Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Neprofesionalus patarimas: kol skeveldros laksto, pasislėpkite po stalu, paskui išlįskite ir patikrinkite, ar liko bent kiek sveikų akcijų. Suvalgykite sumuštinį su kalakutiena. Tada nusišaukite.

Katerina xxxxx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Ar žinote, kad Alano Grinspano žmona pasakė, jog jos vyras taip nemėgsta aiškiai kalbėti, kad kai jis jai pasipiršo, ji nė nesuprato?

To vyruko veido išraišką sunkiau įskaityti negu Tomo Pinčono romanus.

Ei, ar jums ne laikas miegoti? Pas jus juk vidurnaktis, ar ne?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Naktis man patinka. Daugiau laiko negu dieną. Kam švaistyti laiką drybsant lovoje?

K xxxx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Lovoje nebūtina tik švaistyti laiką. Ar žinote tą citatą, kur vyrukas sako mylimajai, kaip norėtų, kad naktis tęstųsi septynerius metus. Tikriausiai Šekspyras, teisingai?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Septynerių metų ilgumo nakties kaip tik ir užtektų, kad aš pagaliau iki soties išsimiegočiau. Ne Šekspyras. Man atrodo, Marlou. Štai kokia neteisybė su tuo Šekspyru — jam priskiriama viskas, kas gražu, nesvarbu, parašė jis tai ar ne. Jis kaip koks emocinės įrangos Bilas Geitsas.

O beje, iš kur jus žinote Marlou citatą? Nejau Wall St. prognozuoja renesanso dramaturgų iškilimą?

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Nepelnytai, mano ponia, nepelnytai. Nespręskite apie žmogų iš jo akcijų paketo. Kadaise buvau vargšas, skurdžius anglų literatūros studentas, bet galiausiai teko susirasti būdą, kaip patenkinti aistrą pirkti pirmus knygų leidimus. Yra žmonių, kurie perka jachtas, aš — pirmą „Uliso“ leidimą. O kuo jūs pasiteisinsite?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Kadaise irgi buvau vargšė anglų literatūros studentė. Bet skurdas, kai nustoja būti nuobodus, iš tiesų gana baugus daiktas. Nenorėjau visą gyvenimą bijoti. Britanijoje yra daugybė žmonių, kurie jums paaiškins, kad pinigai nieko nereiškia: tuos žmones mes vadiname viduriniosios klasės atstovais. Kolekcionuoti pirmus leidimus — labai paaugliškas pomėgis. Su didžiausia pagarba, pone, siūlau perkelti dėmesį į rimtesnius dalykus, pavyzdžiui, pradėti kolekcionuoti BATUS.

K xxxxxxxx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Ar žinote, kad jau atsiuntėte man lygiai 147 bučinius, o aš jums nenusiunčiau nė vieno?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Buvo tokia mintis.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

7.01: Benas atrado savo penį. Pergalingas ir džiugus jis guli ant vystymo patiesalėlio tarsi asmuo, ką tik sužinojęs, kaip veikia visa saulės sistema. Kietai gniaužia vairalazdę mažyčiais piršteliais ir baisiai pasipiktina, apsilieja karštomis ašaromis, kai aš atimu naująjį žaislą — apvynioju jį vidutinio dydžio sauskelnėmis ir skubiai užspaudžiu kibukus iš abiejų pusių.

— Ne, būk geras berniukas. Dabar reikia jį paslėpti, eisime apačion valgyti dribsnių.

Koks būtų teisingas išmintingos motinos požiūris į kūdikio seksualumą? Žinoma, reikia džiaugtis, kad penis funkcionuoja. Ir stebėtis, kad aš savo moteriškame kūne užauginau šį vikšro dydžio santechnikos bei malonumų stebuklą. Bet kažkodėl truputį drovu, pamačius ankstyvą vyriškumo pasireiškimą ir pagalvojus, ką jis žada vėliau — traktorius, futbolą, kitas moteris. Ateis laikas, ir Beno gyvenime, be manęs, atsiras kitų moterų, ir širdyje įstrigusi ledo skeveldrėlė jau dabar leidžia spėti, kaip tada jausiuosi.

Nusileidusi apačion, stengiuosi prasikasti kelią tarp virtuvę užgriuvusių šiukšlių. Prie šiukšlių dėžės matyti krūvelė razinų: negali būti, kad tai tos pačios razinos, kurias čia mačiau prieš Kalėdas? Reikia paprašyti Paulos, kad nebeleistų vaikams jomis mėtytis. (Valytojos prašyti tuščias darbas: Chuanitai skauda sąnarius, ji negali atsiklaupti.) Ričardą randu priešais televizorių, sulinkusį iš pagarbos. Kai mano vyras nenusiskuta, jis atrodo apžėlęs ir primityvus, kaip Tedas Hjugesas, išdžiovintas džiovyklėje. Įtariu, kad jis jaučia silpnybę vaikiškos televizijos laidos vedėjai — Chlojai? Zojai?, — nes kai paklausiu, kodėl televizorius jau įjungtas, nors abu vaikai dar miega, jis šiurkščiai murmteli, neva tai „teikia daug informacijos“, tarsi sakydamas: „atstok, moteriške“.

Negaliu nepastebėti, kad Chloja arba Zoja apsirengusi taip, tarsi ruoštųsi eiti į pasiutusių panų mergvakarį klube, o ne vestų laidą žvarbų vasario rytą. Ji vilki oranžinius berankovius marškinėlius, o ant mažų, bet smailių krūtų rausvais blizgučiais išsiuvinėti žodžiai: „Na, tai kaip?“ Nuo kada vaikų laidų vedėjos atrodo kaip nepilnametės nusikaltėlės, o ne kaip garbioji Valerija Singleton?

— Ričardai?

— Taip.

— Benas vis čiupinėja savo pimpalą. Supranti, jam juk tik metai. Man atrodo, kad per anksti. Kaip manai, tai normalu?

Ričardas net akių nepakelia.

— Smagiausias vyro pasilinksminimas. Jam prieš akis — malonumų pilnas gyvenimas. Be to, nereikia mokėti, — sako jis, palenkdamas galvą ir šypsena atsakydamas išsišiepusiai tarsi švilpikas Chlojai-Zojai.

Išgirdusi kitame virtuvės gale džiaugsmo gargaliavimą, atsisuku pažiūrėti. Benas priropojo prie šaldytuvo, atidarė duris ir pasiėmęs didžiausią juodųjų serbentų sulčių be cukraus butelį, pila jas ant mano batų. Sultys teka upeliais. Puolu prie Beno, stengdamasi nepaslysti tarsi egzotiška, bet valdinga seselė Hatavėj. Sušunku, kad paduotų popierinių rankšluosčių. Popierinių rankšluosčių nebėra, o Benas jau sėdi tamsiai raudonos gliukozės baloje. Sucimpa, kai sugriebiu jį už pižamos apykaklės ir pakišu po vandens srove.

Klausiu Ričardo, kodėl jis penktadienį nenupirko popierinių rankšluosčių, kuriuos pirkinių sąraše buvau specialiai pabraukusi (tris kartus). Ričis paaiškina prekybos centre neradęs mano reikalaujamų „Švelnaus kačiuko“ rankšluosčių, o paklausti tiesiog negalėjo.

— Nesuprantu.

— Keite, yra žodžių, kurių suaugęs vyras niekada neištars, ir tokių žodžių pavyzdys yra „Švelnus kačiukas“.

— Tu negali pasakyti „popieriniai rankšluosčiai „Švelnus kačiukas“?

— Ne, garsiai negaliu.

— Kodėl?

— Nežinau. Tik žinau, kad geriau jau suvalgysiu švelnų kačiuką, negu garsiai jo paprašysiu. Jau vien pagalvojus apie šiuos žodžius...

Dramatiškai nusipurtęs, Ričardas vėl nusisuka į televizoriaus ekraną ir tyliai pasiguodžia švelnioms, šokoladinėms Chlojos-Zojos akims.

— Bet namuose visai nėra popierinių rankšluosčių, Riči, o neseniai, jei pastebėjai, buvome tanklaivio sudužimo liudytojai.