Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Sakau, kad milteliai galėjo būti užkrauti paklodėmis, tegul pasižiūri lyginimui sudėtų skalbinių pintinėje.

— Kur ta skalbinių pintinė?

— Skalbinių pintinė — tai pintinė, pilna skalbinių, kuri stovi prie lyginimo lentos. Riči, nejau net nepaklausi, kaip man sekėsi?

— Kas?

— Baigiamasis pristatymas.

— Man reikia, kad būtum čia.

— Ak, liaukis, Riči, bent kartą su skalbimu pats pajėgsi susidoroti.

— Keite, tai neturi nieko bendro su skalbimu. Man paprasčiausiai tavęs reikia. Kodėl negali parskristi namo šįvakar?

— Paprasčiausiai negaliu. Klausyk, rytoj sėdu į pirmą lėktuvą.

Vėl suskamba telefonas. Leidžiu jam skambėti ilgai. Spėju, kad Ričis klaus, kur žiurkėno maistas, mikrobangų krosnelė ar jo vaikų ausys. Galiausiai pagalvoju, kad gali būti atsitikę kas nors rimta, pakeliu ragelį:

— Buvo malonu išgirsti, kad tu — airė. Akimirką buvau išsigandęs, kad galiu supainioti tave su Katerina Redi, kuri sakėsi esanti prancūzė.

— Aš nesakiau, kad esu prancūzė, Džekai. Sakiau, kad turiu prancūziško kraujo.

Džekas nusijuokia:

— O kokio dar? Čerokių indėnų? Tu nepėsčia, Keite.

Na štai, girdžiu balsą, — atsakingos, rimtos moters balsą, — pakankamai tvirtai atsakantį klientui, kad nieku gyvu neketina paragauti kokteilio „Skriskim drauge“ kažkokioje apšiurusioje pakelės užkandinėje.

Laidais tuoj pat atsklinda atsakymas:

— Jokių problemų. Jie plaka nuostabų kokteilį „Pakerėtas, sunerimęs ir sutrikęs“.

Atminty iškyla tos dainos eilutė, ir aš uždainuoju:

— „Kalbant horizontaliai, jis nuostabus“.

Eibelhameris tyliai švilpteli:

— Vadinasi, tai teisybė — tu iš tiesų viską žinai.

— Nežinau, kaip nuvažiuoti į Sinatra Inn.

17 Dieną naktį

Sinatra Inn užeiga atrodo ryžtinga ir guvi, tarsi vystanti varjetė šokėja. Palei sieną išsirikiavusios raudonu aksomu išmuštos kabinos; per penkiasdešimt metų elegantiški pietautojai skaisčiai raudonoje medžiagoje išzulino blizgančias dėmes. Galinė siena paskirta šiose apylinkėse augusio ir garsenybe tapusio berniūkščio nuotraukoms. (Frenkas kilęs iš kaimynystėje esančio Hobokeno.) Štai nuotrauka, kurioje Sinatra su Loren Bakol. Štai Sinatra viliūgiškai šypsosi su savo bičiuliais iš „Rat Pack“29; dainininkas prožektorių šviesoje apačioje stovi prie pianino, siauras kaklaraištis atsmauktas, kaklo raumenys įtempti — traukia seniai pamirštą natą. O štai Sinatra šeštojo dešimtmečio nuotraukoje su Ava Gardner; jis atrodo išbadėjęs, ji — nepasotinama. Kitur negu lovoje negaliu jų įsivaizduoti.

Kiekvienoje kabinoje yra miniatiūrinis muzikos automatas, į kurį įmetęs ketvirčio dolerio monetą gali išsirinkti dainą iš populiariausių Frenko dainų kolekcijos. Daugybė pavadinimų ir juose dažnai kartojasi žodis „tu“. Mudu su Eibelhameriu susėdame kampe po plakatu, kuriame Frenkas vaidina Madžiją filme „Nuo čia iki amžinybės“. Nusikamavusiam uoliam padavėjui, turinčiam nusikratyti galybe veršienos patiekalų, mes tikriausiai atrodėme kaip vyras su žmona, smagiai skaitinėjantys kokteilių sąrašą. („Kerai“ skamba piktavališkai, todėl aš pasirenku „Dieną naktį“.) Tiesą sakant, mudu su Džeku atsidūrėme nepavydėtinoje padėtyje. Tarsi į Žemę grįžę astronautai, kankinamai stengdamiesi pereiti nuo nesvarumo būklės elektroninių laiškų erdvėje, kur galima sakyti, ką tik nori, rimtai ar nerimtai, prie realaus pasaulio, kuriame žodžiams svorį suteikia judesiai, rankos, lūpos, akys.

Pirmą kartą Džeką matau vilkintį ne kostiumu. Trikdo beveik taip pat, kaip susitikimas visiškai nuogiems. Aš juokiuosi, geriu, vėl juokiuosi ir jaučiu, kaip mane dygsniuote dygsniuoja abejonė. Džeką Eibelhamerį pažįstu kaip kokį literatūrinį personažą. Man jo reikia, kad padarytų gyvenimą lengviau pakeliamą, o ne dar labiau komplikuotų.

— Taigi, ką pasirinks sinjora? — žiūrinėdamas meniu, klausia Džekas. — Veršieną su marsala, veršieną su maskarpone ar veršieną su skaniąja kapota veršiena? Sinjora nemėgsta veršienos?! Gerai, tuomet siūlome puikiausią scaloppina a la limone 30

Jis įmeta 25 centų monetą į automatą, ir jau siekia paspausti pavadinimą „Kada ir kur“.

— Ne, tik ne šitą.

— Bet ji nuostabi.

— Pravirksiu. Kai išgirdau, kad Sinatra mirė, verkiau.

— Ei, man taip pat Frenkas patinka, bet juk jis mirė labai senas. Ko tu verkei?

Tikrai nežinau, kiek atvirai norėčiau išsipasakoti šiam geriausiai pažįstamam nepažįstamajam. Istoriją apie ryškią asmenybę ar kaip viskas buvo iš tikrųjų? Giliai paslėpęs indaujoje mano tėvas saugojo 78 greičio Sinatros plokštelių kolekciją: sudėtos į rudo popieriaus vokus jos stovėjo lentynėlėje su pertvaromis, panašioje į tą, į kurią ant stalo sudedami skrebučiai. Rudas popierius kvepėjo senatve, tačiau plokštelės besiklausantiems leisdavo pasijusti jauniems. Jos tarsi tarakonai žvilgėjo juodmedžio blizgesiu, o pasakiškos etiketės puikavosi rausvai violetiniais bei sidabriniais užrašais, nelyginant kvietimai į pokylį. Šeimos susiėjimuose tėtis meistriškai mėgdžiojo Sinatrą: užsilipdavo ant stalo ir užtraukdavo, košdamas pro dantis: „Šik-kaga, Šik-kaga, tu klajonių mieste!“ Tačiau labiausiai jis mėgo liūdnąsias Sinatros dainas — „Iki galo“, „Kada ir kur“. „Šv. Frenkas — nelaimingai įsimylėjusių globėjas, — sakydavo tėtis. — Tu tik paklausyk šito balso, Katerina!“

— Keite?

— Frenko dėka mano tėvai pasijusdavo laimingi, — sakau, tyrinėdama valgiaraštį. — Sinatros dainos mūsų namuose visada reikšdavo paliaubas. Jei tėtis uždėdavo „Skriskim drauge“, galėdavai nebesislapstyti. Gal geriau vietoj veršienos paimsiu dar vieną kokteilį. Kaip galvoji, kas atsitiktų sumaišius „Meilę ir vedybas“ su „Klajūnais naktyje“?

Džekas pastveria mano sukaliojamo peilio galą, ir mudu abu laikome jį suėmę.

— Nieko itin baisaus. Gal tik keistokas skonis. Blogiausia, sakyčiau, bus savigrauža rytoj rytą. Kas yra pripučiama pilis?

— Kokia pripučiama pilis?

— Pripučiama pilis. Tu užsirašiusi ant rankos. Mergaitę, užsirašinėjančią ant rankos, paskutinįsyk mačiau aštuntoje klasėje. Keite, tau tikrai vertėtų pasidomėti puikiais naujais išradimais, vadinamais užrašų kalendoriais.

Pasižiūriu į savo krumplius: ant jų plona tušinuko linija išraizgytas priminimas Emilės gimtadieniui. Štai kur klausimas: pasakyti ar nepasakyti, kad turiu vaikų (tai tikrai vienintelė situacija, kurioje toks prisipažinimas atrodo gėdingas)?

— Pripučiama pilis tai... tai tokia pripučiama pilis, ant kurios šokinėjama. Turiu nepamiršti išsinuomoti ją dukros gimtadieniui. Gimtadienis dar negreit, bet kol aš per visus rūpesčius pagaliau prisimenu, paprastai jau būna per vėlu.

— Tu turi vaiką?

Atrodo, jis ne pasibaisėjo, o susidomėjo.

— Du. Bent jau taip man sakė. Ne taip dažnai juos matau, kaip norėčiau. Emilei birželį sueis šešeri, ji įsivaizduoja esanti Miegančioji gražuolė, o Benui — vieneri su trupučiu, ir jo neįmanoma suturėti, jis... na, jis — berniukas.

Džekas rimtai linkčioja galva:

— Neįtikėtina, mūsų dar neišėmė iš apyvartos. Iš esmės mes, vyrai, turėjom būti pamažu nurašyti kartu su stegozaurais. Tačiau keletas mūsiškių panoro palūkėti ir pasižiūrėti, kaip atrodys, kai jūs viską tvarkysite.

— Aš nekaip jaučiuosi, kai iš manęs šaiposi, pone Eibelhameri.

— Čia tikriausiai jūsų vokiška prigimtis, ponia Redi.