Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Keitė xxxxx

Jau ketinu spustelėti „Siųsti“, bet persigalvojusi paspaudžiu „Ištrinti“. Ne viską galima prisipažinti net geriausiai draugei. Net sau pačiai.

5 Antra Kalėdų diena

Na ką gi, mums pavyko išgyventi dienas, pilnas ramybės ir geros valios. Išskyrus pietus antrą Kalėdų dieną. Pamiršau, iš kur kilęs angliškas šios dienos pavadinimas, bet ar jis nebus susijęs su troškimu išsikviesti mylimus žmones po vieną į lauką ir gerai užvažiuoti kiekvienam per ausį?11

Žodžiu, Ričardas pareiškė, kad dėl visko kalta aš, ir negalėčiau pasakyti, kad jis visiškai neteisus; tačiau pagunda buvo milžiniška. Kai tik mes atsiduriame pas uošvius, man ima rodytis, kad vaikai virto granatomis. Kiekvieną akimirką bijau, kad tuoj kas nors ištrauks saugiklį, ir jie susprogs ant žalsvo šezlongo arba išnešios į gabalus spintą, prikrautą Royal Worcester porcelianinių kiaušinių taurelių. Mudu su Ričių lakstome jiems iš paskos, vos spėdami pačiupti krintančius daiktus, tarsi žaisdami iš anksto pasmerktas kriketo varžybas.

12.03: Šiandien pas Šatokus rengiamas metinis kokteilių vakarėlis. Barbara man skyrė rūpintis riešutais — anakardžiais, pistacijomis, žemės riešutais vyresniems vaikams. Donaldas prasigyveno visai neseniai — jam priklauso sporto prekių parduotuvių tinklas šalies šiaurėje, — bet, kaip kiekvienas anglas, jis stengiasi apsimesti turtingos giminės įpėdiniu: apauginti samanomis ką tik nutiestą takelį. Jo sūnūs pirmieji iš Šatokų giminės mokėsi privačioje mokykloje, pačioje geriausioje.

Pilstydama riešutus į šeimai priklausančius krištolo dubenėlius suvokiu, kokia jaučiuosi dėkinga gavusi progą pasitarnauti, tačiau krūtinę degina sudėtingesnis jausmas. Panašus į rėmenį, bet juk aš dar nevalgiau. Sunkiai ištveriu Kalėdas pas Šatokus: atsidūrus palyginti normalios šeimos glėbyje, atgyja visų vaikystės Kalėdų prisiminimai. Pakanka išgirsti per radiją, kaip Haris Belafontė dainuoja „Marijos kūdikėlį“, ir vėl atsiduriu savo namų virtuvėje, matau tėtį, grįžusį iš aludės, nešiną susitaikymo dovana mamai — ne jos dydžio nėrinių naktinukais ar auksiniu laikrodžiu, pigiai gautu iš draugelio. Tėvas visad įžengdavo į kambarį tarsi kino žvaigždė, sunaudodamas visą aplink esantį orą. Mudvi su Džiule slėpdavomės už sofos ir užgniaužusios kvapą melsdavomės, kad tik ji jam dar kartą atleistų, kad priimtų atgal, kad mūsų Kalėdos būtų tokios, kaip visų šeimų — tokios, kokios jos yra Ričardo šeimoje.

Nunešu keletą dubenėlių su riešutais į erdvią L raidės pavidalo svetainę su stiklinėmis durimis tiesiai į sodą. Švytintis Donaldas paima mane už parankės ir pristato vienam savo bičiuliui, su kuriuo žaidžia golfą. Vyriškiui kokios šešios dešimtys metų, jis vilki sportinį švarką ir raudonus marškinius, o jo kaklaraiščio spalvos ryškios kaip bandomieji pavyzdžiai televizoriaus ekrane.

— Džeri, noriu tau pristatyti savo marčią Kateriną. Matai, Katerina daro karjerą. Pasiliko savo pavardę. Šiuolaikinė moteris.

Džeris pagyvėja:

— Jums turbūt tenka daug keliauti darbo reikalais, Katerina?

— Taip, aš dažnai skraidau į Valstijas ir...

— O kas prižiūri Ričardą, kai jūsų nėra namie?

— Ričardas. Noriu pasakyti, jis pats pasirūpina savimi. Ir vaikais. Dar mes turime auklę, kuri prižiūri vaikus, ir... Na, šiaip taip susidorojame.

Džeris išsiblaškęs linksi galva, tarsi aš jam pasakočiau apie kokį nors Mino laikų akveduką.

— O, tai puiku. Ar pažįstate Anitą Rodik?12

— Ne, aš...

— Neįmanoma ja nesižavėti, ką? Kokie plaukai! Įspūdingai atrodo, o juk jau tokio amžiaus... Ir nė vieno nereikalingo gramo. Sulaukusios tokių metų, jos neretai išstorėja, ar ne?

— Kas?

— Italės.

— Aš nežinojau, kad Anita Rodik italė...

— Na žinoma. Mūsų gatvėje viena gyvena, jaunystėje atrodė kaip Klaudija Kardinalė, bet paskui makaronai su sūriu padarė savo. Kaip Donaldas sakė, ką jūs dirbate?

— Aš esu fondų valdytoja, taip sakant, investuoju pinigus, kuriuos man paveda pensijų fondai, bendrovės ir...

— Nėra saugesnės investicijos už Bradford and Bingley, aš jums sakau. Iškart galite naudotis sąskaita, terminuotas indėlis trisdešimt dienų.

— Visai neblogai.

— Tai turbūt jūsiškiai nori mums užkarti tą nelemtą eurą, ar ne taip?

— Ne...

— Paminėsit mano žodį, Katerina, jūs nė mirktelėti nespėsite, o Gordonas Braunas13 nuvarys visus į bankrotą su pilnom kišenėm krautmarkių. Už ką mes kariavom? Atsakykit!

Tokiuose pokalbiuose paprastai ateina momentas, kai jūsų įprastinė persona, ištroškusi oro, galiausiai išsiveržia pro ją užklojusį dovanų popieriaus bei riebalų klodą ir ištrūksta laisvėn kaip ateivis iš Džono Harto krūtinės.

— Tiesą pasakius, Džeri, — ištariu garsiau negu buvau ketinusi, — prisijungimas prie euro zonos priklausys nuo fiskalinės pusiausvyros, pasiūlą reguliuojančių reformų tempo ir kapitalų judėjimo. Be to, pasaulinę ekonomiką tvarko Alanas Grinspanas ir Federalinis išteklių bankas, taigi iš tikrųjų turėtume lygiuotis į JAV, o ne į Europą.

Džeris pasitraukia atatupstas ir įsirėžia į porceliano spintelę, kuri sutilindžiuoja it rogių varpeliai.

— Na, buvo malonu su jumis pasikalbėti, mieloji. Ričardui pasisekė, ką? Klausyk, Barbara, tavo Ričardui labai pasisekė. Jūsų Katerina galėtų eiti į televizijos viktoriną, ji turi gerą galvą, ir veidelis labai dailus.

Suspaudusi taurę vidutinio saldumo chereso, išeinu pro stiklo duris ir su palengvėjimu įkvepiu žvarbaus oro. Atsisėdu ant dekoratyvinių akmenų. Nagi, Keite, ir kam gi tu ką tik sukirtai tą geraširdį senuką? Norėjai pasirodyti. Įrodyti, kad nesi paprasta blondinė elegantišku megztuku. Jis nieko blogo nenorėjo. Iš kur vargšui Džeriui žinoti, kas aš per moteris: juk priklausau nežinomai, naujai rūšiai. Londone, Edwin Morgan Forster banke, mane laiko iškrypėle, nes turiu reikalų, nesusijusių su darbu. O čia žmonės įsitikinę, kad aš nenormali, nes darbas yra beveik visas mano gyvenimas.

Vakar pasakiau Barbarai, kad Emilė labai mėgsta brokolius. Neturiu supratimo, ar tai tiesa. O EMF apsimetinėju, kad kas rytą prieš darbą perskaitau Financial Times investicijų skiltį, nors jei taip iš tiesų daryčiau, netekčiau ir tų trylikos minučių autobuse, praleistų su Emile, per kurias galiu patikrinti, kokių žodžių ji išmoko, pasikalbėti su ja ar palaikyti už rankytės. Pavojingas dvigubo agento gyvenimas.

15.12: Visa šeima — Donaldas, Barbara, kiti suaugusieji ir gauja vaikaičių, — žygiuoja per apšarmojusią pievą, vinguriuodami tarp juodmargių karvių. Po stiprių šalnų karvių blynai atrodo kaip nėriniuotos servetėlės: vaikai šokinėja ant jų, išspausdami šlykštų žalią skystį. Dangus primena šiurkščią plaušinę — kartkartėmis pro padrikus debesis prasiskverbia neįtikėtinai ryškūs, skvarbūs tarsi rytinė viskio taurelė saulės spinduliai. Tik pradedu džiaugtis šiluma, užliejusia priešais stūksančias kalvas, kai staiga suskamba mano mobilusis. Karvės ir Barbara sykiu plačiai atmerkia akis ilgomis blakstienomis tarsi Elizabetė Teilor, kuriai liepta suvaidinti sukrėstą.

— Koks čia bjaurus garsas, Katerina?

— Atsiprašau, Barbara, mano mobilusis skamba. Alio, klausau?

Vyriškas balsas, perduotas palydovinės sistemos, nuaidi Anglijos lygumose. Tai Džekas Eibelhameris, amerikietis klientas, kurį man primetė Rodas kaip kompensaciją už tai, kad nepadidino atlyginimo. Balsas kupinas paniekos (jankiams nesuvokiamas tinginių britų papratimas tarp Kalėdų ir Naujųjų metų pasiimti visą savaitę atostogų). Dar nespėjau susipažinti su ponu Eibelhameriu, bet panašu, kad pavardė jam labai tinka, ir kad smūgio per galvą išvengti nepavyks.14