Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

16.53: Turiu pradėti ruošti reklaminę etiškojo fondo medžiagą, tačiau į galvą lenda mintys apie Džeko atsiųstą Valentino dienos puokštę, o ir Emilės gimtadienis artėja. Iki jo dar trys su puse mėnesio, bet mano dukra jau skaičiuoja sekundes. (Troškimas sulaukti gimtadienio, kai tau penkeri, yra toks pat nenumaldomas, kaip ir noras jo nepastebėti, kai tau trisdešimt penkeri.) Nors kartą pasijutusi kaip tikra, tvarkinga mama, bandau telefonu užsakyti Vaivorykštinį Rodžerį, Mamfijos vertinamą klouną. Rodžerio atsakiklis praneša, kad visi linksmintojo savaitgaliai absoliučiai užkimšti, bet dar likę keletas plyšių Helovynui. Trauk tave velniai, lengviau būtų užsisakyti tris tenorus. Ir reikėjo man tapti motina tokiais laikais, kai gimtadieniai virto gryniausiomis varžybomis.

— Ak, atsiprašau, atleiskite. Keitė Redi?

— Taip.

Pakėlusi akis, pamatau prie mano stalo stovinčią gražiąją merginą, kuri mane taip atkakliai atakavo per naujokų instruktažą prieš Kalėdas. Ji raustelėjusi, kaip ir tada, bet šis drovumas neatrodo gležnas ar nerangus; jos santūrumas atrodo tarsi nulietas iš brangaus, bet stangraus metalo.

— Atsiprašau, — ištaria ji dar kartą, — man atrodo, sakė, kad mums teks kartu ruošti, e-e, baigiamąjį pristatymą. Ponas Taskas sako, kad, jo manymu, aš galiu įnešti svarų indėlį.

Neabejoju, kad jis taip pasakė.

— O taip, Momo. Momo, teisingai? Tiesą sakant, nė nemaniau, kad taip greitai teks kartu dirbti, pamatysite, lengva nebus.

Liaukis, Keite, leisk vargšei mergaitei pasireikšti. Ji gi nekalta, kad tau ją primetė.

— Girdėjau apie tave daug gero, Momo.

— Ir aš apie jus, — dėkinga atsako ji ir atsisėda. — Visos mes, na, visos moterys, — ji gestu parodo kostiumų jūrą, — vis galvojame, kaip jums visa tai pavyksta. Ak, ar čia jūsų?

Minutėlę ji pradingsta po mano stalu, paskui išsitiesia, rankoje laikydama narcizą:

— Ak, atsiprašau, jis nulaužtas.

Nepamiršti

Padėkos laiškai, paskambinti mamai, paskambinti seseriai. ŠVIESINTI plaukus! Užpildyti IMRO blankus. Surašyti darbus Momo. Pažiūrėti stulbinantį naują filmą — „Sėdintis tigras?“ „Apsnūdęs drakonas?“ Benui nukarpyti nagus. Paskambinti į Junonos sveikatingumo akademiją ir užsisakyti naują asmeninę trenerę. SPAAAUSTI PILVO APAČIĄ! Paraiškos dėl Emilės mokyklos – sutvarkyti. Uošvio 65-asis gimtadienis — bilietai į Eikborno pjesę? Paskambinti Džilei Kuper-Klark. Bendrauti su draugais: pasikviesti svečių sekmadienio pietums — Saimoną su Kriste? Raštelis Chuanitai. Sudėti daiktus atostogoms: Gū!!, atsarginiai rankšluosčiai, sauskelnės, buteliukai, kalpolis, lovelė, servetėlės, botai.

14 Moksleivių atostogos

— Keite, aš neketinu su tavim rietis dėl botų.

— Ką gi, užtat aš ketinu su tavim rietis. Emilė visa peršlapo. Tik pažiūrėk, į ką panašios jos kelnės. Aš amžinai privalau viską prisiminti. Kiekvieną mažmožį. Ir galiu Dievui prisiekti, Ričardai, kad daugiau informacijos mano smegeninė nebesutalpina. Juk priminiau, kad patikrintum, ar įdėjai botus.

— Atsiprašau, aš pamiršau. Nedidelis daiktas.

— Ne, tu neatsiprašai. Tau nerūpi, nes kitaip tikrai prisimintum.

Kaip manote, kiek atminties pajėgia sutalpinti žmogaus smegenys? Kažkur skaičiau, kad ilgalaikė atmintis iš esmės yra milžiniška saugykla, kurioje nelyginant vyno statinės sukrauti visi žmonės, kuriuos kada nors pažinojome, vietos, kuriose buvome, anekdotai ir dainos, kuriuos kažkada mokėjome. Tačiau jei tos atminties neaplankai pakankamai dažnai, kelio į ją neberasi — jis užauga dygliuotais brūzgynais, kaip Miegančiosios gražuolės pilis. Ar ne todėl visose pasakose toks svarbus kelias atgal?

Šiaip ar taip, nors mano atmintis jau nebe ta, kokia buvo, kai neturėjau vaikų, privalau stengtis nieko nepamiršti. Kas nors privalo tai daryti. Koks tas siaubingas posakis? Dėmesio paskirstymas? Manoma, kad moterys tam nepaprastai gabios. Tačiau Ričis... Jei Ričio paprašysi galvoje išlaikyti daugiau kaip tris dalykus vienu metu, išvysi jam iš ausų besiveržiančius dūmus — elektros grandinė perdegė. Per radiją esu girdėjus moteris teigiant, neva vyrai mėgsta pernelyg sureikšminti savo negebėjimus, kad išsisuktų nuo buities darbų. Deja, išsamūs moksliniai tyrimai Šatokų šeimoje atskleidė, kad nesugebėjimas prisiminti, jog reikia pasiimti drabužius iš valyklos, nupirkti miltelių indaplovei ir dar juostą fotoaparatui, yra įgimtas trūkumas, kaip daltonizmas ar širdies yda. Tai ne tingėjimas, tai gamtos dėsnis.

Šeštadienį, rodos, niekada nesibaigsiančioje kelionėje į Velsą stebėjau, kaip Ričardas prireikus moka užstoti vaikus, ypač jei galvoje turi kokį nors tikslą. Vyrams gyvenimas yra tiesus kelias, moterims — žemėlapis: mes nuolat galvojame apie šunkelius, slidžius grįstkelius, apsisukimus ir grįžimus atgal, o jie nesidairydami šoruoja pirmyn greitąja magistralės juosta. Vienintelė jų pramoga — kartais į galvą puolantis nuostabus sumanymas pasirinkti trumpesnį kelią, kuris dažnai galiausiai pasirodo esąs ir ilgesnis, ir pavojingesnis už ankstesnį.

Ar ne dėl to vyrai daug geriau už mus moka gyventi šia akimirka? Mokančių „skinti dieną“ tarp vyrijos ainių bus apstu, o moterys visais laikais planuodavo, kas bus antradienį po dviejų savaičių.

Pastaruoju metu mudu su Ričardu dažniausiai ginčijamės arba dėl prisiminimų, arba dėl pamiršimų. Kaip tą pirmąją atostogų Pembrokšyre dieną, kai po pietų nuėjus į paplūdimį paaiškėjo, kad Ričardas neįdėjo vaikų botų. Nežinau, kas mane taip įsiutino. Žinoma, vaikų kojos permirko, bet jiems buvo taip smagu.

Aptūloti trimis drabužėlių sluoksniais, Benas ir Emilė patenkinti žaidžia prie šokoladinio pieno spalvos upeliūkščio, kuris, atskubėjęs nuo Vaitsendo įlanką supančių kalvų, putodamas tarp akmenų veržiasi į jūrą. Ji stato pilį su parku, tvenkiniais ir fontanu iš moliusko kriauklės. Jis paima akmenuką, neša jį prie vandens, įmeta ir grįžta paimti kito. Seniai bebuvau mačiusi vaikus tokius laimingus ir taip įnikusius į savo žaidimus. Tačiau oras bjūra. Žinoma, kad bjūra — juk atostogaujame Velse, kaip aš tai buvau pamiršusi? Lietingajame Velse. Kiek anksčiau buvo išlindusi saulė ir spėjo Emilės veidelį išmarginti strazdanomis, tačiau dabar dangų užtraukė švininiai lietaus pritvinkę debesys. Nutariame trauktis kol nevėlu ir vežti vaikus atgal į už penkių mylių nuo jūros kranto stovinčią mano išnuomotą trobelę. Kol atitraukiame vaikus nuo vandens ir susodiname į mašiną, praeina maždaug penkiasdešimt minučių: prašymus keičia grasinimai, o kai ir šie nebepadeda, siūlome kyšius.

Emilei pažadėjau, kad mamytė pagaliau prisiruoš paskaityti jai „Mažąją devyndarbę“, tad nuvelku jų šlapius drabužėlius, paduodu arbatos, išmaudau juos mažyčiame šaltame vonios kambarėlyje su įkaitusio metalo kvapą skleidžiančiu šildytuvu, įkalbinu Beną gultis į lovytę, ir mudvi su dukra susėdame prie židinio, kuriame tūžmingai smilksta du rąstigaliai.

— Mažoji devyndarbė labiau už viską mėgo plušėti ir laiko veltui neleisti. Ji kasdien keldavosi trečią valandą ryto. Tuoj pat perskaitydavo savo mėgstamiausios knygutės skyrių, kuris vadinosi „Darbas tave puošia“. Gal paskaitykim ką nors linksmesnio, Em?

— Ne, aš noriu šitos knygutės.

— Na, gerai. Kur mes sustojom? „Mažoji devyndarbė jautėsi laiminga tik tada, kai dirbdavo“.

— Mamyte, tu atėjai į Beno gimtadienį.

— Taip, atėjau.

Matau, ką ji galvoja. Visos penkiamečių mintys — kaip ant delno, jie dar neišmoko jų paslėpti, ir dabar ją aplankiusi mintis nuvilnija virš jos kaktos kaip vėjelis virš smėlio kopos.