Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Taigi išsitraukiu skaičiuotuvą ir vėl imu sumuoti. Jei mesčiau darbą, galėtume parduoti namą, grąžinti kreditą už namo pirkimą ir remontą, kuriam nebuvo galo, kai pastebėjome, kad nuo pamatų sienomis kyla drėgmė ir gavome siaubingą yrančio namo būklės įvertinimą. („Jums reikia tvirto pagrindo, brangute“, — pasakė statybininkas.) Šventa teisybė. Išvažiuotume iš Londono, nusipirktume namą su padoriu sodu, gal Ričiui pavyktų susirasti architektūrinių užsakymų, pažiūrėčiau, gal ir aš galėčiau dirbti ne visą darbo dieną. Jokių atostogų užsieniuose, taupumo programa, gaučiau pažaboti batų pirkimo aistrą.

Kartais kone iki ašarų susigraudinu, įsivaizduodama save: taupą, atsakingą namų šeimininkę, kokia galėčiau būti ir žinau, kad tikrai būčiau. Tačiau pagalvojus, kad po tiek metų savarankiško uždarbio nebeturėsiu savo pajamų, darosi baugu. Savi pinigai man reikalingi kaip savi plaučiai. („Vargšė tavo mama, ji niekad neturėjo tiek pinigų, kad galėtų pabėgti“, — sakė tetulė Filė, nosinaite šluostydama man veidą.) Ir kaip aš ištverčiau visą dieną viena su vaikais? Vaikų reikmėms nėra galo. Gali į juos pilti ir pilti meilę bei kantrybę, o kada tau kas nors pasakys, kad jau pakanka? Niekada. Jų niekada neužteks. Kad galėtum šitaip atsidavusiai tarnauti, reikia kažką savyje užslopinti. Žaviuosi moterimis, kurioms tai pavyksta, tačiau man vien nuo tos minties rankas kojas pakerta. Niekam šito negalėčiau prisipažinti, bet man atrodo, kad atsisakyti darbo būtų tas pats, kas dingti. Tapti viena iš tų kažkur dingusių žmonių, kurių paieškos skelbimais su nuotraukomis nukabinėti Britanijos pašto skyriai. Tai moterys, kurios pragaišo tarp savo vaikų ir daugiau niekada nebepasirodė. Todėl kai pora mano atžalų stryksi ant jas išauginusio kūno ir šaukia „Mane!“, mano vidinis balsas atsiliepia: „Ne, mane“.

7.42 ryto: Išsiruošti iš namų tikras pragaras. Emilė pareiškia, kad visi trys mano pasiūlyti aprangos variantai jai netinka. Matyt, dabar jos mėgstamiausia spalva geltona.

— Bet juk visi tavo drabužėliai rožiniai.

— Rožinė — kvaila.

— Liaukis, brangioji. Mamytė tuoj užmaus tau sijonuką. Toks gražus sijonukas.

Ji tėkšteli man delnu, vydama šalin:

— Aš nenoriu rožinio. Rožinė šlykšti!

— Nekalbėk su manim tokiu tonu, Emile Šatok. Maniau, kad per artėjantį gimtadienį tau sukaks šešeri, o ne dveji.

— Mamyte, taip kalbėti negražu.

Ir kaip pasiūlysite kalbėti su vaiku, kuris per 20 sekundžių iš kaprizingo Džono Makinrojaus virsta griežta etikos profesore? Išeidama šaukiu kaži kur tūnančiam Ričardui, kad nepamirštų pakviesti meistrą indaplovei. Paulai įteikiu reikalingų pirkinių sąrašą ir visus savo grynuosius, pasitikrindama, ar nepamiršau keturis kartus ištarti „prašau“. Kai pagaliau pasiekiu duris, laiptų viršuje stovinti Emilė pravirksta. Žvelgiant iš prieškambario gilumos, ji panaši ne į sparnuotą furiją, o į mažytę nuliūdusią mergytę. Jaučiu, kaip pyktis bliūkšta ir jo vieton plūsteli atgaila. Grįžtu, nusimetu švarką, kad ant jo neliktų sraigės takelį primenančių snarglio pėdsakų, ir apkabinusi priglaudžiu ją prie savęs.

— Mamyte, ar tu buvai Empėsto dangoraižy?

— Kur?

— Aš noriu su tavim nuvažiuoti į Empėsto dangoraižį.

— A-a, Empair Steit dangoraižis. Taip, brangute, kada nors, kai paūgėsi, mamytė būtinai tave tenai nusiveš.

— Kai man sueis septyneri?

— Taip, kai tau sueis septyneri.

Ir jos veidelis, kaip dangus po audros, kaipmat išsigiedrija.

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Gegužį didžiųjų konsultantų susiėjimas. Stop.

Būtinas stebuklingos fondų valdytojos iš Britanijos dalyvavimas. Stop.

Centrinėje stotyje nuostabus austrių baras. Stop.

Ar gali praryti tuziną austrių? Aš — ne. Stop.

14.30: Kings Kroso stotyje sėdu į Jorko traukinį ir važiuoju į konferenciją. Galvoti apie Džeką leidžiu tik du kartus per valandą — neįtikėtinos savidrausmės veiksmas, truputį pagadintas to, kad pasiskirtą dozę išeikvoju, traukiniui dar nepajudėjus iš stoties. Prisimenu, kaip Sinatra Inn jį bučiavau, kaip jis bučiavo mane, ir užliejusi kaitra išlydo mane iki pat šerdies. Jaučiuosi lyg pripilta aukso.

Traukinys sudreba ir vaitodamas pajuda iš savo guolio. Ant stalelio išsidėlioju daiktus: pagaliau galiu ramiai pasėdėti ir vartydama laikraščius atsipūsti. Antrame puslapyje antraštė: „Kodėl antras vaikas gali sugriauti karjerą?“ Šito jau tikrai neskaitysiu. Galiu Dievu prisiekti, kad gimus Emilei kiekvieną mėnesį pasirodo vis naujas tyrimas, įrodantis, kad vaikas žlugdo mano darbo perspektyvas arba — o tai dar skausmingiau — kad mano darbas žlugdo vaiko ateitį. Kad ir kaip suksi, vis tiek liksi kalta.

Todėl atsiverčiu moterų skyrelį ir imu pildyti anketą apie stresą.

Ar jus kamuoja:

a) nemiga?

b) irzlumo priepuoliai?

Dėl Dievo meilės, kas čia dabar? Prakeiktas mobilusis. Iš kontoros skambina Rodas Taskas.

— Keite, girdėjau, kad pristatymas su Mū Mū praėjo puikiai?

— Momo.

— Aha. Manau, kad jums, mergaitės, gerai sekasi kartu dirbti — gal nuskinkite dar keletą etiškų sąskaitų.

Rodas sako, kad jam reikia patekti į Selindžerio laikmeną. Bet negali įeiti į mano kompiuterį. Reikia slaptažodžio.

— Beno sauskelnės.

— Saus... Pakartok, kokios sausumos, Keite?

— Ką?

— Sausumos. Na, žemės, kuriose maža drėgmės, ar ne?

— Ne, sauskelnės, tai tokios... firmos pavadinimas.

Kada paskutinį kartą skaitėte knygą:

a ) šį mėnesį ,

b ) neskaičiau nuo...

Vėl mobilusis. Mama.

— Tu labai dabar užsiėmusi, Keite?

— Ne, mama, galim kalbėtis.

Atremiu galvą į atlošą ir nusiteikiu ilgam pokalbiui. Vargu ar galėčiau mamai paaiškinti, kad žodžio „užsiėmusi“ prasmė nebe ta, kuri buvo jos laikais. „Užsiėmusi“ nereiškia, kad rytą praleidau rankom skalbdama ir skalaudama baltinius, tepdama vaikams sumuštinius su sūriu ir marinuotais agurkais, o paskui parsivedusi juos iš mokyklos. Žodis „užsiėmusi“, palyginti su mano vaikystės laikais, labai išsiplėtė. Jis pasidarė globalus.

Jei per parą nuo jos skambučio aš neatskambinu atgal, mama įtaria ką nors negero. Sunku paaiškinti, kad vienintelė galimybė paskambinti yra kaip tik tada, kai nieko blogo nevyksta. Pas mane didžiąją laiko dalį siaučia audros, ir tik protarpiais orai netikėtai nurimsta.

Mama sako tik norinti sužinoti, kaip Emilei einasi mokykloje, kai išvyko jos draugė Ela.

Sunkus atvejis. Nė nežinojau, kad Ela išvyko. Kai pradėjau ruoštis baigiamajam pristatymui, mokykla nebesidomėjau.

— A, puikiai. Tikrai, jai viskas gerai. Ir puikiai sekasi baletas.

Traukinys įvažiuoja į tunelį, ir ryšys nutrūksta.

Po krūtine vis stipriau maudžiantis kamuolys nebeleidžia susikaupti prie streso anketos. Kada pradėjau meluoti mamai?

Turiu omeny ne tuos netiesos sakymus, kurie mamos-dukters santykiuose yra neišvengiami — „vėliausiai vienuoliktą, niekada nesu ragavusi, tris kokakolas, bet juk visos jais dėvi, jis miegojo ant grindų, taip, Debos draugas, ne, sąskaitoj skolos nėra, išpardavime, taip, ir visai pigiai, puikiai — geriau būti negali“.

Ne, galvoj turiu ne tokį melavimą – jis tėra tik noras vienai kitą apsaugoti. Kol esi maža, motina stengiasi užstoti tave nuo gyvenimo skersvėjų, nes galvoja, kad esi dar nepatyrusi ir nesuprasi. O kai pasensta mama, tu ją užstoji, nes ji per sena, kad atlaikytų naujus širdies skausmus. Gyvenimo kreivė atrodo taip: nori žinoti, žinai, nenori žinoti.