Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Taigi — žinoma, Paula ne idealas. Bet kas būtų idealas? Jei mamytė sėdėtų namie ir leistųsi, kad ant jos liptų mažos vaikų pėdelės? Ar jūs taip pasielgtumėte? O aš — ar galėčiau? Nelabai gerai mane pažįstate, jei manote, kad galėčiau.

Išlipu iš vonios, patepu drėkinamuoju kremu žvynuotas rausvas dėmes ant rankų, kelių vidinėje pusėje ir už ausų, susisupu į chalatą ir einu į kabinetą prieš miegą patikrinti pašto.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Katerina, nepamenu, kad būčiau minėjęs gėrimą, bet pasiautėti būtų puiku. Savaitė lovoje kiek sunkiau: gali tekti atšaukti keletą susitikimų. Gal verčiau eikime į austrių barą?

Jūsų Džekas

Jūsų ? Svarbiausias klientas? O Dieve, Keite. Na, tik pasižiūrėk, ką pridirbai.

Nepamiršti

Nukarpyti Benui nagus, parašyti padėkas už Kalėdų sveikinimus. Ir piktą laišką savivaldybei už tai, kad nesugebėjo išvežti eglutės. Pažeminti šlykštynę Gajų Rodo akivaizdoje, kad tas suskis galiausiai suprastų, kas čia viršininkas. Išmokti siųsti SMS. Beno gimtadienis — surasti tortą su teletabiais. Baleto triko (rausvą, ne mėlyną!). Dovana — šokantis Tinkis Vinkis ar lavinantis medinis žaisliukas? Šokantis Tinkis Vinkis IR lavinantis medinis žaisliukas. Emilės batai/mokyklos reikalai/išmokyti ją skaityti. Paskambinti mamai, Džilei Kuper-Klark, BŪTINAI atskambinti seseriai — kodėl Džiulė taip irzliai su manim kalba? Turbūt likau vienintelė Londone nemačiusi nuostabaus naujo filmo — „Magiškas tigras“, „Pūtuojantis drakonas“? Vaikų atostogos — kada ir ką? Pasikviesti sekmadienį draugus pietų. Nusipirkti pinijų riešutų ir baziliko, išmokti pačiai pagaminti pešto, užsirašyti į greitus maisto gaminimo kursus (Leith’s ar panašius). Lankstinukai apie vasaros atostogas. Nupirkti Jėzui kamuoliuką sportui. Kiek kainuoja laiptų kilimas? Elektros lemputės, tulpės, lūpų blizgėsis, gal botoksas?

9 Kai aš pirmą kartą pamačiau Džeką

7.03: Slepiuosi pirmo aukšto tualete su lagaminu, kad Benas manęs nepamatytų. Jis greta, virtuvėje, Ričardas duoda jam pusryčius. Be galo noriu įeiti, bet sakau sau, kad nesąžininga įbėgti, kelias minutes savanaudiškai pasidžiaugti kūdikiu, o paskui palikti jį garsiai bliaunantį. (Knygoje rašoma, kad kūdikiai, sulaukę dvejų metų, nebe taip nerimauja išsiskirdami: apie motinas nieko neradau.) Geriausia, jei jis manęs nepastebės. Pritūpusi ant nešvarių skalbinių krepšio turiu laiko apžiūrėti patalpą: pastebiu nuo lango viršaus kabančias pilkas raizgalynes, tarsi raganos skaras. (Mūsų valytojai Chuanitai nuo aukščio svaigsta galva, todėl visai suprantama, kad ji gali išvalyti tik tai, kas siekia jos juosmenį.) Be to, darbininkas, kuriam atsisakėme mokėti grynais, išėjo nebaigęs mozaikos — joje vaizduojama undinė turi tik papus, o uodegos dar ne.

Pro uždarytas duris girdžiu prislopintą burzgimą, pertraukiamą slidaus Beno gagenimo, primenančio Sidą Džeimsą23. Turbūt Ričardas vaidina, kad dribsnių pilni šaukšteliai — tai automobiliai, kurie nori patekti Benui į burną. Lauke pasigirsta automobilio signalas, reiškiantis, kad atvyko Pegasas.

Tarsi vagilė stengiuosi nepastebėta išsprukti iš savo pačios namų, tačiau netikėtai iš Volvo, stovinčio kitapus gatvės, pasigirsta kaltinamas „ehei“! Tai Andžela Brant, vietos Mamfijos klano krikštamotė. Jos veidas primena Ford automobilio priekį — atsikišę žibintai įstatyti trikampio pavidalo kaukolėje. Andžela didvyriškai negraži. Dar tik septynios ryto, ką ji čia veikia? Turbūt grįžta nuvežusi Deiviną į japonų kalbos pamokėlę, vykstančią būtinai prieš aušrą. Nepraeis nė trisdešimt sekundžių, ir Andžela būtinai manęs paklaus, ar jau užrašiau Emilę į mokyklą.

— Labas rytas, Keite, seniai nesimatėme. Ar jau užrašei Emilę į mokyklą?

Penkios sekundės! Taip, Andžela ką tik sumušė savo pačios pasiektą švietimo paranojos pasaulio rekordą. Knieti jai atsakyti, kad svarstome galimybę atiduoti vaiką į vietos valstybinę pradinę mokyklą. Jei pasiseks, ją tuoj pat ištiks infarktas.

— Dar vis galvoju apie Šv. Stepono mokyklą, Andžela.

— Tikrai? — Žibintai iš nuostabos apsisuka. — Bet kaip tu ją įtaisysi į padorią mokyklą, kai sueis vienuolika? Ar skaitei švietimo ministerijos ataskaitą apie Šv. Stepono mokyklą?

— Ne, aš...

— Tu juk žinai, kad po aštuoniolikos mėnesių mokymosi valstybinių mokyklų moksleiviai atsilieka nuo privačių mokyklų auklėtinių dvejais kablelis keturiomis dešimtosiomis metų, o sulaukę devynerių — net trimis kablelis dviem dešimtosiom?

— Vaje, atrodo, tikrai nekaip. Na, mudu su Ričardu ketinome apžiūrėti Paiperio mokyklą, bet panašu, kad ten vaikai patiria spaudimą. Žinai, aš labiausiai norėčiau, kad Emilė būtų patenkinta, juk ji dar visai maža.

Išgirdusi žodį „patenkinta“, Andžela pasibaido tarsi žirgas, išvydęs barškuolę.

— Na, aš žinau, kad Paiperio mokykloje jos jau šeštoje klasėje visos anoreksikės, — žvaliai pripažįsta ji, — bet užtat ten suteikia puikiausią visapusišką išsilavinimą.

Puiku. Mano duktė taps pirma pasaulyje visapusiškai išsilavinusia anoreksike. Sverdama gal 35 kg ji įstos į Oksfordą, pakilusi iš ligoninės lovos su pagyrimu išlaikys baigiamuosius egzaminus. Tada šešerius metus padirbės, susilauks vaikų, mes darbą, nes nepajėgs visko aprėpti, ir leis rytmečius Coffee Republic su laisvai japoniškai kalbančia namų šeimininke Deivina Brant, gerdama latte su nugriebtu pienu ir skaitydama, ko reikia, kad tavo vaikas patektų į gerąją Šv. Pauliaus mokyklą. Jėzau, ką tos moterys sau galvoja?

— Atsiprašau, Andžela, turiu bėgti. Pavėluosiu į lėktuvą.

Kamuojuosi, stengdamasi atidaryti užrūdijusias automobilio dureles, o Andžela paleidžia atsisveikinimo strėlę:

— Klausyk, Keite, jei tu rimtai galvoji atiduoti Emilę į Paiperio mokyklą, galiu tau duoti tokio psichologo telefoną. Visi pas jį eina. Jis ją pamokys, kaip teisingai atsakyti į klausimus, kaip sudaryti per pokalbį gerą įspūdį.

Dėkinga įkvepiu saldaus, marihuana prakvipusio Vinstono automobilio oro. Pasijuntu tarsi grįžusi į švelnesnius laikus, kai dar nebuvo vaikų, o elgtis neatsakingai buvo laikoma kone pareiga.

— O koks gi tas geras įspūdis, Andžela?

Brantienė nusijuokia:

— A, žinai, toks, kuris rodo, kad vaikas turi vaizduotę, bet nepernelyg lakią.

Viešpatie, kaip aš niekinu save, pasikalbėjusi su Andžela Brant. Jaučiu, kaip užsikrečiu jos motiniškomis ambicijomis tarsi gripu. Stengiuosi su jomis kovoti, stengiuosi pasitikėti savo nuojauta, kad mano vaikas puikiausiai apsieis be visų tų faktų, kemšamų per jėgą tarsi žąsiukui, kuris penimas foie gras. Bet pasitaiko dienų, kai imuninė sistema nusilpsta, ir tada tik BUMBT! pasirodo Andžela, nešina moksliniais apskaičiavimais, skaitymo įgūdžių vidurkiais bei psichologo telefonu. O žinote, kas užvis liūdniausia? Galų gale tikriausiai pasiduosiu ir užrašysiu Emilę į Anoreksikių mokyklą: baimę dėl to, ką mano vaikui padarys beprotišką konkurenciją skatinanti mokykla, nusveria kita baimė — kad užkirsiu kelią savo vaiko vystymuisi, kad nepateisinsiu jos lūkesčių ir liksiu dėl visko kalta. Kasmet rungtynės prasideda vis anksčiau: mūsų rajone jau yra darželis, kurio viena siena nukabinėta impresionistų reprodukcijomis. Mamos nenoromis susitaikė su mintimi, kad meilės už pinigus nenupirksi, bet jos žino, kad už pinigus galima nusipirkti Mone, ir to pakanka.