Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Keite, pasikeiskime: aš jums duosiu savo Harvard Business Review, o jūs man savo Vanity Fair, — pasiūlo Momo, rodydama man pilku nuobodžiu šriftu atspausdintą priedą.

— Ar čia yra Džonio Depo nuotraukų?

— Ne, bet užtat yra baisiai įdomus straipsnis apie kūno judesių valdymo taisykles per pristatymą. Atspėkite, kokia pirma taisyklė?

— Atsekite dar porą palaidinės sagų, kad neatrodytumėte labai rimta!

— Ne, Keite, rimtai. „Pasistenkite, kad jūsų kūno judesiai atitiktų jūsų ketinimus kliento atžvilgiu“.

— Taip ir sakiau. Dar porą sagų. (Kodėl jaučiu tokį poreikį šią mielą, rimtą mergaitę išvaduoti nuo iliuzijų naštos? Gal nujaučiu, kad geriau tai padarysiu aš, negu kad jas sutryps vyrai.)

Kitapus praėjimo sėdinti susirūpinusi juodaplaukė duksliu rožiniu megztuku stengiasi nuraminti klykiančią mažylę. Ji atsistoja ir ima kūdikį čiūčiuoti. Vėl sėdasi ir bando besiblaškančią vaiko galvutę priglausti sau prie peties; galiausiai pasikelia megztinį ir pasiūlo jai krūtį. Greta sėdintis kostiumuotas ponas tik dėbteli į krūties riedulį ir mikliai puola į tualetą.

Egzistuoja mažai težinomas Visuotinis Kūdikių Verksmo dėsnis: juo labiau sutrikusi ir pasimetusi motina, juo garsiau klykia vaikas. Net neapsidairiusi galiu įvertinti monotoniško staugimo poveikį mano bendrakeleiviams. Visas lėktuvo salonas traška valdomo pasipiktinimo išlydžiais: vyrai, bandantys dirbti, vyrai, norintys pailsėti, moterys, kurios galbūt mėgaujasi paskutinėmis laisvės valandomis ir nenori nė galvoti, kas jų laukia namie, moterys, graužiamos kaltės dėl namie paliktų vaikų.

Motinos veide matyti man puikiai pažįstama išraiška. Du penktadalius jos sudaro pamišėliška atgaila („Atsiprašau, visų atsiprašau!“), o tris penktadalius — nepalaužiama narsa („Mes mokėjome už bilietus kaip ir jūs, o ji dar mažytė, tad ko iš jos norit?“). Mergytei vos du ar trys mėnesiai, dar netikri jos plaukučiai, švelnūs kaip pienės pūkas, vainikėliu supa galvytę, dailią ir gležnutę tarsi kiaušinio lukštas. Kai mergytė rėkia, melsvuose jos smilkinių įdubimuose matyti pulsas.

— Na ne, Laura, ne, brangute, mamytei skauda, — sudraudžia mama, kai kūdikis iš visų jėgų timpteli ilgus, juodus jos plaukus. Mano širdį perveria Beno ilgesys. Pervargęs jis irgi taip daro: kūdikių įniršis, kai jie negali užmigti, yra toks pat kaip alkoholiko, kuriam prieš nosį užtrenkiamos baro durys.

Momo šią sceną stebi kaip eilinė dvidešimtį peržengusi mergina: ji jos nesupranta ir bjaurisi. Patyliukais manęs klausia, kodėl moteris negali kūdikio nuraminti.

— Todėl, kad kūdikis nori miego, bet lėktuve per mažas slėgis, ir jai tikriausiai labai skauda ausytes. Vienintelis būdas išlyginti slėgių skirtumą — duoti jai ko nors atsigerti, tačiau ji labai pavargusi, todėl nepajėgia įsikibti į krūtį ir žįsti.

Išgirdusi žodį „žįsti“, Momo po savo Donna Karan pilku vilnoniu megztuku vos pastebimai su pasidygėjimu nusipurto. Sako, kad maitinimas krūtimi jai atrodo visiškai keistas.

Aiškinu jai, kad yra kaip tik priešingai:

— Iš tikrųjų tai gal vienintelė proga gyvenime aiškiai suvokti tikrąją savo kūno paskirtį. Aš sėdėjau gimdymo skyriaus palatoje, Emilė ėmė kuistis, man ėmė bėgti pienas ir staiga supratau: esu žinduolis!

— Kaip šlykštu, — sako Momo.

— Visai ne šlykštu, o labai jauku ir ramu. Visą gyvenimą mes stengiamės užgniaužti dar išlikusius instinktus, o šis — kaip ten dainuoja Kerolė King — „Ak, aš dabar jaučiuosi moterim“.

Nederėjo man uždainuoti. Moteris rožiniu megztuku išgirdo ir dabar, aišku, galvoja, kad aš šaipausi iš jos viešo Motinos Žemės vaidmens. Bandau taisyti padėtį draugiškai jai nusišypsodama, atseit, „nesijaudinkite, man irgi taip buvo“, tačiau visai pamirštu, kad vilkiu uniformą. Matydama mano kostiumėlį ir nešiojamą kompiuterį, ji mane tikriausiai palaiko bevaike prieše ir žvilgsniu perveria mane kaip kulka.

Reikėtų pabandyti nors kiek nusnūsti, tačiau mintys galvoje kibirkščiuoja audros žaibais. Galvodama apie Džeką, jaučiuosi... kaip aš jaučiuosi? Jaučiuosi idiotiškai — pagaliau, kas jis per vienas, ko iš manęs nori arba ko aš iš jo noriu? Nors stipriausiai jaučiu susijaudinimą, tarsi atsidūrusi apsuptyje. Mano širdį apsupęs ginkluotas būrys šaukia, liepia man išeiti aukštyn pakeltomis rankomis. Kartais norisi pasiduoti. Bet prisimenu vaikus, kurie, kaip tie pelėdžiukai Beno knygutėje, laukia iš medžioklės grįžtančios mamytės. Šitą nelemtą knygiūkštę visą moku atmintinai.

„Tada pelėdžiukai užsimerkė ir panorėjo, kad jų mamytė Pelėda sugrįžtų. IR JI SUGRĮŽO. Tyliai ir nepastebimai pro medžių viršūnes nėrė žemyn pas savo Sarą, Persį ir Bilą.

— Mamytė! — ėmė šaukti vaikai, suplazdenę sparnais šoko ir straksėjo ant savo šakos.

— KAS PER ŠĖLSMAS? — paklausė mama Pelėda. — Juk žinojot, kad grįšiu.“

— Momo, kaip manai, gal mums dar pasiimti džino? Man atrodo, kad esu labai nutolusi nuo savo sąžinės.

Kybodama aukštai virš Atlanto kuriu laiškelį Džekui, kuriuo grąžinčiau mūsų santykius į normalias vėžes.

13.05

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Nors ir nesu pratusi, kad mane girtą nurenginėtų nepažįstamas vyriškis...

Per daug vėjavaikiška. Ištrinti. Reikia grįžti prie įprasto dalykinio stiliaus.

13.11

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Turėdama galvoje mūsų paskutinį susitikimą, svarsčiau apie galimybes laikinai padidinti fondo apyvartą. Jei dar turėtumėte pageidavimų...

Jei jiems manęs prireiktų...

Su didžiausiu malonumu...

Jūs žinote, kad išsinerčiau iš kailio...

Svarsčiau apie tam tikras galimybes, kuriomis būtų smagu pasinaudoti...

Velnias.

13.22

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Džekai, norėčiau pasakyti, kaip vakar netinkamai elgiausi, ir tikiuosi, kad šis laikinas nukrypimas nepakeis mūsų profesinių santykių, kuriuos labai vertinu. Įvykius prisimenu miglotai, bet noriu tikėtis, kad nepridariau didelių nemalonumų, kai taip maloniai grąžinote mane į viešbučio kambarį. Suprantama, viliuosi, kad tai neturės jokios įtakos jūsų sandoriams su EMF, kuriam išliekate nepaprastai vertinamu klientu.

Nuoširdžiai jūsų,

Katerina

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Kai Jungtinėse Valstijose moteris pabučiuoja vyrą į lūpas ir kviečia kartu su ja vykti į negyvenamą salą, kurią tau pačiam patiki išsirinkti, iš tiesų atsiranda prielaida profesiniams santykiams pasikeisti, nors gal Britanijoje tai klasikinis klientų aptarnavimo metodas, įtrauktas į verslo magistrų ruošimo programą?

Vakaras Sinatra Inn buvo nuostabus. Prašau nesigėdyti dėl kambario viešbutyje: visą laiką buvau užsimerkęs, ponia, išskyrus tą momentą, kai jūs paprašėte išimti kontaktinius lęšius. Kairė jūsų akis žalesnė.

Kai grįžau namo, per televizorių rodė „Bučą Kasidį“. Keite, ar prisimeni pabaigą, kai abu herojai slapstosi nuo policijos, o jų apsupęs laukia Meksikos policijos būrys? Pasmerktieji žino, kad viskas baigta, tačiau vis tiek išbėga atsišaudydami. Staiga pagalvojau, kad mes įklimpom.

Džekas

Nepamiršti

Vaikų pripučiamos pilies, triušių formeles blanmanzė, vyro.

Pamiršti kuo greičiau

Tave, Tave, Tave!

18 Motinystės teismas

Kad ir kada moteris stotų prieš Motinystės teismą, jai vis neišeina gerai pasirodyti. Sunku pasakyti, ką ji daro ne taip. Štai įeina į salę, paruošusi gynybos argumentus ir svarias priežastis pasiaiškinimui, kodėl ji dirba, kaip tai naudinga jai pačiai ir vaikams, triuškinančią Glorijos Stainem citatą apie tai, kad nė vienam vyrui nėra kilęs klausimas, kaip suderinti tėvystę ir karjerą. Bet kai tik atsistoja teisiamųjų suole, visi pasiteisinimai subyra į dulkes. Jai atrodo, kad taip yra dėl to, jog iškviečia ją naktį, kai miega; suprantama, protas tada nebūna šviesiausias. Veikia ir teismo salė. Ji tvanki, ąžuoliniais paneliais išmuštomis sienomis, pilna juodai apsirėdžiusių gedulingų žmogystų su perukais ir sukelia įspūdį, tarsi parodymus duotum didžiuliam karste, o aplink sustoję laidojimo biuro darbuotojai laukia, kol išsikasi sau duobę. Be to, ji negali pakęsti teisėjo. Jam ne mažiau kaip šešiasdešimt penkeri ir dar priekurtis.