Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Ir kas dėl to kaltas? — klausiu.

— Ką tu tuo nori pasakyti?

— Nieko.

— Žinau, Keite, aš tuos tavo „nieko“.

Vakarienės susėdame prie virtuvės stalo per kelis centimetrus vienas nuo kito ir tyliai siuntame. Ričardas išvirė spagečių ir pagamino avokadų bei pomidorų salotas. Pradedame atsargiai aptarinėti vaikus — koks besotis pasidarė Benas, kaip Emilė įsimylėjo Merę Popins, — ir Ričardas man vėl pradeda patikti, tik staiga jis, vyniodamas spagečius ant šakutės, atsainiai pamini pats šiandien popiet pagaminęs pešto. Ši žinia man sukelia susižavėjimą ir sykiu baisiai išmuša iš vėžių. Nebegaliu tverti.

— Kaip tu suradai laiko gaminti pešto? O lėkštės? Tikriausiai tuoj pradėsi žiesti puodus? Kodėl, po velnių, negali padaryti to, ko seniai reikia? Pavyzdžiui, pratęsti parkuotės leidimą?

— Naujas parkuotės leidimas automobilyje, — atsako jis, — jei tik ponia suras kelias sekundes savo perkrautoje darbotvarkėje ir teiksis į jį žvilgtelėti.

— Aišku, tai dabar vaidinsi idealų vyrą, ką?

Ričardas atstumia kėdę nuo stalo, pasigirsta čirpiantis metalo garsas:

— Man jau gana, Keite. Iš pradžių prašai, kad tau padėčiau, o kai padedu, pradedi mane už tai niekinti.

Kažin kodėl nesugalvoju, ką į tai atsakyti. Iš vienos pusės ši frazė atrodo neįtikėtinai žiauri, iš kitos — su ja neįmanoma ginčytis. Moterys dažnai juokauja, kad joms būtų ne pro šalį turėti žmoną, kuri viskuo pasirūpintų; jos nemeluoja — kiekvienam reikia žmonos. Bet jei vyras sugalvoja tapti šeimos židinio dvasia, tegu nesitiki, kad moteris padėkos už atimtą jos vaidmenį.

— Keite, mums reikia pasikalbėti.

— Ne dabar, Riči, man reikia išsimaudyti.

Vonios aliejų vis dar nėra. Baltinių spintos apačioje randu seną levandos druskų pakelį. Užrašyta, kad jos turi „nuraminti ir skatinti motyvaciją“: įpilu dar truputį Beno „Pirato Pito“ vonios putų, ir vanduo tamsiai pamėlsta kaip mokyklinė uniforma.

Įlipu į deginančią mėlyną įlanką ir atsigulu, pasiėmusi savo mėgstamiausią skaitalą — kalbėkime atvirai, pastaraisiais metais tai mano vienintelis skaitalas. Džeimsono „Nekilnojamojo turto kaime vadovas“ geresnis už bet kokį romaną — tai blizgantis leidinys, kimšte prikimštas visose Britų salose parduodamų gražiausių kaimo namų ir dvarų fotografijų. Haknio Griuvėsius galėtume iškeisti į, pavyzdžiui, buvusį malūną Kotsvolde arba miniatiūrinę pilį Piblesšyre. (Kur tas Piblesšyras? Sprendžiant iš pavadinimo, gana toli.) Nuotraukos pasakiškos, bet dar labiau man patinka smulkūs aprašymai. Aštuonioliktame puslapyje randu dvarą Berkšyre, prie kurio pristatytas darbo kabinetas šulinėmis lubomis, o sodai apsodinti suaugusiais vaismedžiais. Kas yra šulinės lubos? Nežinau, bet aš jų noriu. Ir suaugusių vaismedžių! Įsivaizduoju, kaip lengvu žingsniu pereinu medžiu išmuštą biblioteką, pilną ką tik nuskintų gėlių aukštose vazose, ir įžengiu į kaimišką virtuvę, kurioje tradicinio stiliaus spintelės puikiai dera su naujausiais įrengimais. Atsistoju prie krosnies — ji neskirta maisto gaminimui, tam naudočiau Neff dvigubą orkaitę, — ir klijuoju ranka rašytas etiketes ant stiklainių su džemu, išvirtu iš plačiame sode vešinčių suaugusių vaismedžių atvestų obuolių, o mano vaikai patenkinti žaidžia specialiame kampelyje, kurio baldai aptraukti skoningais audiniais.

„Keitės porno“. Taip Ričardas vadina Džeimsono leidinius, kuriuos kartais randa, kaltai įkištus į patalus man priklausančioje lovos pusėje. Jis teisus. Tos nuotraukos, kurias apžiūrinėdama taip varvinu seilę, suteikia galimybę įvaldyti jose vaizduojamą gyvenimą ir nereikalauja jokių pastangų ką nors keisti. Juo labiau mane ima slėgti mano namai, juo karščiau įsiliepsnoja nekilnojamojo turto geiduliai.

Pagalvojusi apie Ričardą, prisimenu barnį dėl pešto ir susiraukiu, nepatenkinta savo vaidmeniu. Jo geraširdiškas sveikas protas skatinte skatina mane elgtis atžagariai. Kodėl? Ričardas mano, kad aš pataikauju Paulai, kad praleidžiu nemačiomis nusižengimus, kurių netoleruotų joks darbdavys, mokantis gerus pinigus ir suteikiantis palankias darbo sąlygas. Jis mano, kad Paula — nekvaila dvidešimtpenkiametė mergiščia iš Kento, kuri neblogai elgiasi su mūsų vaikais, bet iš mūsų stengiasi išlupti paskutinį grašį. Jis mano, kad paprašius padaryti ką nors, kas neįeina į tiesioginį darbo aprašą, ji tyčia suskalbia jo kojines karšto skalbimo programa. Jis mano, kad ji turi mūsų namuose per daug galios. Jis teisus. Bet Ričardas jaudinasi dėl vaikų priežiūros kitaip negu aš: vyrams vaikų priežiūra susijusi su pinigais, moterims — su įsčiomis. Jau išrasti bevieliai telefonai, bet motinos niekada nesugebės galutinai nutraukti bambagyslės.

Žvelgdama į Paulą, aš matau žmogų, būnantį su mano vaikais visą tą laiką, kurį su jais turėčiau būti aš: privalau būti tikra, kad ji juos mylės, jais rūpinsis ir laiku pastebės pirmuosius meningito simptomus. Jei ji nesutvarko namų, jei tyčia neįjungia indaplovės, kurioje, be vaikų indų, įdėta bent viena suaugusiojo naudota lėkštė, jei ne visada atiduoda grąžą parėjusi iš prekybos centro ir „pameta“ čekius, aš neketinu dėl to kelti triukšmo.

Mano kartos dirbančias moteris kaltina tuo, kad mes nemokame elgtis su tarnais. Neteisybė. Mano kartos dirbančios moterys turi kitą problemą — mes pačios esame tarnaitės, jaudinamai dėkingos už bet kokią pagalbą namuose, už kurią mokame baisius pinigus, sykiu visomis jėgomis besistengdamos nudirbti šeimininko darbą.

Kai po pirmo gimdymo grįžau į darbą, dukterį atidaviau į lopšelį. Už kokių dešimt minučių kelio nuo mūsų namų yra lopšelis, ir man patiko jo šeimininkė — giedro būdo, tvirta škote. Tačiau palengva reikalai ėmė blogėti. Vaikų miegamasis buvo mažiukas, o jame stovėjo dvylika lovelių: kai pirmą kartą jį apžiūrėjau, sugebėjau save įtikinti, jog jis jaukus, bet vėliau kiekvieną kartą, kai nuvesdavau ten Emilę, jis man darėsi vis panašesnis į Rumunijos našlaičių prieglaudą, apstatytą Habitat baldais. Kai paklausiau Moiros, kaip mažyliai gali užmigti, kai už sienos taip triukšmauja vyresni vaikai, ji gūžtelėjo pečiais ir atsakė: „Och, galų gale visi pripranta“. Be to, ten buvo baudos. Tiems, kurie pasiimdavo vaiką iš žaidimų kambario po pusės septynių vakaro, pirmos dešimt minučių vėlavimo kainuodavo 10 svarų, vėliau — penkiasdešimt. Aš visada vėluodavau. Bėgant iš metro į lopšelį, mano skrandyje tarsi tulžis teliūskuodavo baimė.

Kiauras dienas leisdama tarp trijų dešimčių vaikų, Emilė užsikrėsdavo visomis ligomis. Pirmasis žieminis jos peršalimas prasidėjo spalį ir baigėsi kovą; kūdikystėje jos nosytė nuolat būdavo priskretusi snarglių. Lopšelio darbuotojos, suteikusios vaikams progą užsikrėsti, labai ryžtingai reikalaudavo susirgusius bamblius laikyti namuose ir nedarydavo jokių mokėjimo nuolaidų. Atsimenu valandų valandas, praleistas darbe kalbant telefonu su pavaduojančių auklių agentūromis (apsimesdavau, kad skambinu klientams) ir kaulijant draugų pagalbos. (O aš nekenčiu melsti malonių: nekenčiu jaustis skolinga.) Vieną žvarbų rytą teko vežti karščiuojančią Emilę į namus pas moterį, kuri pažinojo kitą moterį, su kuria susipažinau po gimdymo ir kuri gyveno Krouč Ende. Vakare moteris papasakojo, kad Emilė verkė visą dieną, išskyrus vieną valandą, kol jos žiūrėjo „Miegančiąją gražuolę“ — filmas ją truputį nuramino. Tą dieną mano dukrytė ištarė pirmą sakinį: „Noriu namo“. Bet aš su ja nebuvau, jo negirdėjau — nebuvau ir namie, kur ji taip veržėsi.