Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Kam gi man reikėtų taip sunkiai dirbti, jei negalėčiau nupirkti vaikams to, kas teikia jiems džiaugsmą?

Teisėjas dėbteli pro akinių viršų:

— Ponia Šatok, mes čia neketiname leistis į filosofines diskusijas.

— Na, o gal reikėtų, — atkerta moteris, įnirtingai trindama odą už dešinės ausies. — Tam, kad būtum gera motina, nepakanka žinoti, kokias daržoves vaikai mėgsta.

— Tylos! Tylos teisme! — pareikalauja teisėjas. — Pakvieskite Ričardą Šatoką.

O ne, tegu tik nekviečia Ričardo. Juk Ričardas tikrai neliudys prieš mane, teisybė?

Antra dalis

7 Laimingų Naujųjų metų

Pirmadienis, 5.57: — Iiir atveriam pasaulį. Iiiir užveriam pasaulį. Atveriam pasaulį iiiir užveriam pasaulį.

Aš stoviu vidury svetainės, plačiai išskėtusi kojas ir iškėlusi rankas virš galvos. Rankose laikau po kamuolį — jie minkšti, paslankūs, primena aštuonkojo galvas. Man liepta kamuoliais ore brėžti apskritimą.

— Iiiir atveriam pasaulį, iiiir užveriam pasaulį.

Man komanduoja apdujusi nerūpestinga penkiasdešimt peržengusi moteriškė, ant kaklo pasikabinusi kristalą; tikriausiai ji vadovauja organizacijai, siekiančiai apsaugoti gyvūnus, kuriuos visiems knieti išnaikinti — kokias nors žiurkes, šikšnosparnius ar kitus graužikus. Fėja yra asmeninė trenerė, kurią pasisamdžiau, laikydamasi šiemet pradėtos naujos atsipalaidavimo ir fizinių pratybų programos. Susiradau ją paskambinusi į „Junonos“ sveikatos ir sporto akademiją. Atsieina nepigiai, bet pagalvojau, kad daug sutaupysiu, jei vėl galėsiu įlįsti į drabužius, kuriuos dėvėjau prieš nėštumą. Be to, tai tikriausiai pigiau, negu pirkti abonementus į sporto klubus, į kuriuos neturiu kada nueiti.

— Vienintelis tavo sportas, Keite — kilnoti piniginę su krūvomis sporto klubų abonementų, — sako Ričardas.

Negražu. Negražu, bet teisybė. Pačiais nuosaikiausiais vertinimais, metinis pasiplaukiojimas naujausio sporto klubo baseine, kurį šiaip taip pavyko įterpti tarp pietų Conundrum ir verslo renginio Blackfriars, atsiėjo po 47.50 svaro už kiekvieną baseino perplaukimą.

Na, nesvarbu; tikėjausi pamatyti Sindę Krauford rausvos lykros kostiumėliu, bet atidariusi duris išvydau Isadorą Dunkan žaliais tirolietiškais drabužiais. Mano asmeninė trenerė pasirodė panaši į vėjų perpučiamą elfę ir buvo užsimetusi apsiaustą su pelerina bei gobtuvu; paskutinį kartą tokį drabužį dėvėjo Dagias Herdas, dar būdamas užsienio reikalų ministru.

— Mano vardas Fėja, — prisistatė ji, ir iš gobeleno krepšio, panašaus į tą, kuriame Merė Popins nešiojosi skrybėlės pastovą, išsitraukė, kaip pati pasakė, „savo či kamuolius“.

Aš nebuvau pasirengusi lėtais, kantriais judesiais sukti či kamuolius. Paklausiau, gal galėtume kiek pažengti į priekį ir pastiprinti mano pilvo raumenis.

— Suprantate, man darė Cezario pjūvį, ir nuo to laiko niekaip negaliu nusikratyti šia odos kloste.

Pertraukta Fėja suvirpa tarsi kilnus skalikas, verčiamas dirbti aviganiu.

— Man rūpi asmenybės visuma, Katia. Galiu tave vadinti Katia, ar ne? Supranti, tik atpalaidavę protą galėsime pereiti prie kūno, pamažu atpažinsime įvairias kūno dalis ir galiausiai užtikrinsime darnų jų pokalbį.

— Tiesą pasakius, — sakau Fėjai kiek įmanydama darniau, — aš turiu nepaprastai daug darbo, todėl labai džiaugčiausi, jei galėtume tiesiog trumpai pasakyti: „Sveiki, pilvo raumenys, atsimenat — buvom susitikę?“

— Gali net nesakyti, kad labai daug dirbi, Katia. Pati matau, tavo tokia sunki galva. Iš tiesų labai sunki. Vargšė, streso nukamuota galvelė. O kaklo raiščiai! Visiškai palaidi! Visiškai! Vos išlaiko vargšiukę galvą. O dėl to, žinoma, atsiranda nepakeliamas spaudimas juosmens apačioje.

O aš maniau, kad šitiems žmonėms mokama už tai, kad jie paskatintų jaustis geriau. Praleidusi su Fėja trisdešimt minučių suprantu, kad dabar reikėtų užsirašyti pas balzamuotoją. Ji liepia man atsigulti aukštielninkai, ištiesti rankas virš galvos ir įsivaizduoti, kad guliu ant grotelių. Imu įsivaizduoti išdavikus, iš kurių Londono Taueryje už 25 svarus per valandą senieji asmeniniai kankintojai traukia įvairias paslaptis. Fėja tvirtina, kad pratimas ištiesins mano stuburą: vieną iš labiausiai iškrypusių ir pasigailėtinų stuburų, kokius tik jai yra tekę matyti.

— Štai taip, Katia, štai taip, puiku, — džiugiai ragina ji. — Na, o dabar lėtai nuleisk rankas prie galvos ir kartok paskui mane: „Blogai rungtyniauti, geriau draugauti. Blo-gai rungty-niau-ti, ge-riau drau-gauti“.

7.01: Fėja išeina. Nepakeliamas spaudimas iškart išnyksta. Pasidarau sau šventę: įsidedu į dubenėlį riešutinių dribsnių su medumi. Nepajėgiu tą pačią dieną ir laikytis dietos, ir sportuoti. Atsisėdusi prie virtuvės stalo, staiga išgirstu neįprastą garsą, sausą, dreskiantį šnypštimą, panašų į radijo statiką. Apsižvalgau, ieškodama, iš kur jis sklinda. Tik po kelių sekundžių susivokiu: tai tyla. Mano ausys plyšta nuo tylos. Galiu pabūti viena dar penkias minutes, pasidžiaugti, kol pro duris klykaudami įgrius Emilė ir Benas.

Po atostogų visad pajuntu, kad vaikų noras būti su manimi sustiprėja. Užuot pasitenkinę kartu praleistu laiku, jie dar labiau jo alksta, godžiai tarsi naujagimiai reikalaudami mano dėmesio. Atrodo, juo daugiau manęs gauna, juo aiškiau suvokia, kiek jiems iš tikrųjų reikia. (Gal tas pats yra visiems žmogaus Poreikiams. Juo daugiau miegi, juo daugiau nori; juo daugiau valgai, juo labiau kamuoja alkis; juo daugiau dulkiniesi, juo didesnis geismas.) Aišku, kad mano vaikai visiškai nesupranta principo: nesvarbu, kiek laiko drauge praleidi, svarbu, kad jis praeitų netuščiai. Nuo tos dienos, kai grįžome iš Ričardo tėvų, kiekvienas mano išėjimas iš namų prilygsta scenai, kurioje Geležinkelio vaikai išlydi tėtį į kalėjimą.17 Beno veidas iš sielvarto išsipučia ir parausta tarsi balionas. O Emilė naktimis pradėjo bjauriai kosėti — tol krenkščia, kol jai pasidaro bloga. Kai užsiminiau apie tai Paulai, ieškodama paguodos, ši, nuosaikiai triumfuodama, atsakė „Jai reikia dėmesio“. (Aišku, užuomina į tai, kad dėmesio jai trūksta.)

Be to, Emilė nesiliauja kaulijusi pažaisti su ja, ir būtinai netinkamiausių metu, tarsi siekdama mane išmėginti ir slaptai trokšdama, kad susikirsčiau. Pavyzdžiui, šį rytą, kai baisiai skubėjau pas gydytoją, ji įsitvėrė man į sijoną.

— Mamyte, aš sugalvojau žodį, jis prasideda raide B.

— Ne dabar, Erne.

— Oi, prašaaau. Žodis, prasideda raide B.

— Bandelė?

— Ne.

— Bebras?

— Ne.

— Bloknotėlis?

— Ne.

— Nežinau, Emile, aš pasiduodu.

— Baizdajuostė!

— Teisingai bus „vaizdajuostė“, ir pirma raidė nėra B.

— Ėra!

— Yra.

— Pirma raidė yra B.

— Ne, nėra. Šitas žodis prasideda raide V. V — vežimėlis, V — voverytė, V — vikrus. Jei teisingai pasakysi pirmą žodžio raidę, Emile, sutaupysi marias laiko.

— Keite, palik ją ramybėje, vaikui penkeri metai, — sako Ričardas, kuris ką tik atšlepsėjo apačion dar šlapiais po dušo plaukais ir dabar atsargiai kerpa iš dribsnių pakelio Kruelos de Vii kaukę.

Įsmeigiu į jį piktą žvilgsnį. Ričardas niekada manęs nepalaiko. Jis net nemėgina derinti pozicijų.

— Na gerai, o kas ją pataisys, jei ne aš? Tik jau ne tie mokyklų išminčiai, kuriems kad ir kaip žodį parašysi, viskas tiks.

— Keite, juk jūs spėliojate žodžius, ne dalyvaujate žaidime „Kas laimės milijoną“.