Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Dešimt minučių tyrinėjusi instrukciją, pamatau, kad „Kišeninė atmintis“ nesuderinama su mano kompiuteriu. Skambinu į pagalbos liniją. Atsiliepia kažkoks nebrendyla ir tarsi įgudęs vertėjas iš urdų kalbos kaip žirnius beria atmintinai iškaltus nurodymus.

— Ar ten užpakalyje yra platus prievadas?

— Mano ar kompiuterio? Iš kur, po galais, aš galiu žinoti?

— Jums reikia prijungimo komplekto, ponia.

— Ne, man reikia įsijungti elektroninę užrašų knygutę.

— Galite užsisakyti prijungimo komplektą, ponia. Jei norite...

— Atsiprašau, ar taip jūs lengvinate man gyvenimą? Gal galėčiau paprasčiausiai nueiti į parduotuvę ir tą komplektą nusipirkti?

— Jų nelabai būna, ponia. Paprastai žmonės juos užsisako. Atsiunčiame per penkias-dešimt dienų.

— Neturiu aš penkių-dešimt dienų. Po dvidešimt keturių valandų išskrendu į Valstijas.

— Deja, mes negalime...

— Negali tik minkštakiaušiai.

— Atsiprašau, ponia?

— Tai sena australiška patarlė, ji reiškia, kad turite pranešti direktoriui, jog aš turiu keletą milijonų jo bendrovės akcijų, kurias dabar peržiūrime, ir jog mūsų atlikti rinkos tyrimai nėra itin palankūs. Ar aiškiai išdėsčiau?

Girdėti, kaip pašnekovas nuryja seiles.

— Man reikia pasitarti su vadovu.

Antradienis, 8.11 ryto: Tai štai iki ko priėjome. Vakar vakare gulėdami lovoje su Ričardu svarstėme, ar nesame per daug pavargę mylėtis. Nebeprisimenu, ką nusprendėme, kol rytą pabudusi pajutau, kad mano šlaunys iš vidaus sulipusios lyg nuo cukraus glajaus.

Nelabai gerai prieš mano svarbiausią pristatymą. Juk sportininkai nuolat kartoja, kad rengdamiesi svarbioms varžyboms ar lenktynėms seksu neužsiiminėja. Negirdėti, kad dėl to dejuotų sportininkės moterys, bet ir joms turėtų būti tas pats, jei ne dar blogiau. Mažai kas gali prilygti iki sąmonės netekimo svaiginančiam moters orgazmui. Net praėjus daugeliui valandų nuo akimirkos, kai „sujuda žemė“, dar jauti gilų, slegiantį, visą kūną lyg čiuptuvais apraizgiusį nuovargį: po orgazmo, turiu omeny po tikro orgazmo, norisi prigulti ir gulėti iki pat Kalėdų. Mano manymu, šitaip Gamta stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas spermatozoidams užpulti kiaušinėlį. (Geriau pagalvojus, tai beveik visos moters organizmo funkcijos atrodo Gamtos pastangos pasiekti, kad mes norėtume kūdikio, o kai jau turime, — kad jį apsaugotume.) Iki praeitų metų mane kamuodavo nesmarkus priešmenstruacinis sindromas. Ne visai menkniekis, bet ir toli gražu ne tas spazmų pragaras, kurį tenka iškentėti kai kurioms moterims. Užtat vos tik stuktelėjo trisdešimt penkeri, prasidėjo tikras karas. Dabar kiekvieną mėnesį hormonai išeina į gatves ir mojuodami plakatais šaukia: „Apsaugokite mūsų kiaušinėlius!“ Pasirodo, mano kūnas pats žino, jog laiko liko nebedaug, ir dėl kiekvieno kiaušinėlio žūties liūdi kaip dėl rečiausio brangakmenio praradimo.

Tačiau kaip galėčiau turėti dar vieną kūdikį, jei beveik nesimatau su tais, kuriuos turiu? Keletą pastarųjų dienų manęs beveik nebuvo namie. Žvilgteliu į kontoros laikrodį, ir jei matau, kad jau po aštuonių, žinau, jog vaikus migdyti pavėlavau; tada pagalvoju, kad galėčiau toliau dirbti nors ir per visą naktį. Momo užsako picą arba polistirolio induose atsinešame ką nors itin sveiko iš valgyklos, nors to maisto paprastai neįmanoma valgyti. Galiausiai viskas baigiasi įprasta vidurnakčio puota: pakeliu kukurūzų traškučių ir pora šokoladukų iš automato, užsigeriant dietine kokakola.

Kai vakar 23.55 pagaliau parsiradau namo ir pakėliau skambančio telefono ragelį tikėdamasi, kad tai Momo su savo skaičiais, kaip manote, kas skambino? Ogi mano anyta Barbara! Netikėjau, kad ji gali taip vėlai skambinti.

— Tikriausiai sakysi, kad kišuosi į svetimus reikalus, Katerina, tačiau anksčiau kalbėjau su Ričardu, ir jis atrodė labai pavargęs. Tikiuosi, viskas gerai?

Ji mano, kad jis pavargęs?

10.07: Susirinkome keturiese: Rodas, Momo, Gajus ir aš. Jau trečią kartą repetuojame baigiamąjį pristatymą, Rodas ir Gajus vaidina klientus, tik staiga į kambarį įpuola Rodo sekretorė Lorein:

— Atsiprašau, kad trukdau, Keite, bet trečiąja linija jums skambina. Neva jūs sakėte, kad tai svarbu.

— Bet kas gi ten?

Matyti, kad Lorein nelabai nori sakyti. Ji nejaukiai mindžikuoja tarpduryje, kol pagaliau garsiai sušnabžda:

— Persis Ananasas.

Gajus vangiai pakelia į dangų akis, tarsi žvelgtų į savo kaukolės vidų. Momo įsistebeilija į savo batus.

— Kas per velnio pamazga tas Persis Ananasas? — bičiuliškai pasiteirauja Rodas.

— Ak taip, tai tikriausiai „Persis Ananasas“, į rinką besiruošianti išeiti pramogų bendrovė, priklausanti Fruitscape.com, — sumoju įžūliai išsisukti iš padėties. — Direktorius atvyksta pas mane aptarti akcijų pardavimo reikalų. Čia toks pokštas.

O Dieve. Vis dar neturiu linksmintojo Emilės gimtadieniui. Prasimušiau iki visų patikimiausių favoritų — Vaivorykštinio Rodžerio, Klouno Zi-Zi ir Keitės Tortinės, kuri išdarinėja nuostabiausius triukus su siurbliu ir spalvotais saldainių žirneliais. Visi jie jau turi užsakymus Monake ar Las Vege arba šokinėja aplink kokią nors skrupulingą pedantę Tobulą motiną, kuri dar prieš nubėgant vaisiaus vandenims išsirinko popierines lėkštutes ir servetėles septintajam Jokastės gimtadieniui.

Skubiai smunku žemyn socialinėmis kopėčiomis, kol galiausiai atsiduriu tarp smulkių asmeninių skelbimų su barzdotų paklaikėlių nuotraukomis, kraupiai panašiomis į tas, kurios buvo išspausdintos, News of the World pradėjus kompaniją prieš pedofilus „Įvardykime ir sugėdykime“.

Pirmadienį buvo blykstelėjusi viltis, kai Persis Ananasas iš Greivsendo pasakė, kad už 120 svarų ir be jokių popierių, meilute, jis galįs atvažiuoti savo furgonu ir mažajai mergaitei surengti mielą šou. Tačiau šįryt atėjo Persio Ananaso lankstinukas. Jame vaizduojamas putlus homunkulas, iš rausvų kaip prezervatyvai balionų lankstantis pornografiškos išvaizdos taksiukus.

Suprantama, Emilė labiausiai nori pobūvio prie baseino, tačiau apie tai negali būti nė kalbos. Tokioms progoms išnuomojamuose baseinuose vanduo drungnas, knibždėte knibždantis bakterijų ir, kitaip negu įprastas vanduo, neskaidrus. Be to, vėl turėčiau prašytis išleidžiama iš darbo: nedepiliavusi bikinio srities negalėčiau apsinuoginti kitų mamų ir tėčių akivaizdoje.

23.19: Grįžusi namo ant prieškambario stalelio randu „Kišeninės atminties“ prijungimo įrangą. Ričardas sudribęs ant sofos stebi „Arsenalo“ rungtynes. Orkaitėje man palikta makaronų, kurie struktūra ir kvapu primena keptus kojų pirštus.

— Ar niekam, išskyrus mane, nerūpi užnešti aukštyn apačioje paliktus daiktus?

Ričardas neatitraukia akių nuo televizoriaus.

— A-a, pareina Jos didenybė. Ar jau tos mėnesio dienos?

— Tu mane kaltini priešmenstruaciniu sindromu?

Jis sucimpa ir paleidžia iš rankų nuotolinio valdymo pultelį:

— Dievaži, Keite, aš su nostalgija prisimenu tavo priešmenstruacinę įtampą. Dabar tau tai pomenstruacinė, tai tarpmenstruacinė, tai visą mėnesį be pertraukos trunkanti įtampa. Ar nors į lovą pagaliau atsigulusi galėsi atsipalaiduoti ar ir per miegus davinėsi nurodymus?

Atidariusi indaplovę pamatau, kad ant išplautų lėkščių likę pilkšvų nuosėdų ruožų. Matyt, prakeikta mašina streikuoja.

— Gal tu ir nepastebėjai, Riči, bet aš ruošiuosi labai svarbiam pristatymui.

— Kad likčiau to nepastebėjęs, turėčiau gulėti išbalzamuotas Ulan Batore.