Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Nagi, Keite, nepulk į paniką. Galvok. Galvok.

— Ne. Esu įsitikinusi, kad jei patektumėte sąrašą akcijų, kurioms darytų įtaką Mak...e-e... mahono principai...

— Mes tokio sąrašo neturime, ponia Redi, — atžariai tarsteli storulė. — Suprantama, norėtume tikėtis, kad atsižvelgdamas į Makmahono principus, kurie jums, be abejo, gerai žinomi, tokį sąrašą pateiks Edwin Morgan Forster bankas.

Į mane susminga aštuoniolikos žmonių žvilgsniai. Devyniolikos, jei įskaitysime Momo, pakėlusią į mane patiklias spanielio akis. Nesu girdėjusi nei apie Makmahoną, nei apie jo prakeiktus principus. Sekundės, kurios paprastai prabėga tyliai ir kukliai, niekieno nepastebėtos, staiga pasidaro ilgos, kurtinančiai trankios ir beširdės. Jaučiu, kaip plūstelėjęs kraujas kaklą ir krūtinę užlieja avietiniu raudoniu, kokį gali sukelti tik seksas arba gėda. Oro kondicionierius atsidūsta kaip mylimojo pamesta moteriškė. Ne, negalvok apie įsimylėjėlius. Galvok apie Makmahoną. Kad ir kas jis toks. Turbūt šventeiva keltas, norintis atkeršyti šalį pavergusiems anglosaksų kapitalistams. Stengiuosi nežiūrėti į stalo pusę, kur sėdi Džekas.

Kai tarsi virvute užraukta manieringa Kerolės Dansten burna vėl ima žiotis, pasigirsta vyriškas balsas:

— Aš manau, Kerole, kad mums nereikėtų abejoti — turėdama tokią didelę patirtį etiškų fondų valdymo srityje, ponia Redi gerai išmano Airijos bendrovių pripažįstamus įdarbinimo principus.

Akimirksniu užliejusi dėkingumo banga svaigina kaip grynas deguonis. Džekas atidarė avarinį liuką ir suteikė man galimybę išsigelbėti. Pritardama entuziastingai linkčioju galva:

— Kaip sakė ponas Eibelhameris, mes turime komandą, kuri analizuoja ir vertina bendrovių vykdomą įdarbinimo politiką. Asmeniškai nuo savęs norėčiau pridurti, kad pati būdama airė, Makmahono principams visiškai pritariu.

Už mano nugaros kažkas subilda: Momo iš rankų išsprūdo segtuvas, tačiau mano tautinių kvalifikacijų sukelto pripažinimo šurmulyje ši nelaimė lieka nepastebėta. Pakylėta ant klausytojų geranoriškumo bangos, neriu tiesiai į pranešimo finalą. Finalas — tai tas nežymus epizodas, kai tu sakai „Duokite mums pinigus“. Tik mandagiai. Ir nemini žodžio „pinigai“.

17.11: Mudviem su Momo sėdantis į taksi, už nugaros pasigirsta odinio apsiausto gurgžtelėjimas.

— Norėjau pasakyti, ponia Redi, kad buvo vienas malonumas stebėti jūsų pristatymą.

— O, tai jums ačiū, pone Eibelhameri. Esu labai dėkinga, kad mane išgelbėjote.

Atsidūrusi įtampos tarp manęs ir Džeko lauke, Momo atrodo suglumusi.

Džekas uždeda ranką ant automobilio durelių viršaus:

— Pagalvojau, gal galėčiau jums pasiūlyti išgerti. Apžiūrėtume Šanksvilio įžymybes. Mačiau, kad „Sinatros užeigoj“ daro kokteilį, pavadintą „Skriskim drauge“28.

— Tiesą sakant, panelė Gumeratnė ir aš labai pavargusios.

Jis supratingai linkteli galva:

— Tada kitą kartą. Geros jums kloties.

Pakeliui į viešbutį Momo klausia:

— Atsiprašau, Keite, ar jūs tą vyruką pažįstat?

— Ne, nepažįstu.

Ir tai tiesa. Džeko Eibelhamerio nepažįstu, bet galbūt esu jį įsimylėjusi. Kaip galima įsimylėti žmogų, kurio nepažįsti? Geriau pagalvojus, taip gal net lengviau, tiesa? Tuščias ekranas, kuriame gali užrašyti savo troškimus.

— Jis panašus į Džordžą Klunį, — atsidūsta Momo. — Manau, nereikėjo atsisakyti pakvietimo.

— Ne. Kol jie neapsisprendė, tai būtų neprofesionalu. Šiaip ar taip, mudviem pačioms derėtų atšvęsti. Tu buvai tikra žvaigždė.

— Atsiprašau, Keite, tačiau tai jūs buvote nuostabi. Niekaip nebūčiau sugebėjusi padaryti nieko panašaus. — Momo leidžia sau nusišypsoti, ir aš staiga pamatau, koks ligi šiol įsitempęs buvo jos veidas. — Nežinojau, kad esate airė.

— Tik truputį. Iš tėvo pusės.

— Kaip Makmahonas?

— Taip, tik be principų.

Momo sukikena ir klausia:

— Kuo verčiasi jūsų tėvas?

— Dirba toje pačioje srityje, kaip ir aš.

— Jis fondų valdytojas?

— Ne, tačiau azartiškai lošia, kaip ir mes, stato už favoritais laikomus arklius, įsivaizduoja turįs mokslinę sistemą ir tikisi, kad jie laimės, o kai nepavyksta, keliasi į kitą miestą.

— O Dieve, — taria Momo, tokia sukrėsta, kad pirmą kartą nuo mūsų pažinties pamiršta pasakyti „atsiprašau“. — Atrodo, kad jis ryški asmenybė.

Kai pasakoju kam nors apie savo tėtį, pati jaučiu, kaip pasikeičia mano balsas: jis pasidaro atsainus, nerūpestingas, ironiškas. Tokiu balsu paprastai pasakojami anekdotai. Ryškios asmenybės žavios Dikenso kūriniuose arba kino filmų epizoduose, atliekamos išpampusių, kadaise žiūrovų dievintų numylėtinių, kuriuos visuotinės atjautos banga gali nunešti iki pat „Geriausio antraeilio vaidmens atlikėjo“ šlovės. Savo gyvenime turėti tokį personažą niekas nenori, jei tik gali to išvengti.

„Elkis taip, kad visi galvotų, jog turime daug pinigų, Keite balandėle“, — kartą pamokė mane tėtis. Sėdėjome aludės kieme pačiame varginančio kraustymosi iš vieno šiaurės miesto dalies į kitą grandinės gale. Mudvi su Džiule sėdėjom ant suoliuko su pusės pintos bokalais Dandelion & Burdock, kurio skonis priminė pepsikolą, sumaišytą su kreozotu, tačiau mums atrodė, kad geriame prašmatnių ponių išsvajotą nektarą. Tada buvau dvylikos, apkvaitusi nuo kas pusmetis sekusių kilnojimusi iš vieno miesto į kitą ir nė neįsivaizdavau, kas yra normalus elgesys; be to, buvau per daug tėvo pakerėta, kad galėčiau jam prieštarauti. Pinigų, žinoma, neturėdavome, o kai mamos piniginėje jų atsirasdavo, Džo kaip mat juos pasiglemždavo kokiam nors naujam planui vykdyti.

Bet aš apsimesdavau, kad pinigų turime. Man atrodo, jau tada uoste užuodžiau tarsi drėgmė tėvą ėdančią neviltį ir stengiausi jį nuo jos apsaugoti. Neviltis sutrypia vyro orumą, jį supančios moterys turi apsimetinėti jos neužuodžiančios, o jis sėdi, kita ranka prilaiko kretančią stiklinę ir vis tvirtina, kad dar yra iš ko lošti.

Štai kas keista. Visos mano pažįstamos Sičio moterys vienokia ar kitokia prasme yra „tėčių dukrelės“. (Kendės tėtušis paliko šeimą, kai jai buvo penkeri, ir ji, man atrodo, vis dar bando jį susirasti; Debros tėtis Vakarų Midlenduose vadovavo automobilių bendrovei, ir Deb su seserimis kartais savaitgaliais jį matydavo per golfo rungtynių pertraukas.) Dukterys nėrėsi iš kailio, kad tik savo tėčiams atstotų sūnus, kurių jie neturėjo, visaip stengėsi atkreipti nieko nepastebinčio žmogaus dėmesį, kaip vargšė pamišusi Antigonė, besigainiojanti amžinai išslystančių tėviškos meilės šmėklą. Tad kodėl mes, tėčių dukrelės, dirbame tokiose moterims atšiauriose vietose? Todėl, kad mus paguosti gali tik vyrų pripažinimas. Ar ne graudu? Ar, po velnių, ne graudu?

Užsimerkusi stengiuosi nuvyti šalin mintis apie savo lengvapėdį gimdytoją. Nuo tos dienos, kai tėvas buvo užėjęs į mūsų kontorą, jis skambina kone kasdien. Vieną vakarą atsakiklyje paliko žinutę, kad pinigų nepakanka.

— Kiek tu jam davei? — blykšdamas paklausė Ričis.

Paminėjau skaičių, triskart mažesnį už tą, kurį įrašiau čekyje tądien aludėje, ir Ričis įsiuto:

— O Kristau, kada gi tu pagaliau ateisi į protą, moterie?

Geras klausimas. Gailesčiui juk negalioja senaties įstatymas?

20.18: Matyt, prigulusi ant sofos užsnūdau. Pažadino telefonas. Ričardas. Atrodo neišpasakytai suirzęs. Sako negalįs rasti skalbimo miltelių. Paula paskambinusi pranešė, kad serga, o Benas lakstė be sauskelnių ir pridarė ant antklodės. Taigi Ričis nuvilko užvalkalą, įmetė į mašiną, bet neranda skalbimo miltelių.