nusiramintų. Emilė, dar prieš penkiolika minučių vilkėjusi balta pižama, dabar atrodo kaip dalmantinas tamsiai rudu snukeliu ir gausiomis kakavos dėmėmis visose įmanomose vietose.

Ričardas, kuris vienuolika su puse mėnesių per metus didvyriškai nepaiso savo atžalų išvaizdos ir švaros, staiga manęs klausia, kodėl Emilė ir Benas taip baisiai atrodo. Ką pagalvos jo motina?

Imu valyti vaikus drėgnomis kelioninėmis servetėlėmis. Mūsų laukia trys valandos kelio magistrale Al. Automobilis tiek prikrautas, kad siūbuoja kaip laivas.

— Ar mes dar Anglijoje? — klausia nepatiklus balselis nuo galinės sėdynės.

— Taip.

— Ar mes jau pas močiutę?

— Ne.

— Bet aš noriu pas močiutę.

Privažiavus Hatfildą, abu vaikai pradeda fugą klyksmui ir zirzuliui. Įkišu į magnetofoną Karaliaus kolegijos choro atliekamų kalėdinių giesmių kasetę, ir abu su Ričių garsiai joms pritariame. (Ričiui geriausiai sekasi diskantas, o aš imuosi mėgdžioti Džesę Norman.) Artėjant prie Piterborou, nuvažiavus aštuoniasdešimt mylių nuo Londono, iš komposto krūvos, kuria virto mano galva, staiga išsiveržia menkutė, tačiau įkyri mintelė.

— Riči, ar nepamiršai įdėti Gū?

— Nemaniau, kad man reikėjo atsiminti Gū. Buvau įsitikinęs, kad tu jį paimsi.

Šatokai, kaip ir visos šeimos, turi savas Kalėdų tradicijas. Štai viena iš jų: aš perku dovanas savo šeimos nariams, mūsų vaikams, abiem krikštavaikiams, taip pat Ričardui, Ričardo tėvams, jo broliui Piteriui, Piterio žmonai Čerilei, trims jų vaikams ir Ričardo dėdei Alfui, kuris kasmet antrą Kalėdų dieną atvažiuoja iš Metloko, labai domisi regbiu ir neįkanda kietų saldainių. Jei Ričardas nepamiršta ir jei parduotuvės dar atidarytos, jis nuperka dovaną man.

— Na, tai ką mes nupirkome tėčiui? — pakeliui į Jorkšyrą teiraujasi Ričis. Tai santuokinė asmenvardžio „mes“ forma, kuri iš tikrųjų reiškia „tu“, tai yra — aš.

Aš perku dovanų popierių, lipnią juostą ir suvynioju dovanas. Aš perku atvirukus ir daug antros klasės pašto ženklų.

Kol užrašau visus atvirukus, padirbu Ričio parašą, pakeverzoju keletą šiltų, tačiau neįpareigojančių žodžių apie tai, kad laikas nesulaikomai bėga ir kad ateinančiais metais būtinai pasimatysime (melas), siųsti juos antros klasės paštu jau per vėlu, todėl stoju į eilę pašte ir perku pirmos klasės ženklus. Paskui grūduosi Selfridge’s maisto skyriuje prie sūrio ir mažyčių florentinų, kuriuos labai mėgsta Barbara.

O kai atvykstame pas Barbarą ir Donaldą, iškrauname daiktus iš automobilio, sudedame dovanas po eglute, maistą ir gėrimus nunešame į virtuvę, visi choru užgieda:

— Oi, Ričardai, kaip puiku, kad atvežei vyno! Nereikėjo taip vargintis.

Ar žmogus gali mirti nuo kitų nedėkingumo?

Rotlis, Švč. Marijos bažnyčia, Piemenėlių mišios

Šįvakar miestelio pievos žolė apledėjusi ir beveik skamba po kojomis: iš Šatokų namo, įrengto sename malūne, garsiai klinksime į mažytę normanų laikų bažnytėlę. Klauptai pilnutėliai žmonių, oras troškus ir atsiduoda alkoholiu. Žinau, kad neverta gailėtis girtuoklių, kurie tik šį vieną kartą per metus ateina į bažnyčią, bet stovėdama prie Ričio pagalvoju, kaip jie man patinka, kaip aš jiems net pavydžiu. Kaip jie triukšmingai visus tildo, kaip aiškiai justi, kad atėjo čia ieškoti šilumos, šviesos ir bent lašelio gerumo.

Aš tvardausi, dievaži, tvardausi, bet vis tiek užsidengiu akis pirštinėtomis rankomis, kai giedant „Mažam miestely Betliejaus“ pasigirsta:

„Virš tavo miego be sapnų praplaukia tylios žvaigždės.“

4 Kalėdos

5.37: Rotlis, Jorkšyras. Lauke dar tamsu. Mes visi keturi drybsome lovoje, išsikėtoję ir susikabinę tarsi aštuonkojai. Emilė, apkvaitusi nuo Kalėdų Senelio sukeltų geidulių, drasko vyniojamąjį popierių. Benas sujauktuose pataluose žaidžia slėpynių. Aš dovanoju Ričardui pakelį vėjyje džiovintos elnienos, dvi poras (raibų) švediškų puskojinių, penkių dienų ekskursiją į Burgundiją degustuoti vyno ir knygą „Kaip būti namų deive“ (juokais). Vėliau Barbara su Donaldu man dovanoja Liberty raštais margintą klijuotės prijuostę ir knygą „Kaip būti namų deive“ (ne juokais).

Ričardas man dovanoja:

1. Agent Provocateur apatinius — raudoną liemenėlę reljefiškais juodo atlaso taškeliais ir giliai iškirptais kaušeliais, pro kurių viršų kyšo speneliai, tarsi šalmuoti viduramžių riteriai pro balkono kraštą. Ir kažkokį kelnaičių bei korseto derinį, atrodo, apsiūtą žvejų tinklais.

2. Kultūros paveldo draugijos nario bilietą.

Abi dovanos iš tų, kurias aš vadinu „dovanomis PP“ — „prašyčiau pakeisti“. Emilė man dovanoja fantastišką kelioninį žadintuvą. Vietoj skambučio — jos pačios balsu įrašytas raginimas: „Kelkis, mamyte, kelkis, miegale!“

Mes Emilei dovanojame žiurkėną (tai patelė, bet bus vardu Jėzus), Barbės triratį, Brambly Hedge lėlių namą, nuotolinio valdymo šunį robotą ir dar daug visokių plastiko daiktų, kurių jai visai nereikia. Emilei baisiausiai patinka Taikos palaikymo dalinių Barbė, kurią spėjau nučiupti Stokholmo oro uosto bemuitėje parduotuvėje, bet tik tol, kol ji išvynioja Paulos dovaną: Sisiojantį pupsą, kurį dovanoti buvau griežtai uždraudusi.

Rizikuodami sukelti vaikų isteriją, stengiamės, kad jie kuo daugiau dovanų išvyniotų viršuje, ir seneliai nepradėtų piktintis miestietišku pertekliumi („grynas pinigų švaistymas“) bei siaubingu vaikų lepinimu („mano laikais didžiausias džiaugsmas buvo gauti dovanų lėlę porceliano galva ir apelsiną“).

Yra dalykų, kuriuos nuslėpti sunkiau. Pavyzdžiui, sunku seneliams suvaidinti, kad tik retkarčiais leidi dukrai pažiūrėti vaizdajuostes, kai per pusryčius ji mintinai padainuoja visas dainas iš „Undinėlės“ ir žvaliai priduria, jog DVD įraše viena dainele daugiau. Prie stalo, priminusi Emilei, kad liautųsi žaisti su druskine, suvokiu aptikusi dar vieną konflikto tašką.