Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Pastebėjau, kad Ričis nebežiūri į mane kaip į pamišėlę. Jis nukreipia akis į šoną ir suraukia kaktą, tikriausiai svarstydamas, kada jau reikės iškviesti greitąją pagalbą.

— Tu niekaip negali nerungtyniauti, ar ne, Keite?

— Pasaulyje visi rungtyniauja, Riči, ar tu to nepastebėjai? Kitas vaikas nori numušti tavo rutuliukus, kita mergytė nori dailesnės, retesnės Barbės, kolega nori atimti iš tavęs svarbiausią klientą tik tam, kad įrodytų, jog tu nesusidoroji. — Traukdama lėkštes iš indaplovės prisimenu Fėją ir jos idiotišką mantrą. Kaip ten? „Blogai rungtyniauti, geriau draugauti“? Tegu pamėgina ją padeklamuoti Edwin Morgan Forster kontoroje. „Blogai rungtyniauti, geriau darbo negauti. Geriau elgetauti.“

— Mamyte, galima pažiūrėti baizdajuostę? Prašaaau, galima pažiūrėti baizdajuostę? — užsiropštusi ant granitinio darbastalio, Emilė sega man į plaukus Barbės segtuką.

— Kiek kartų tau sakyta, per pusryčius negalima žiūrėti baizdajuosčių, Jėzau — vaizdajuosčių.

— Keite, aš rimtai. Tau tikrai reikia apsiraminti.

— Ne, Ričardai, man reikia sraigtasparnio. Esu užsirašiusi pas gydytoją ir jau dešimt minučių vėluoju, o tai reiškia, kad dar labiau vėluosiu į telefoninę konferenciją su Australija. Ten ant lentos kabo „Pegaso“ taksi firmos kortelė, gal gali jiems paskambinti? Tik paprašyk, kad nesiųstų bepročio su Nissan Sunny.

Ričardas malonesnis žmogus už mane, tai kiekvienam aišku. Tačiau aš gerokai jį pranokstu kančios patirtimi, skaudžiais išgyvenimais, ir šią patirtį nešiojuosi tarsi peilį. Kodėl aš daug griežčiau elgiuosi su Emile? Turbūt todėl, kad bijau: Ričardas išauklės mūsų vaikus gyvenimui Anglijoje, kuri neegzistuoja. Šalyje, kurioje žmonės vieni kitiems sako ne: „Aš pirmas“, o: „Tik po jūsų“; žinoma, ta šalis geresnė ir smagesnė, bet man joje nėra tekę nei gyventi, nei dirbti.

Ričardo vaikystė buvo laiminga, o laiminga vaikystė — puikiausias, tiesą pasakius, vienintelis pasirengimas laimingam suaugusio žmogaus gyvenimui. Bet laiminga vaikystė neišugdo siekimo laimėti ir veržlumo; šie bruožai išsivysto, kai esi nelaimingas, atstumtas ir turi per lietų stotelėje laukti autobuso. Pavyzdžiui, prisiminkime tragišką Ričardo nesugebėjimą gudrauti, jo nuolatines pastangas imti mažesnį užmokestį iš pasigailėjimą keliančių klientų ar jo beprotišką optimizmą, kurio paskutinė apraiška — erotiški apatiniai žmonai, nuo pirmojo vaiko gimimo gulančiai į santuokinę lovą, pasipuošusiai Gap XXXL dydžio marškinėliais su nupieštais taksiukais.

Tai vaikų įtaka. Dabar jis — tėtukas, aš — mamytė, o poreikis atrasti laiko, kad atvirstume Keite ir Ričardu — ką gi, jis nebėra pirmos svarbos dalykas. Seksas dabar priskiriamas prie „kitų dalykų“, tokių kaip parkavimo talonai ir naujas laiptų kilimas.

Kartą Emilė — jai tada buvo vos suėję treji, — pamatė mudu bučiuojantis virtuvėje ir išbarė kaip karalienė Viktorija liokajų, prilindusį prie portveino atsargų.

— Nedarykit taip. Man pradeda skaudėti pilvelį, — sušnypštė ji.

Tai mes ir nebedarėm.

8.17: Kad ir kaip prašiau, „Pegasas“ vėl atsiuntė nepakenčiamąjį Nissan Sunny. Galinė sėdynė tokia drėgna, kad ant jos galima auginti grybus. Įtempiu šlaunų ir sėdmenų raumenis, pakeliu pilkos vilnos Nicole Farhi sijoną ir visomis jėgomis stengiuosi išsilaikyti porą colių virš pelėsio.

Kai paklausiu vairuotojo, ar jis negalėtų rasti trumpesnio kelio pas gydytoją, šis tik pagarsina magnetofoną: muzika smogia tokiu garsu, kad man ima virpėti žandikauliai. (Ar tai gangsta repas?)

Po kalėdinio mėginimo draugiškai elgtis su Vinstonu nebeturiu nė mažiausio noro su juo kalbėtis. Bet man stengiantis išsirangyti pro automobilio dureles jis atsigręžia ir išpūsdamas geltonų dūmų debesį sako:

— Tikiuosi, poniute, jie ten duos tau ko nors stipraus.

Prakeiktas akiplėša. Ką jis tuo nori pasakyti? Padėtis nė kiek nepagerėja, kai užeinu pas savo terapeutą ir paprašau dar metams pratęsti kontraceptinių tablečių receptą. Daktaras Dobsonas spusteli kompiuterio klavišą, ir jo ekrane užsidega žalia pavojaus švieselė, tarsi aš būčiau klastinga nusikaltėlių pasaulio autoritete, ieškoma CŽV.

— A, ponia Šatok, aš matau, kad jūs nedarėte tepinėlio jau... Kiek laiko?

— Na, aš dariau tepinėlį 1996 metais, bet jūs sudaužėte plokštelę. Tai yra gavau raštą, pranešantį, kad ji sudužo transportuojant, ir kviečiantį ateiti dar kartą. Bet aš juk ką tik buvau buvusi, be to, labai neturiu laiko, tai gal tiesiog išrašykite receptą?

— Ir per visus ketverius metus neturėjote laiko užeiti išsitirti dar kartą? — Daktaras Dobsonas panašus į basetą, o jo drėgnose akyse švyti užuojauta, būdinga šunims ir rūpestingiems gydytojams.

— Na, ne. Suprantate, reikia užsiregistruoti telefonu, o tai reiškia — paskambinti ir valandą laukti, nes niekas nekelia ragelio, ir...

Jo pirštas sustoja ties data stulpelio viduryje.

— O vieną kartą jūs neatšaukėte išankstinės registracijos. Pernai, kovo 23 dieną.

— Taivanas.

— Atsiprašau?

— Buvau Taivane. Sunku atšaukti registraciją, kai esi kitame pusrutulyje, ten vidurys nakties, o tu neturi laiko valandą sėdėti prie telefono ir tikėtis, kad kokia nors registratorė ims ir pakels ragelį iš dyko buvimo.

Gydytojas neramiai pasitaiso kaklaraištį — jis rusvas ir atrodo nuaustas iš avižų dribsnių.

— Aišku, aišku, — nutęsia jis, nors niekas jam neaišku. — Ką gi, ponia Šatok, aš manau, kad būtų neatsakinga jums dar metams skirti mikroginoną, kol nepasidarysite tepinėlio. Gal girdėjote, vyriausybė imasi labai aktyvių priemonių, kovodama su gimdos kaklelio ligomis.

— Vyriausybės manymu, būtų geriau, jei pagimdyčiau dar vieną kūdikį?

Jis liūdnai papurto galvą.

— Aš taip nepasakyčiau. Vyriausybė tik stengiasi apsaugoti moteris nuo gyvybei pavojingos ligos, pasidarius paprastutį tyrimą.

— Na, jei susilauksiu dar vieno kūdikio, tai jau tikrai numirsiu. — Dieve, nejaugi aš ką tik tai pasakiau? Ką tu turėjai galvoje, Keite?

— Neverta taip jaudintis, ponia Šatok.

— Aš nesijaudinu, — prieštarauju gerokai per šaižiu balsu. — Aš tik esu labai užsiėmusi moteris, kuriai šiuo metu, jei jūs nieko prieš, daugiau vaikų nereikia. Todėl malonėkite man išrašyti receptą.

Gydytojas lėtai, rūpestingai rašo nusenusiu tušinuku, ant kurio snapo prikibęs tušo snarglys. Jis terlioja viską, kas rašoma. Gydytojas klausia, ar yra kokių nors kitų simptomų.

— Bet aš juk nesergu.

— Ar gerai miegate, kaip jūsų miegas?

Pirmą kartą nuo šeštos valandos ryto, kai mane aplankė Apdujėlė Fėja, veide atsiranda kažkas panašaus į šypseną.

— Na, aš turiu vienuolikos mėnesių sūnų, kuriam kalasi dantys. Ne tas atvejis, kai miegi kiek norėtum, tiesa?

Daktaras Dobsonas atsakydamas šypsosi, tačiau atsargiai — raukšlės aplink burną atrodo tarsi skliausteliai aplinkui šypseną. Matau, kad jo veido išraišką tiksliausia bus pavadinti „daug iškentėjusio žmogaus“. Ką kitą taip galima pavadinti, jei ne gydytoją? Jam tenka prisižiūrėti tiek kančių. Šiaip ar taip, jis man liepia ateiti kada tik bus patogu. Bet kada. Sako, kad tuojau pat paskambins seselei ir pažiūrės, gal galima dabar padaryti tepinėlį.

— Bent dešimt minučių galite tam paskirti?

Tikrai negaliu, bet tenka.

Edwin Morgan Forster kontora, 9.06.

Įbėgu pavėlavusi, baisiai noriu į tualetą. Teks palaukti. Iki trečiadienio reikia atiduoti septynias fondų ataskaitas, prieš tai jas aptarus su dvylika valdytojų. Be to, trečiadieniui reikia pristatyti išsamią Japonijos bendrovės Toki Rubber nelaimės analizę ir veiklos gaires. Tarsi to būtų negana, Rodas Taskas prisėda ant mano stalo ir pareiškia, jog privalau lėkti į Niujorką gelbėti savo karjeros — pamaloninti Džeką Eibelhamerį, žinoma, trečiadienį. Negalėčiau prisiekti, kad jis tikrai kalbėjo apie seksą, bet žodžiai tikrai buvo tokie: „teks paplušėti, meilute“.