Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Man ji labai patinka. Senove dvelkianti vėsa, užliejanti krūtinę pravėrus šventovės duris, man visada primena čia amžiais saugomus šventųjų atsidūsėjimus. Pirmą kartą į šią katedrą įžengiau būdama gal septynerių ar aštuonerių, ant lūpų tirpstančiais Tenbyje pirktos cukraus vatos trupinėliais. Dabar apsilaižius tebejaučiu jų voratinklišką saldumą. Vėliau man teko matyti didingesnių katedrų: Paryžiaus, Šv. Pauliaus, Sevilijos. Tačiau ši šventovė didi savo mažumu: ji nedaug didesnė už kluoną. Nenustebtum, prie švęsto vandens indo pamatęs jautį ir asilą.

Šv. Dovydo katedra yra viena iš nedaugelio vielų, kuriose galiu nusiraminti. Sėdėdama jos navoje suvokiu, koks šiais laikais neįprastas ir netgi nesmagus yra ramybės pojūtis. Katedra laikui nepavaldi, o mano gyvenimas... Mano gyvenimas — vien tuščiai bėgantis laikas. Ričardas su Benu ir Emile išėjo pasižvalgyti po dovanų parduotuvę. Likusi viena pajuntu, kaip lūpos pačios taria niekam negirdimus žodžius: „Padėk man“.

Prašyti Dievo, kuriuo kažin ar iš viso tiki, kad išvaduotų tave iš sumaišties, kurios pati nesupranti — ak, labai gerai, Keitė, bravo.

Tolimoje sienoje įmontuota skalūno memorialinė plokštė kažkokiam vietos didikui Tomui ir „jo paliktos Angharad“ atminimui. Ar „palikta“ reiškia „palikuonę“? Reikės paklausti Ričio, kuris gerai moka lotynų kalbą. Jis įgijo gerą išsilavinimą, ne tą bendrojo lavinimo jovalą, su kuriuo turėjau taikstytis aš.

Nuo šventoriaus šlaitu kyla svaiginantys gausiai puošti laiptai, jungiantys katedrą su mažyčiu miestuku ant kalvos. Tempdama paskui save vežimėlį, atbula kopiu laiptais aukštyn ir jaučiu, kaip kiekvienas ratų dunkstelėjimas atsitrenka į apatinius stuburo slankstelius. Ričis ant pečių neša klykaujančią Emilę. Jai ir Benui jau seniai laikas valgyti pavakarius. Kalta bloga motina. Amžinai pamirštu, kad vaikai kaip automobilis: laiku nepapildžius kuro, jie ima trūkčioti ir sustoja.

Einame gatve, pilna kavinių, ir pro jų langus žvilgčiojame spėliodami, kuri būtų svetingiausia vaikams. Ar yra vietos vežimėliui pastatyti? Ar jose yra pagyvenusių žmonių, kuriems nelabai patiktų valgyti bandeles, spoksant į apsiseilėjusį Beną? Britanija vis dar nėra draugiška mažiems vaikams: išdrįsk žengti žingsnį tolėliau nuo „Pizza Express“, ir pamatysi tą patį pasipiktinimą, kurį dar prisimenu iš mudviejų su Džiule vaikystės.

Renkamės gausiai išpuoštą užeigą, kurioje pilna tokių pat susinervinusių, neramių atostogaujančių tėvų, ir spėjame užsiimti vietas atokiausiame jos kampe. Ant kėdžių atlošų sudžiauti mūsų apsiaustai garuoja kaip sulytos karvės. Garsiai skaitau valgiaraštį, o Emilė balsu pareiškia, kad nenori nieko iš to, kas jame siūloma. Tik makaronų.

— Galėtume pašildyti žiedelių iš skardinės, kad kaip, — pasisiūlo geraširdė padavėja.

— Nenoriu žiedelių, — žliumbia Emilė. — Noriu spagečių.

Išpaikinta sostinės mergiūkštė. Tai aš kalta, kad tokiai mažai viską duodavau. Pati pirmą kartą paragavau spagečių tik sulaukusi devyniolikos. Romoje. Spaghetti alk vongole lipnūs, glitūs, ir tiesiogine prasme, ir dėl šalto prakaito, išpilančio iš gėdos, kad nemoki susidoroti su moliuskais bei ilgomis makaronų sruogomis.

Kartais man darosi neramu: taip toli nuėjau, tiek daug gyvenime pasiekiau tik dėl to, kad išauginčiau viskuo persisotinusius, išpaikintus vaikus, tokius pat kaip jaunuoliai, kurie žvelgė į mane iš aukšto, kai mokiausi koledže.

Kol Ričardas vaikams pjausto skrebučius su lydytu sūriu, pasigirsta vingrus mano mobiliojo pyptelėjimas. Žinutė nuo Gajaus:

Turki krize

Rodas ir RKK išvykę

Devalvacija?

Turkakcijos krinta

Ka darom?

Velniava. Pašoku iš vietos, braunuosi pro stalus, užsėstus kitų šeimų, užsirioglinu ant labradoro, neriu į gatvę. Pabandau skambinti iš mobiliojo, bet kiek kitoks pyptelėjimas praneša, kad baigia išsikrauti akumuliatorius. Nesiseka pagauti prisijungimo prie tinklo signalo — na žinoma, aš juk Velse. Skubu atgal į kavinę.

— Ar turite telefoną, man reikia paskambinti?

— Atsiprašau? — nesuprasdama į mane žvelgia padavėja.

— Taksofoną?

— O taip, bet jis neveikia, kad kaip.

— Faksą?

— Faktai?

— Faksimilinį aparatą. Man reikia išsiųsti skubų pranešimą.

— A-a. Gal jį turi laikraščių parduotuvėje.

Laikraščių pardavėjas fakso neturi, bet mano, kad gal jis yra vaistinėje. Taip, vaistininkas faksą turi. Bet fakse nėra popieriaus. Vėl lekiu į spaudos parduotuvę. Jau beužsidaranti. Daužau į duris. Maldauju. Tenka pirkti 500 lapų paką, nors man reikalingas vienintelis. Atgal pas vaistininką. Pastvėrusi prie prekystalio pririštą receptų išrašymui skirtą rašiklį, skubiai keverzoju raštelį Gajui:

Gajau, būtina apsvarstyti ir įvertinti riziką, atsiradusią dėl Turkijos prekybos smukimo ir 2000 procentų palūkanų normos nustatymo — gali mums atsieiti kalną pinigų, — situaciją lyginant su akcijų kurso kritimu, jei nuvertėtų valiuta.

1) Kiek turime Turkijoje?

2) Kas darosi rinkoje — šalutinis poveikis kitiems regionams?

Atsakymus — ant mano stalo rytoj 8.30. Grįžtu tuoj pat, Keitė.

21.50: M4 kelyje abiem kryptimis didžiuliai kamščiai. Per tris mylias nusidriekę deimantiniai automobilių žibintų karoliai. Ričis vairuodamas klausiamai į mane skersakiuoja. Dėkinga tamsai: į nelaimės signalus galiu neatsakyti, kol nepasijusiu tam pasirengusi.

Pagaliau jis prabyla:

— Vis galvoju, kad tai truputį keista, Keite. Pati sau atsiuntei gėlių Valentino dienos proga. Kodėl taip darei?

— Norėjau pakelti sau nuotaiką. Norėjau, kad bendradarbiai matytų, jog aš irgi Valentino dienos proga gaunu gėlių. Be to, nebuvau tikra, ar tu prisiminsi. Apskritai paėmus, graudu.

Truputį pasistengus, nesunku pameluoti. Lengviau nei pasakyti, kad gėles atsiuntė klientas, apie kurį dabar dažnai pagalvoju ne tik dieną, bet ir sapnuoju naktį. Laikas pakeisti temą.

— Riči, ką reiškia „palikta“? Mačiau šį žodį katedroje, memorialinėje lentoje. „Ir jo palikta Angharad“.

— Našlė. Ta, kuri liko jam mirus.

— Išeina, kad žmona yra vyro atlieka?

— Tikrai taip, Keite, — juokiasi Ričardas. — Žinoma, mūsų santuokoje aš būsiu tavo atlieka.

Jis kalba maloniai, bet man perveria širdį. Nejau aš iš tiesų priverčiu jį taip jaustis? Tokiu menkysta?

Visą likusį kelią mintyse puoselėju gražiausius santykių pagerinimo planus ir jų įgyvendinimo būdus. Viską sustatau į vietas. Tačiau po trijų valandų, kai pravažiuojant Redingą pradedu jausti Londono gravitacinę trauką, pasiryžimas keisti gyvenimą sudega, besileidžiančiam erdvėlaiviui patekus į didmiesčio atmosferą.

Motyvai mesti darbą ir išvykti gyventi į kaimą:

1) Geresnė gyvenimo kokybė.

2) Pardavus Haknio laužą, galima nusipirkti dvarelį su menestrelių galerija.

3) Galimybė būti gera motina, kuriai pakanka laiko mylėti vyrą, sužinoti vaikų širdžių paslaptis ir išmokti uždėti nelemtą vežimėlio apdangalą.

Motyvai darbo nemesti ir nevažiuoti gyventi į kaimą:

1) Išprotėčiau.

2) Žr. aukščiau.

3) Žr. aukščiau.

Trečia dalis

15 Balandžiai

Kur rasti maitvanagį, kai jo reikia? Šiandien nuo pat ankstyvo ryto ant išorinės mūsų kontoros lango atbrailos tupi balandžių porelė. Panašu, kad tai pirmasis jų pasimatymas. Jau gerą valandą patinėlis it koks padavėjas mandagiai linkčioja prieš savo išrinktąją. Na, bent jau aš manau, kad tai patinėlis, nes paukštė paplavų spalvos, tursena kaip princesė Di, droviai palenkusi galvą, o anas puikuojasi ryškiomis smaragdo bei purpuro spalvomis žėrinčia apykakle, žibančia tarsi benzino balutė.