Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Džudita nesipriešino, kai jos vyras Naidželas pareiškė banke patiriantis tokį baisų spaudimą, jog turįs važiuoti atostogų į kalnus; Džuditai liko malonus ir smagus užsiėmimas — likti namie ir vienai prižiūrėti tris nė ketverių metų nesulaukusius vaikus. (Dvynukai gimė po to, kai išėjo auklė.) Ana Džudita, kurią kitados pažinojau, būtų greitai parodžiusi vyreliui, iš kur kojos dygsta, bet jos jau seniai nebėra.

Mes, likusios, kurį laiką tvirtai tikėjome, jog tiek daug mokėmės ne tik tam, kad išmoktume atsargiai pašildyti Barbės makaronus. Bet pamažu visos palūžome. „Palūžti“, juk tokį žodį šiais atvejais vartoja? Na ir kas, aš neketinu jo vartoti. Palūžti — tai pasiduoti, o mūsų kampanijos buvo garbingos ir nepraėjo be pėdsakų. Ar kitos jaunos mamos metė darbą? Ne, tai darbas jas metė ar bent jau padarė taip, kad joms nebebuvo kaip toliau dirbti. Karen — ta, kuri šaukšteliu maitina Elą želė, — buhalterių firmoje buvo nustumta į šoną, prieš tai aiškiai kaip dieną miglotomis užuominomis bei mirktelėjimais davus suprasti, kad pagimdžiusi Luisą ji prarado bet kokias viltis tapti firmos partnere. Vos keliems mėnesiams išklydusi iš Kelio, Vedančio į Karjeros Aukštumas, ji staiga suprato giliai įklimpusi Mamų Takelyje. (Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Mamų Takelis turi tikslą; gali nukeliauti juo kelis šimtus mylių nė nepastebėjusi, kad jis niekur neveda.) Karen manė, kad savąją darbo dalį gali nudirbti per keturias darbo dienas, vieną iš jų pasilikdama namuose; jos viršininkas su ja sutiko, ir tai buvo blogiausia. Jei Karen pavyks susidoroti, pasakė jis, ji sukurs „nereikalingą precedentą“.

Juokingiausia štai kas: vos tapusi mama aš maniau, kad sunkiausia — ankstyva kūdikystė, ir kad jei kaip nors pavyks ištverti tas nemigos ir apdujimo savaites, paskui viskas bus normalu. Bet po to viskas tik blogėja: kol kūdikiai nesulaukę pusės metų, jie bent jau negali aiškiai pasakyti, kad labiausiai jiems reikia mamos.

Nuo mūsų kūdikių gimimo praėjo pusšeštų metų, ir iš devynių grupės moterų tik trys tebedirba: Kerolaina yra dizainerė grafikė ir dirba namuose, tai yra, kol Maksas darželyje. Šiandien ji negalėjo ateiti, nes turi užbaigti IBM bukletą. Alisa — daili juodaplaukė odine liemene, pasilenkusi prie plautuvės, — grįžo į savo darbą kurti dokumentinius filmus, kurie gauna premijas už kovą su korupcija aukščiausiuose sluoksniuose ir kaip reta skaudaus liūdesio išraišką žemiausiuose. Kiekvieną naktį, vėlai grįžusi iš montažinės, Alisa parsinešdavo į savo lovą miegantį Natanielį. Kada dar rasti laiko jį apkabinti? Juk tik trumpam, kol jis dar toks mažas. Bet Natas nesuprato, kad jam išnuomotas rojus trumpalaikis: netrukus jis pats įprato įsitaisyti vidury lovos, išstumdydamas mamą ir tėtį į pakraštėlius. Gimus Džeikobui, Alisa ir jį ėmė neštis į lovą. Neilgai trukus jos partneris Donas ją paliko, pateikdamas dvi priežastis: devyniolikmetę asistentę ir nepakeliamus miego įpročius.

Žiūriu į Alisą, kuri perkarusi kaip narkomanė. Iš tolo ji atrodo tokia pat jauna kaip tada, kai susipažinome, bet priėjus arčiau matyti, kad motinystė ją užgesino: tarsi berniukai būtų tiesiogine prasme išgėrę jos kraują. Tai kas, kad ji turi Bafta apdovanojimą — naktimis tenka kęsti sūnus, kurie įnoringesni net už aktorius, su kuriais ji dirba dieną, o kaip jai ištaikyti laiko susipažinti su vyriškiais, net jei atsirastų bent vienas, pasirengęs rūpintis jaunais kito vyriškio paliktais maištininkais? Tarsi skaitydama mano mintis, ji nesmagiai šypsosi:

— Mano narkotikai — mano vaikai, Keite.

Uždedu ranką ant auksinės savo sūnaus galvelės. Jo kairėje ausyje įstrigęs gumulėlis ryžių traškučių. Metas dainuoti „Su gimimo diena“. Paula išsitraukia iš kišenės Zippo žiebtuvėlį (Jėzau Kristau, nejau ji pradėjo rūkyti?). Aš nešu ant stalo tortą. Beno akys apsiašaroja iš nuostabos, mano — iš gailesčio: ar tai jau paskutinis kartas, kai švenčiu savo kūdikio pirmąjį gimtadienį? Kiek aš jį mačiau per tuos pirmuosius gyvenimo metus?

— Ak, Keite, nereikėjo tiek vargintis, — sako Alisa, pakėlusi antakį ir rodydama į teletabius ant torto.

— Bloga mama, — be garso ištariu jai.

Ji juokiasi ir taip pat be garso atsako:

— Aš irgi.

Nepamiršti

Utėlės, sūris, Valentino dienos sveikinimai.

11 Tik negalvok, kam to reikia

Sunku nusakyti, kaip prasidėjo mano romanas su Džeku. Aš tikrai nieko neieškojau. Nebuvau laiminga, bet nesijaučiau ir nelaiminga; gyvenau pilkojoje kasdienybės zonoje, kurioje, kiek suprantu, beveik nuolatos gyvena daugelis žmonių. Kai į greitosios pagalbos skyrių atvežamas sunkus ligonis, personalas iškart nustato pagalbos teikimo eiliškumą — kokias žaizdas reikia gydyti pirmiausia. Pirmą kartą apie tai išgirdau vieną vakarą per televizorių žiūrėdama „Ligoninės priimamąjį“ — anuo kvapą gniaužiančiu laikotarpiu, kai visi žiūrovai spėliojo, kaip pasisuks Hatavėj ir Dago santykiai, — ir pamaniau, kaip tai tinka mano gyvenimui apsakyti. Kasdien reikia įvertinti, kam šiuo metu labiausiai reikia mano dėmesio: vaikams, darbui ar vyrui. Atkreipkite dėmesį, kad savęs aš neįrašiau, ir ne dėl to, kad būčiau labai gera ir nesavanaudiška. Anaiptol. Tiesiog savanaudiškumui neliko nei vietos, nei laiko. Beveik kiekvieną savaitgalį, važiuodama namo iš prekybos centro, įsižiūrėdavau į aprasojusius kavinių langus ir pamatydavau du žmones, geriančius kapucino, susilietusius pirštų galiukais, arba vienišą vyriškį, skaitantį laikraštį: be galo trokšdavau įeiti, užsisakyti ko nors išgerti ir sėdėti, sėdėti... Bet tai buvo neįmanoma. Išėjusi iš darbo, tuojau pat tapdavau mama; nustojusi būti mama, privalėdavau dirbti. Ištaikiusi laiko sau, jausčiausi tarsi vagilė. Visiškai nepadėjo faktas, kad nė vienas mano pažįstamas vyras nejautė nieko panašaus. Tai tik dar viena sritis, kurioje pasireiškia mūsų nelygybė: dalijantis kaltę, moterims atitenka liūtės dalis. Todėl man visai, absoliučiai nereikėjo žmogaus, kurį ketinčiau pamilti: bet tada pradėjo eiti elektroniniai laiškai.

Tas kelias savaites, praėjusias po vakarienės Niujorke, Džekas Eibelhameris iš pradžių rašė man kasdien, paskui kas valandą. Kartais atsakydavome vienas į kito laišką beveik tą pačią akimirką ir jausdavomės tarsi teniso varžybose, kai, pasinaudodamas partnerio stipriai atmuštu kamuoliuku, suplieki neįtikėtiną žvakę. Iš pradžių aš laikiausi ramiai, bet jis buvo toks atkaklus ir linksmas, kad aš, nenorėdama pasirodyti blogiau, ėmiau pati lakstyti prie galinės linijos ir atmušti jo kamuoliukus suktais padavimais. Taigi: ne, man Džeko nereikėjo, bet jis pats sukūrė manyje atitinkamą poreikį, ir niekas kitas, tik jis, galėjo jį patenkinti. Ar moteris, atsidūrusi dykumoje, žino, kokia yra ištroškusi, kol jai prie lūpų kas nors neprideda butelio su vandeniu? Labiau už viską gyvenime pradėjau laukti, kol į mano elektroninio pašto dėžutę ateis Eibelhamerio pasirašyti laiškai.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi, EMF

Nasdaq subyrėjo kaip Perl Harboras. Krūvos griuvėsių. Klientas trokšta išgirsti gerbiamos fondų valdytojos iš Britanijos profesionalų patarimą: nusišauti iškart ar pirma papietauti? Džekas

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Nusiraminkite, gerbiamoji fondų valdytoja nė sekundei jūsų nepamiršta. Laukiame, kol Galingasis Alas Grinspanas paskelbs palūkanų normą.

Profesionalės patarimas: laikui bėgant viskas susitvarkys. Nenusišaukite.