Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Net po daugelio metų, kai jau pasidarė visiškai aišku, kad Džozefas Aloizijus Redis yra visiškai netinkamas meilės objektas, aš vis dar negalėjau išsivaduoti. Kokių įrodymų man dar reikėjo? Vieną dieną jis parnešė namo patalynę lovos, kurioje gulėjo su nauja drauge, ir davė ją mamai išskalbti. Vieną naktį atnešė mane mieguistą iš lovelės ir liepė svetainėje stovinčiam policininkui patvirtinti, kad konkrečią dieną turėjau prisiekti, kad ją prisimenu, — jis, Džozefas Redis, buvo namie. Prisiekiau.

— Ta mūsų Keitė, jos atmintis kaip fotoaparatas, — kalbėjo tėtis policininkui. — Ar ne, balandėle? Na, kurgi mūsų gražioji šypsenėlė?

Tėvas — tai vyriško elgesio modelis, kurį mergaitei dovanoja gamta, ir jei šis modelis sulūžta arba sugenda, kas tada?

Žengdama pro duris į Edwin Morgan Forster vestibiulį džiaugiuosi vėsiomis, aidžiomis erdvėmis, kulniukų kaukšėjimu į marmuro grindis, liftu, kuris nesipriešindamas priima mane į veidrodžiais išpuoštą glėbį. Nenoriu žiūrėti į moterį, kuri juose atsispindi: nenoriu, kad ji mane tokią pamatytų. Kai tryliktame aukšte durys atsidaro, jau esu spėjusi parengti pasiteisinimą, bet tiesiai prieš mane išdygsta Robinas Kuperis-Klarkas.

— Puikus pranešimas, Keite, — sako jis, negrabiai uždedamas ranką man ant peties. — Aukščiausios klasės. Dabar tik liko atsakyti į keletą klausimėlių. Neskubėk. Kada tau patogu. Tikiuosi, šeimoje nėra kokių rimtesnių problemų?

Sunku įsivaizduoti, ką pasakytų investicijų direktorius, jei sužinotų tiesą. Kuperiai-Klarkai tapo mūsų draugais po vienos kompanijos surengtos fazanų medžioklės, kurioje mudvi su Džile suvienijo bendras pasibaisėjimas. Mudu su Ričardu kelis kartus lankėmės jų dvare Sasekse, bet apie savo tėvą Robinui nesakiau: noriu, kad jis mane gerbtų, o ne gailėtųsi.

— Ne. Viskas gerai.

— Puiku. Pakalbėsim vėliau.

Kompiuterio ekrane pamatau, kad per tris valandas FTSE indeksas pakilo 50 punktų, Dow Jones nukrito 100 punktų, o doleris — vienu procentu. Labai kruopščiai ir nuodugniai skaičiuoju, ką turiu padaryti, kad išsaugočiau man patikėtų fondų vertę.

Vieną dalyką tikrai žinau: nenoriu grįžti ten, kur klesti apgavystės, išsisukinėjimai, kur reikia tūnoti tamsiame kambaryje, užgniaužus kvapą.

13 Parduotuvės

Kelionių reaktyviniais laineriais nuovargis ypatingas — rūškanas, šutnus tarsi Singapūro klimatas. Ką tik grįžusi iš žaibiško skrydžio į Bostoną, beveik mirtinos atogrąžų apatijos apimta stumiuosi per geliantį vasario lietų. Išėjusi į Long Ekrą, pasipainioju po kojų kurjeriui. Iš po kepurės snapelio dėbteli neapykanta žaižaruojantis žvilgsnis:

— Tu, kvė-š-š-ša karve, — spjaute išspjauna jis. — Negali, po velnių, žiūrėti, kur rioglinies?

Iki mano ir Rodo susitikimo su konsultantais Kovent Gardene, prie pat aikštės, liko keturiolika minučių. Pakaks laiko užbėgti į LK Bennett, kur vyksta batų išpardavimas su 50% nuolaida.

Atrodo, jau būsiu pamiršusi, ką reiškia pirkti savo malonumui. Ne man tie ilgi įžanginiai meilės žaidimai, ne man malonus nekaltas flirtas su aksomu ir šilku prieš pasirenkant orų liną ar minkštutę alpaką. Dabar mano išpuoliai į parduotuves nelyginant pragaištingi išbadėjusių skėrių antplūdžiai: šluoju viską, ko reikia ir ko tikrai nereikės, bet užsitarnavau, nes šiaip lakstymui po parduotuves niekada neturiu laiko. Stveriu šokolado spalvos aukštakulnius — labai tiks Gajaus nuospaudoms mindyti, — minkštučius kaip zefyras aulinukus iki pusės blauzdų. Pagalvojusi dar priglobiu juodas įsispiriamas basutes su tiek daug skylučių, kad jos atrodo kaip kojų fetišistams skirtas Brailio raštas. Keista, ar ne: pirkti dvi poras batų — nedovanotinas švaistymas, o tris — su nuolaida — jau gudrus pirkinys.

Kitame parduotuvės gale pastebiu išsičiustijusią botokso prišvirkštą brunetę, susisupusią į pilkšvą kašmyrą. Imdama batą po bato ji ilgai svarsto, lyg gėlių parodos vertintoja, matyt, turi į valias ne tik pinigų, bet ir laiko. Įsivaizduoju jos tingią slampinėjimo po parduotuves dieną su pertraukomis pieniškai kavai ir skaniems, lengviems priešpiečiams. Matau, kaip jos žvilgsnis stabteli ties dryžuotomis 39 dydžio basutėmis. Privalau ją sustabdyti. Liuokteliu tarsi viena iš „Čarlio angelų“ ir prie jos tykojamo grobio atsiduriu pačiu laiku.

— Atsiprašau, aš jas ėmiau.

Brunetės balsas irzlus, ji pasipiktinusi, kiek tai įmanoma tokiai vangiai būtybei.

— Apgailestauju, bet aš priėjau pirma, — atsikertu brukdama koją į basutę.

— Kam tiek agresijos, — nusišypso varžovė ir tingiai nusiiria tolyn, skleisdama Jo Malone tuberozos kvepalų sūkurius. Na ar ji ne gardžiakvapė? Žinoma. Ar nekyla noras prismaugti jos šiurpulingai beraukšlį kaklą? Galite neabejoti.

Prie kasos, kai prieina eilė įskaityti dryžuotųjų basučių kainą, apvertusi jas padu aukštyn pardavėja suabejoja:

— Jos ne jūsų dydžio, ponia.

— Žinau, vis tiek imu.

Kreditinių kortelių aparatas žvaliai sudūzgia ir staiga paspringsta.

— Apgailestauju, ponia, bet jūsų kortelės nepriėmė. Teks paskambinti.

— Man nėra laiko laukti, kol paskambinsite.

— Ar bandysime kitą kortelę? — piktdžiugiškai vypteli pardavėja.

10.36: Vėluoju į susirinkimą šešias minutes ir trisdešimt penkias sekundes. Įžengiu į kostiumuotų ponų pilną kambarį, stengdamasi už nugaros paslėpti žvilgantį parduotuvės krepšį. Rodas Taskas, iššiepęs ryklio dantis, pakelia akis nuo popierių.

— Aha, kai tik darosi karšta, poniutės lekia apsipirkti. Ačiū, kad užėjai pas mus, Keite.

00.19: Iki Emilės atostogų liko keturios dienos, o aš tiek užsiėmusi, kad niekaip nerandu laiko užsakyti kelialapio. O dar Paula savaitei išvyko į Maroką. Kai šį rytą atsargiai pasiteiravau, ar ji kada nors negalėtų pasiimti atostogų tuo metu, kai atostogaujame mes, tik pervėrė mane tuo savo Joanos Arkietės žvilgsniu — suprask, užmirškime tuos suderinimus. Tad pasisiūliau sumokėti už jos lėktuvo bilietą. Silpnabūdė, Keite, tikra silpnabūdė.

Apsimetusi, kad tikrinu fondų įvertinimus, skambinu kelionių agentūrai. Kaip ten Florida?

— Viskas užsakyta dar spalio mėnesį, atsiprašome, — sukiauksi hienos balsas.

— Paryžiaus Disneilendas?

Non. Traukinys Eurostar, matyt, vaitoja nuo šlykščių iš anksto laisvalaikį planuojančių keleivių naštos. Agentė pataria, esą dabar būtų išmintinga užsisakyti kelialapius Velykoms, dar likę keletas laisvų vietų.

— Ar svarstėte apie Centerparcs, ponia Šatok?

Taip, svarsčiau apie Centerparcs, ir tai tas pats, kaip keliauti tiesiai pragaran Tuppertoare dėžutėje.

Bandau rasti vietų Kornvalyje, Kotsvolde ir Kanaruose. Visur pilna. Galiausiai prisiskambinu kažkokiai firmai, kuri vadinasi „Cymru trobelės“. Man sako — o stebuklas! — kad liko dar vienas kelialapis netoli Šv. Dovydo.

— Vieta nuošali, įspėju, bet yra židinys, tai kaip nors išsiversite.

Besiruošiant eiti pietauti, prie mano stalo, nešinas dviem Valentino dienos puokštėmis, prieina sutrikęs mūsų kontoros pašto skyriaus vaikinukas. Viena — iš gardenijų, lelijų ir delno dydžio baltų rožių — primena Greisės Keli vestuvių puokštę; kita — tulpės iš garažo sodelio su pora laidotuvėms tinkamų paparčių. Žiūriu atvirukus. Tulpes atsiuntė mano vyras.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Norėjau pasakyti, kad nepanikuotum dėl glindų. Glindų dabar turi visi padorūs žmonės. Felikso mokykloje ką tik buvo „Glindų diena“, skirta sugrąžinti joms gerą vardą! Kaip tas tavo kūjis Niujorke? Vienintelis geras dalykas mūsų gyvenime tas, kad esame pernelyg nusivariusios romanams užmegzti.