Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Užlipusi randu Beną įnirtingai purtantį lovelės virbus. Jis išsišiepia, ant smakro nudrykusi seilė nuvarva iki pižamos klyno ir sublizga tamsoje.

— Na, labas. Kaip manai, kiek dabar valandų?

Iškeliu kūdikį iš lovelės, o šis, apsvaigęs iš džiaugsmo, išmėgina naujutėlaitį priekinį dantuką: įkanda man į kaklą. Oi.

Aš nenorėjau sūnaus. Gimus Emilei ėmiau įtarti, kad mano kūnas sugeba gaminti tik panašias į save, o be to, būčiau labai patenkinta antra mergaite — dailute, savarankiška, sudėtinga tarsi laikrodžio mechanizmas. „Berniukai seniai išėjo iš mados“, — pernai tokiu metu pareiškė Kendė per moterų bendradarbių pietus. Mano pilvas buvo toks didelis, kad baro šeimininkui teko atnešti kėdę — netilpau į suolą greta kolegių. Visos nusijuokėme. Nervingai, neklusniai, bet sykiu pergalingai: taip juokėsi keltai, supratę, kad romėnų galas artėja. Bet po trijų dienų gimdymo kambaryje man padavė jį. Jį! Tokį mažulytį, jau turintį milžinišką, neįsivaizduojamą tikslą tapti vyru — pamilau jį. Iškart, tą pačią akimirką. O jis negalėjo nuo manęs atsiplėšti. Iki šiol negali. Metų nesulaukusio berniuko mama — tai kino žvaigždė pasaulyje, kuriame kritikai neegzistuoja.

Staiga pajutau, koks mano kūdikis pasidarė sunkus: lankstus jo kūnelis darosi berniukiškas. Šlaunys standžios ir tvirtos kaip boksininko pirštinė. Nusinešu jį į mėlynąjį krėslą, suimu jo rankytę ir pradedu niūniuoti mūsų mėgstamiausią lopšinę:

Levandos melsvos, oi gražu gražu, levandos žalios,

Aš karalienė, oi gražu gražu, o tu karalius.

Motinos dainuoja šią lopšinę šimtus metų, ir iki šiol niekas neturi supratimo, ką ji galėtų reikšti. Dainuoti lopšines, tiesą pasakius, yra tas pats, kaip būti motina: magiški, neapmąstyti veiksmai siekiant absoliučiai aiškaus tikslo.

Jaučiu, kaip Beno kūnelis suglemba, kaip jo svoris tarsi smėlis tolygiai pripildo šliaužtinukus ir priglunda man prie krūtinės. Reikia labai tiksliai pagauti akimirką, kai snaudulys virsta miegu. Atsistoju ir imu vogčiomis slinkti prie lovelės, nepaleisdama jo iki paskutinės akimirkos. Štai taip. Aleliuja! Vos spėju pagalvoti, kad išsisukau, jo akys staiga atsimerkia. Apatinė lūpa kelias sekundes virpa tarsi Riko iš „Kasablankos“, pagaliau pamačiusio seniai prarastą Ilzą, tada burna virsta drebančia O raide, plaučiai prisipildo oro, ruošdamiesi naujam klyksmui.

(Kūdikiai niekada neįvertina įdėtų pastangų. Jie kaip tikri tironai niekina susitarimus. Neduoda nė kiek papildomų taškų už gautas glamones, už tamsoje drauge praleistas valandas nedovanoja nė menkiausio nusižengimo. Gali šimtą kartų atbėgti jam klykiant ir vis tiek šimtas pirmąjį kartą atsidursi karo lauko teisme už dezertyravimą.)

— Jau gerai, gerai. Mamytė čia. Viskas gerai, aš dar čia.

Grįžtame į mėlynąjį krėslą, aš vėl suimu Beno rankytę, ir migdymo apeigos prasideda iš naujo.

5.16: Pagaliau Benas nulūžo.

5.36: Emilė prašo jai paskaityti knygelę „Mažoji devyndarbė“. Ne.

7.45:. Atėjo Paula, sako, kad jai geriau — ačiū Dievui. Paprašiau nepamiršti teletabių torto Beno gimtadieniui, kuris bus penktadienį, ak, ir dar žvakių. Nepripirkti per daug sausainių, nes gali pasirodyti, kad kitos mamos — karingos prieš cukrų nusistačiusios ajatolos. (Pernai Andžela Brant paskelbė fatvą20 razinoms.) Paula pareikalauja krūvos pinigų — jų pakaktų surengti sodo pobūvį Bakingamo rūmuose, — bet nedrįstu nieko klausti.

8.27: Nusigavusi iki Brodgeito jaučiuosi tokia apdujusi, kad užsisakau Starbucks du dvigubus espresso ir gurkteliu vienu mauku tarsi degtinę. Kažkur skaičiau, kad žmonės, kurie negauna išsimiegoti, patiria vadinamąją hipnagoginę būseną savotišką skaistyklą tarp miego ir būdravimo, o jų smegenyse gimsta siurrealistiški vaizdiniai. Tarsi amžiams atsidūrus Deivido Linco filme. Turbūt tuo galima paaiškinti, kodėl Rodas Taskas man nebeatrodo erzinantis akiplėša australiūkštis, bet darosi panašus į bepročio juoku kvatojantį Denį Hoperį nemirksinčiomis akimis. Sėdžiu prie stalo su senais akiniais, kuriuos laikau stalčiuje ir užsidedu, kai noriu pavaizduoti įnirtingai mąstanti, ir pasirenku pačią paprasčiausią užduotį, kurią mažiausiai baisu sugadinti. Jei tik nepradėsiu nieko pirkti ar pardavinėti, turėčiau kaip nors išsisukti. Gavau dvidešimt devynis elektroninius laiškus. Perskaitau pirmą ir negaliu patikėti savo akimis.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio, Selindžerio fondas

Kam: Keitei Redi, EMF

Katerina,

Negaliu apsakyti, kaip man palengvėjo išsisprendus problemai, iškilusiai per atostogas. Suprantu, kad jums ji irgi pasirodė ne laiku.

Labai džiaugiuosi, kad Toki Rubber išsisuko ir užpatentavo nepažeidžiamą apsauginį sluoksnį. Tiesiog stebiuosi, kaip greitai atsigavo akcijos. Žaviuosi jūsų sugebėjimu išsaugoti sveiką protą. Gal atšvęskime, kai ketvirtadienį atvyksite? Visai netoli nuo mūsų atidarė nuostabią vietelę, kur duoda puikiausius omarus.

Linkėjimai, Džekas

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Klausyk, gal nulekiam į Corny & Barrow, padarom vieną kitą buteliuką, tegu mus suima už siautėjimą — bent praleisim sumautą strategijos aptarimą?

Atrodai nusibaigusi.

K xxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Man nereikia nė prisigerti, kad pradėčiau siautėti. Bent savaitę svajoju praleisti lovoje.

Myliu, bučiuoju, K xxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendi Straton

SKUBU!

Pranešk, ar gavai mano laišką.

Nuo ko: Kendės Straton Kam: Keitei Redi

Kokį laišką?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

Apie prisigėrimą ir siautėjimą. Greičiau! PASKUBĖK!

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Deja, zuiki. Trbt pasiuntei kokiai nrs kt bičiulei.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

Tiesą pasakius, klientui į Niujorką. Man galas. Gėlių prašyčiau nesiųsti.

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Na ir šūdas. Tuojau pat pasiųsk dar vieną.

Gerbiamas pone, mano piktadarė antrininkė, kuri save vadina Keite Redi, ką tik nusiuntė jums idiotišką, įžeidžiamą elektroninį laišką; prašau nekreipti į jį dėmesio.

O šiaip nesijaudink. Eibelhameris amerikietis, ar ne? Atsimink — mes, amerikiečiai, Neturime Humoro Jausmo!

15.23: Komandų vadovai ima rinktis į Rodo Tasko kabinetą strategijos aptarimui. Mano akių vokai merkiasi kaip mirksinčios lėlės. Užmigti neduoda vienintelis dalykas — baimė, kad Džekas Eibelhameris paduos į teismą už lytinį persekiojimą. Jankiai pakvaišę dėl „nederamo elgesio“. Vis dar nėra nuo jo žinių. Viltis, kad palaikys mano žinutę žavinga britiško ekscentriškumo apraiška, tirpsta kaip sniegas pavasarį. Paskendusi košmariškuose svarstymuose, nepastebiu, kaip prie manęs prisiartina Selija Harmsvort. Personalo skyriaus vadovė ištiesia kaulėtą pirštą ir duria tiesiai į tą vietą, kur šį rytą Benas buvo suleidęs dantis. Atrodo, jog tai buvo pra-pra-praeitame gyvenime.

— Kas tavo kaklui, Katerina?

— A, čia? Kūdikis įkando.

Pora vyrukų, įsitaisiusių prie stalo ir gurkšnojančių Perrier, suprunkščia į stiklines. Selija nusišypso ledine šypsena, kaip Piktoji karalienė, duodama Snieguolei užnuodytą obuolį. Atsiprašau susirinkusių ir šaunu į tualetą, Kendė — man iš paskos. Apšvietimas čia klaikus, bet veidrodyje ant mano kaklo aiškiai matyti kažkas panašaus į paauglio vampyro paliktą meilės bučinio pėdsaką. Mėginu užtepti makiažo pagrindu. Neužsitepa. Mėginu užpudruoti. Velniava. Įkandimas parausta ir iškyla į odos paviršių tarsi Etnos ugnikalnio vaizdas iš paukščio skrydžio.