Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Pervargusios dirbančios motinos užrašinėja savo dukras į streso akademijas. Gal tik taip pajėgiame suprasti pasaulį. Stresas. Sėkmė. Šie žodžiai net prasideda ta pačia raide.

9.28: — Kas tai poniai negerai?

— Ką?

Vinstonas stebi mane galinio vaizdo veidrodėlyje. Jo akyse, rudose iki juodumo, žaidžia juoko kibirkštėlės.

— Andželai? Net nežinau. Miesto gyvenimo stresas, moteriška frustracija, gyvenimo tikslų įkūnijimas vaikuose, per mažai oralinio sekso. Įprasti dalykai.

Vinstono juokas pasklinda automobilyje. Jis sodrus ir ruplėtas, atsimuša į mano saulės rezginį ir trumpam nuramina.

Važiuojant į oro uostą gatvėse tiek mašinų, kad turiu galybę laiko apgalvoti manęs laukiantį išmėginimą — susitikimą su Džeku Eibelhameriu. Vakar kalbėjausi su Rodu Tasku, ir šis Pasakė:

— Atrodo, Džekas labai nori su tavimi susipažinti, Keite.

— Tai turbūt dėl to, kad Grinspanas puse procento sumažino palūkanų normą, — suimprovizavau. Negalėjau pasakyti viršininkui, kad nusiunčiau klientui elektronini laišką, kuriame žadėjau siautulį ir savaitę lovoje, jau nekalbant apie kryžiukus, reiškiančius bučinius.

Niekaip negaliu nustoti kasytis. Vakar išsiploviau plaukus nauju šampūnu: gal tai alergija? O gal pasigavau kokią bjaurastį nuo galinės Pegaso sėdynės: priešistoriniame automobilyje, lygiai kaip priešistorinėse pelkėse, gali veistis įvairiausių bestuburių.

Kita vertus, muzika, sklindanti iš garsiakalbių, atstovauja kitam žmonijos išsivystymo skalės galui. Aitrūs trimitų garsai ir mušamųjų sinkopės primena „Mėlynąją rapsodiją“.

— Ar čia Geršvinas, Vinstonai?

Jis papurto galvą:

— Ravelis.

Mano taksi vairuotojas klausosi Ravelio?

Važiuojant pro Hoover fabriką muzikos tempas sulėtėja. Nieko liūdnesnio gyvenime nesu girdėjusi. Pačiame viduryje įsiterpia fleita; atrodo, kad ji alsuoja drauge su fortepijonu. Užmerkusi akis regiu virš jūros plevenantį paukštį.

Niujorkas, Selindžerio fondo kontora

15.00 Rytų pakrantės laiku: Svaigstančia galva atvykstu į Pabaisos Eibelhamerio kontorą greta Volstrito Centro. Mane lydi asistentas Gajus, kuris visiškai neatrodo pavargęs. Priešingai. Gajus puikiai visur orientuojasi ir žino Nasdaq indekso svyravimus kaip savo paties pulsą.

Pirmajai pažinčiai su Eibelhameriu išsirinkau labai tinkamą kostiumą. Griežtas, smulkiomis juostelėmis, sijonas žemiau kelių, bateliai kaip sicilietės našlės — taip atrodė Marija fon Trap iš „Muzikos garsų“, kol neįsisuko karpyti užuolaidų suknelėms.

Mano pasiryžimas išlaikyti ledinį pokalbio toną ištirpsta, vos tik į kabinetą įeina Džekas Eibelhameris. Vietoj mano įsivaizduoto žilagalvio patricijaus Brooks Brothers kostiumu pasirodo vangus, trumpai apsikirpęs, apytikriai mano amžiaus atletas lėta Džordžo Klunio šypsenėle, kuri pirmiausia šviečia iš akių. Velnias. Velnias.

— Na, Keite Redi, — sako Pabaisa Eibelhameris, — labai džiaugiuosi matydamas veidą žmogaus, atsiuntusio man tiek įdomių skaičių.

Hm. Pateikiu fondo darbuotojams naujausią pusmečio veiklos ataskaitą. Viskas einasi labai lengvai, kol viena jaunesnioji Džeko konsultantė — susiraukusi raudonplaukė, panaši į agentę Skali, — stumteli aukštyn akinius vielos rėmeliais ir paklausia:

— Norėčiau paklausti — jūsų prognozės Japonijai tokios nepalankios, tai kodėl tiek dėmesio skiriate šiai šaliai?

— Aha, labai įžvalgus klausimas. Manau, Gajau, jis skirtas tau.

Maloningai užleidusi mūšio lauką asistentui, atsilošiu kėdėje ir stebiu, kaip jaunasis pašlemėkas išsivinguriuos. Atsainiai žvilgteliu į mobilųjį telefoną.

Paulos Pots SMS Keitei Redi

Emile parsiuntė namo iš darželio — UTELES. Reikės dezinfekuoti visą šeimą. Tave irgi! Linkėjimai Paula

Netikiu savo akimis. Perskridau Atlantą, veždamasi utėles tarsi Kolorado vabalus. Atsiprašau susirinkusiųjų ir puolu 1 tuliką. Vemti verčiančioje žalioje direktorių tualeto šviesoje apžiūrinėju plaukus, kilnodama sruogą po sruogos. Kaip atrodo utėlės? Prie sklastymo matau glindų, bet gal tai pleiskanos. Karštligiškai šukuojuosi.

Neįmanoma išsisukti nuo vakarienės su Eibelhameriu — sutarėme iš anksto. Vargu ar jis patikės, kad man skubiai prireikė dezinfekcijos.

Brody’s jūros gėrybių restoranas

19.30: Per vakarienę sėdžiu tiesi tarsi karalienė Marija, stengdamasi nesiliesti stalo. Vaizduotės akimis matau, kaip utėlės būriais krinta į kliento moliuskų sriubą.

— Gal leisite jus parvežti į viešbutį, Keite? — klausia Džekas.

— Eee, gerai, bet man dar reikia užsukti į vaistinę. Turiu kai ko nusipirkti.

Jo antakiai viltingai pakyla.

— Tai yra šampūno. Noriu išsiplauti plaukus.

— Dabar? Norite išsiplauti plaukus tuojau pat?

— Taip. Kad Londono neliktų nė kvapo.

Šaunuolė aš. Turiu vaizduotę, bet nepernelyg lakią.

Priežastys, dėl kurių negalima pradėti romano su Eibelhameriu

1. Nuo Helovyno nedepiliavau vašku kojų.

2. Galiu užkrėsti utėlėmis tobulą Harvardo Verslo mokyklos absolvento šukuoseną.

3. Jis svarbiausias mano klientas, todėl tai būtų neprofesionalu.

4. Aš ištekėjusi.

Ar šios priežastys neturėtų būti išsidėsčiusios kiek kitokia tvarka?

10 Gimimo diena

Penktadienis, 6.02: Šiandien pirmasis mano sūnaus gimtadienis, o aš sėdžiu danguje virš Hitrou oro uosto. Reisas labai vėluoja: matomumas prastas, nusileidimo takai perpildyti. Malamės vietoje jau penkiasdešimt tris minutes, ir aš pradedu nervintis. Jaučiu, kaip basos mano kojos juda po antklode, stengdamosi pagreitinti įvykius. Galvoju apie didžiulius lėktuvus, rūke tyliai prasilenkiančius vieni su kitais.

Per garsiakalbį pasigirsta piloto balsas. Jis bičiuliškas, siūlo vadinti jį Pitu. Darosi negera. Tokiomis akimirkomis visai nesinori, kad pilotas būtų vardu Pitas. Mirtinai reikia, kad lėktuvą valdytų vyrukas, vardu Rodžeris Karteris iš Veibridžo, karo lakūnas, dalyvavęs Britanijos oro pajėgų kovose, turintis meilužę Agadire, geras Reimondo Baxterio iš Tomorrow’s World bičiulis. Toks patikimas nutrūktgalvis, kuris juokais nutupdytų lėktuvą, jei reikia, net surištomis rankomis, kikendamas į vešlius ūsus. Suprantate, aš privalau išlikti gyva. Aš motina.

Pilotas praneša, kad teks nusileisti Stanstede. Kuras baigiasi. Nėra ko jaudintis. Ne, visai nėra ko. Šiandien Beno gimtadienis. Man būtina saugiai nusileisti, pasiimti iš kepyklos teletabių tortą ir aprengti sūnų jo šventei tamsiai raudono velveto kelnaitėmis ir minkštais dramblio kaulo spalvos marškinėliais, kol Paula neišpuošė jo savo mėgstamiausiomis dykumų karių kamufliažo uniformos spalvomis. Apie mano mirtį negali būti ne kalbos. Pirma, Ričardas gyvenime neprisivers paaiškinti Emilei, ką reiškia mėnesinės; šią pareigą jis perduos savo motinai, o Barbara trumpai pakalbės su Erne apie „kūno priežiūrą“ ir įteiks daiktą, vadinamą „sanitariniu“ įklotu. O seksą vadins „tuo reikalu“. Pavyzdžiui: „ačiū, mano ir Donaldo gyvenime Tas Reikalas gerai sutvarkytas“. (Didžiuliame prekybos centre, vadinamame gyvenimu, Tas Reikalas atsidurtų tarp Prekių Tik Moterims ir Namų Apyvokos Reikmenų.) Ne, ne, ne. Privalau gyventi. Aš motina. Anksčiau apie mirtį nė negalvojau; tai yra, žinoma, norėjau kuo ilgiau jos išvengti, bet nuo to laiko, kai susilaukiau vaikų, man visur vaidenasi Kaulo Boba su dalgiu, ir aš šokčioju tarsi akrobatė, stengdamasi išvengti švysčiojančių jo ašmenų.