Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Matau, kaip Momo stengiasi šiam dikensiškam epizodui surasti vietos savo mandagioje, elegantiškoje vaikystėje, kuri yra kiekvienos viduriniosios klasės mergaitės prigimtinė teisė. Juk ji nesupranta, kad aš keliauju su svetimu pasu. Kodėl turėtų suprasti? Kartais man pačiai sunku savyje atpažinti į Sičio komandą įsiplakusią apsišaukėlę.

— Tai siaubinga, — sako ji, tarsi nuo saulės delnu prisidengdama akis. — Jūsų tėtis. Nuoširdžiai užjaučiu.

— Nereikia. Užjausk nevykėlius. O dabar dar kartą parepetuokime, kaip tu man paduosi klientų sąrašą.

Suskamba telefonas, ir kurį laiką nei aš, nei ji neatpažįstame svetimo gailaus mekenimo. Tai Rodas su keletu paskutinių pasiūlymų. Padėjusi ragelį, atsigręžiu į Momo.

— Nagi, spėk, ką jis pasakė?

Ji suraukia kaktą, dedasi įtemptai galvojanti ir tyriausia Čeltnemo privataus merginų koledžo tartimi sako:

— Varykit iš čia ir pajudinkit subines?

Staiga suprantu, kad galiu dėl jos pernelyg nesibaiminti.

— Na štai, puikiai perpratai reikalą. Žinai, Rodas nėra blogas, tik reikia išmokti su juo elgtis. Jei sugebėsi pasiekti, kad tai, ko tu nori, jam pasirodytų kaip jo paties sumanymas, jis džiaugsis kaip povas savo uodega.

Momo suraukia kaktą.

— Kai jūs, Keite, kalbate apie mūsų bendradarbius, atrodo, tarsi mes būtume jų motinos.

— Mes ir esame jų motinos. Darbe yra žmonių, kurie laikosi įsikibę mano sijono, o kai pareinu namo, už jo stveriasi kiti. Verčiau su tuo susitaikyti. Nagi, pasikartokim pristatymo pradžią dar kartą.

Vėl suskamba telefonas. Skambina Paula, ji tik nori pranešti, kad salotų skyrelyje rado mano elektroninę užrašų knygelę. Benas pradėjo slėpti daiktus šaldytuve. Visa informacija, kurios per pastarąsias dvylika valandų man taip reikėjo, tūnojo greta salierų. Emilei paskyrė antibiotikus, jai šlapimtakių uždegimas. Dar turi temperatūros bei norėtų su manim pasikalbėti.

Iš ragelio aidinčiame Emilės balse — nesutramdomas smalsumas ir drovus, kvapą gniaužiantis jaudulys. Kiekvieną kartą, kai telefonu girdžiu savo dukros balsą, atrodo, tarsi girdėčiau jį pirmąsyk: neįtikėtina, kad tai, ką dar neseniai auginau įsčiose, dabar gali su manim kalbėtis, juo labiau iš kito pasaulio galo, per palydovą.

— Mamyte, ar tu Amerikoj?

— Taip, Em.

— Kaip Vudis ir Džesė iš „Žaislų istorijos-2“?

— Visai teisingai. Kaip jautiesi, mieloji?

— Gerai. Benas įsidėjo guzą. Buvo labai labai daug kraujo.

Sulig šiais žodžiais pajuntu, kaip mano pačios kraujas sustingsta gyslose, tarsi kas būtų nufotografavęs mano esybę su blykste.

— Em, ar galėčiau vėl pakalbėti su Paula? Paprašyk, kad Paulą prieitų prie telefono, būk gerutė.

Stengdamasi išlaikyti ramų toną lyg tarp kitko užsimenu apie Beno gumbą, nors iš tikrųjų nekantrauju ugnies kamuoliu atsidurti namie, iššiepusi motinos iltis ir šnypšdama it tūkstantis gyvačių.

— A, tas, — abejingai numykia auklė. — Jis galva stuktelėjo į stalą.

Metalinis stalas su akies tinklainę galinčiais persmeigti kampais, kurį primygtinai buvau liepusi išnešti į rūsį, kad Benas netyčia neatsitrenktų? Tas pats. Ai, bet juk taip atsitinka, aiškina Paula, o jos tonas sakyte sako: šiaip ar taip, tavęs čia nebuvo, tai kaip gali smerkti? Be to, jai atrodo, kad susiūti nereikės.

Susiūti? O Dieve. Atsikrenkščiu ir bandau prabilti maloniu tolerantišku balsu, kuriuo ištartas įsakymas skamba kaip pasiūlymas. Gal Paula galėtų Beną nuvežti į polikliniką? Dėl viso pikto. Pasigirsta gilus atodūsis, po to ji liepia Benui kažką padėti į vietą. Iš taip toli mano vaikų prižiūrėtoja atrodo atsaini, pašaipi ir abejinga. O skaudžiausia, kad ji — ne aš. Ragelyje girdžiu Beno — jis dabar tikriausiai prie lango — spygavimą, kuris gali atrodyti kaip skausmo išraiška, bet iš tikrųjų tėra begalinį atradimo džiaugsmą skelbiančios trelės. Paula sako, kad turi dar kai ką pasakyti: skambino Aleksandra Lo dėl tėvų susirinkimo. Ar aš dalyvausiu?

— Ką?

— Ar galėsite atvykti į tėvų susirinkimą?

— Tikrai dabar negaliu apie tai galvoti.

— Tai man pasakyti, kad ne?

— Ne, pasakyk, kad aš jai paskambinsiu... vėliau.

Nuo ko: Debros Ričardson

Kam: Keitei Redi

Kl: Kodėl sunku susirasti jautrų, atidų ir gražų vyrą?

Ats: Visi jie jau turi vaikinus.

Kaip tu?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Debrai Ričardson

Išprotėjau. Tiesiogine prasme. Kūniškasis gyvenimas tik tolimas prisiminimas. Esu ant baslio pasmeigtos smegenys. Tuojau eisiu vilioti klientų milijoninei sąskaitai su persigandusią praktikante, kuri mano, kad Džefris Čoseris yra repo dainininkas. Be to, Emilė serga, o Benas vos nenusisuko sprando, nes Pol Potas įnikęs klausėsi Kiss FM.

Nebenoriu būti suaugusi. Ar atsimeni, nuo kada teko tapti suaugusiomis?

Kxxx

14.57: Vos pamačius mūsų busimųjų klientų įstaigos interjerą, man knieti jį pavadinti „bendrovėje kaip namie“. Dideli languoti krėslai su aukštais atlošais, tikmedžio gausa, sienos nukabinėtos galybe urmu pirktų tautiškų audinių. Viskas sakyte sako: mums rūpi verslas, tačiau, ak, jei užeis ūpas, galėsite padaryti ir vieną kitą jogos pratimą.

Į salę mane ir Momo palydi moteris, už kurią storesnės gyvenime nesu mačiusi. Kerolė Dansten aiškiai naudojasi bendrovės palankumu mažumoms — šiuo atveju storulių mažumai. Jai pritrūko oro jau einant nuo vestibiulio; vien pažvelgęs į ją imi galvoti, kokia gi širdgėla verčia kimšti tiek maisto, kad nusiramintų. Kerolė Dansten visus supažindina, pristato mums aštuoniolika aplink stalą susėdusių asmenų. Girdžiu, kaip Momo atsisako siūlomo gėrimo. Šaunuolė.

— Ir paskutinis, nors tikrai nepamirštas, mūsų garbingas kolega iš Selindžerio fondo. Ponia Redi, ponas Eibelhameris yra patikėtinių valdybos narys.

Ir tai tikrai jis. Sėdi atokiausiame kampe, iš kostiumuotų verslininkų išsiskiriantis kone įžūliai laisva laikysena ir plačia šypsena. Žmogus, kurį mažiausiai norėčiau matyti, ir kartu vienintelis, kurį matyti geidžiu.

Pristatymas vyksta sklandžiai. Gal net per sklandžiai. Reikalas įpusėtas, tad aš burnoje beveik jaučiu deginantį džino su toniku skonį, kuriuo mėgausiuos lėktuvu skrisdama namo. Į tai, kad mano elektroninis meilužis yra šiame kambaryje, stengiuosi nekreipti dėmesio, nors jo buvimą jaučiu kaip kūną šildančius saulės spindulius.

Rodau būsimiems klientams lankstinuką su Londone investicinių akcijų paketų tvarkymui vadovaujančių vyrukų nuotraukomis. Tipiški Sičio atstovai, per 300 metų beveik nepasikeitę: sotūs Hogarto žemvaldžiai, agresyvūs neūžaugos karjeristai. Vyrai, rožinius viršugalvius papuošę cukraus vatą primenančiomis išretėjusių plaukų driekanomis. Infarkto kandidatai, uolių privačios mokyklos mokinių veidu pridengę pragyvento pusamžio nuošliaužas. Jauni vyrukai apstulbusiais, nuo ilgo tykaus sėdėjimo prie kompiuterių nustėrusiais žvilgsniais. Ypač išdidžiai rodau apsauginio fondo valdytoją Krisą Bansą, kurį įprotis šniaukšti kokainą pavertė raudonake laboratorijų žiurke atitinkamomis manieromis. Ant viršelio — Robino Kuperio-Klarko nuotrauka: aukštas kaip beržas, pašaipus klausiamas žvilgsnis, santūri šypsena. Taip gal atrodytų Dievas, jei Dievas vilkėtų Turnbull & Asser marškinius.

Atsikrenkštusi prabyla Kerolė Dansten:

— Ponia Redi, Niu Džersio valstija neseniai pasirašė įsipareigojimą laikytis Makmahono principų. Ar tai nesukels jums problemų skirstant nuosavybę?