Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

— Suprantate, miela ponia, man atrodo, kad greičiausiai nuvažiuosi neskubėdamas.

— Keitė, mano vardas Keitė.

— Žinau, koks jūsų vardas, — sako jis. — Man atrodo, skubėjimas yra bergždžias laiko gaišimas. Per greit skrisite, ponia, — praskrisite lizdą.

Mano juokas nuskamba dar karčiau nei paprastai.

— Ką gi, manau, kad taksi vairuotojui leista ramiau žvelgti į laiko trūkumą.

Vinstonas nepersmeigia mano pasipūtimo kandžia replika, tik ilgai žiūri į mane veidrodėlyje ir mąsliai taria:

— Jūs manote, aš norėčiau būti jūsų vietoje? Jūs nė pati nenorite savimi būti.

Na, to jau per daug.

— Klausykite, aš jums moku ne už psichoterapiją. Aš jums moku, kad kuo greičiau mane nuvežtumėte į Brodgeitą, tačiau šis žygdarbis, atrodo, jums darosi vis sunkiau įveikiamas. Jums leidus aš čia išlipsiu, greičiau bus nueiti pėsčiai.

Kai ištiesiu Vinstonui dvidešimties svarų banknotą, jis, rausdamasis po kišenes grąžos, uždainuoja:

Susitikimo liepsnoja viltis —

Taip noriu tikėti, kad jis

Bus tikrai tas, kuris

Sergės mane per dienas ir naktis31

8.33: Puldama iš lifto, kaktomuša atsitrenkiu į Seliją Harmsvort.

— Kas čia ant tavo švarkelio, mieloji? — piktdžiugiškai pasiteirauja personalo ekspertė.

— Negali būti, ką tik atsiėmiau iš valyklos.

Žvilgteliu sau į petį ir pamatau dėmę — Beno dovanotą bananų košės epoletą. O varge. Kaip tu, Dieve, galėjai šitaip su manim pasielgti?

— Negaliu atsistebėti, kaip tu pajėgi susitvarkyti su darbu, Katerina, — ulba Selija, aiškiai patenkinta suradusi dar vieną įrodymą, kad nepajėgiu.

(Selija yra iš tų senmergių, kurios negali atsidžiaugti būdamos vienintelės vyrų kompanijoje; tai joms leido jaustis gražuolėmis, kol vieną gražią dieną nepasirodė tokios mergužėlės, kaip aš, ir nesugriovė jų monopolio.)

— Tikriausiai labai nelengva su visais tais varliūzais, — sufleruoja man ji. — Aš taip ir pasakiau Robinui Kuperiui-Klarkui, kai buvai išvykusi, — vaikų atostogos, ar ne? — sakau, ir kaip ji viską suspėja?

— Du.

— Atsiprašau?

— Du. Visi tie varliūzai. Aš turiu du vaikus. Vienu mažiau negu Robinas.

Apsisukusi ant kulno, žingsniuoju prie savo darbo stalo, nusimetu ištepliotą švarkelį ir įgrūdu jį į apatinį stalčių. Nuo lango sklinda neįtikėtinas triukšmas. Ant atbrailos balandžiai nutarė įsikurti kartu. Patinėlis tupi, snape laikydamas šakelę ir žiūri pavėpusiomis akimis. Tas žvilgsnis man toks pažįstamas — lygiai taip pat dėbteli Ričis, kai partempiu į namus lentynas, kurias reikės surinkti. Patelė iš smulkių pagaliukų renčia į plaustą panašų dirbinį, didumo sulig pietų lėkšte. Ak, nuostabu, vadinasi, jie jau suka lizdą.

— Gajau, ar skambinai į savivaldybę dėl sakalininko? Tie prakeikti balandžiai tuoj čia pradės veistis.

Iš rankinės išsitraukiu veidrodėlį, pasižiūriu, ar ant kaklo nematyti Beno įkandimų — ne, švaru — ir nutaisiusi dalykišką išraišką drožiu į susirinkimą, kur dalyvaujant Robinui Kuperiui-Klarkui ir kitiems vyresniesiems fondų valdytojams pradedu pristatymą. Viskas eina kaip iš pypkės. Visi nuo manęs akių neatplėšia, ypač pašlemėkas Krisas Bansas. Matyt, pradedu įgyti autoritetą: aiškiai pasiteisina vyriškas elgesys, sprendimas neminėti vaikų ir 1.1.

Nuo skaidrių pereinant prie skaidruolių staiga man topteli mintis, kad kambaryje aš vienintelė neturiu penio. Ne pati tinkamiausia mintis šią akimirką, Keite. Malonėk negalvoti apie pimpalus septyniolikos vyrų draugijoje. O beje, kalbant apie vyrus: kažin, kodėl jie taip veria mane akimis? Žvilgteliu žemyn: iš po baltos perregimos palaidinukės, kurią pustamsiame kambaryje pastvėriau iš komodos 4.30 ryto, šviečia raudona Agent Provocateur demitasse liemenėlė. O Jėzau, atrodau kaip Pamela Anderson per Oskarų įteikimo ceremoniją.

11.37: Tūnau moterų tualete, skruostą prispaudusi prie kabinos sienelės, kad atvėsinčiau pasiutišką veido raudonį. Sienelė, išklota juodo marmuro plytelėmis ir nusėta gausybe baltų žvaigždžių, panaši į žvaigždėlapį: pasijuntu skrendanti į kosmoso gelmes ir baisiai tuo džiaugiuosi. Gal prasmegti kokioj juodojoj skylėj keletui tūkstantmečių, kol visi pamirš mano viešą gėdą? Anksčiau, kai puldavau į neviltį, ateidavau čia parūkyti; dabar neberūkau, tai raminuosi tyliai niūniuodama: „Aš — stipri. Aš — nenugalima. Aš — moteris“.

Tai Helenos Redi daina, skambėjusi dar mano mokyklos laikais. Man patiko, kad mudviejų vienodos pavardės, ir kad ji, na, tiesiog spinduliavo įsitikinimą, jog moterys gali įveikti visus gyvenimo išmėginimus. Kai mokėmės koledže, mudvi su Debra vakarais ruošdamosi eiti į miestą leisdavom tą dainą, kad įgytume drąsos ir pasitikėjimo savimi. Šokdamos pagal ją, svaidydavom viena kitai Debros „Veiksmo vyrą“32. (Kai jam nulūžo koja, Debra sakė, kad visų niekam tikusių vyrų garbei jį reikėtų perkrikštyti „Neveikliuoju Vyru“.)

O taip, išminties man gana —

Iš skaudžios patirties ji gauta,

Taip, sumokėjau už ją su kaupu

Ir kiek daug dabar visko turiu

Aš — stipri.

Aš — ne-nu-ga-li-ma

Aš — moteris.

Ar aš tikiu lyčių lygybe? Nesu tikra. Kadaise tikėjau, kupina dar labai jauno žmogaus ugningo įsitikinimo aistros, kuris žino absoliučiai viską, o iš tikrųjų — ničnieko. Graži buvo idėja ta lygybė — kilni, neginčijamai dora ir teisinga. Bet kaip, po galais, ją reikėjo gyvendinti? Galėjai kiek nori gauti gero darbo perspektyvų, motinystės atostogų, tačiau kol vyras nebus užprogramuotas pastebėti, jog baigėsi tualetinis popierius, visas projektas pasmerktas žlugti. Moterys visą laiką nešiojasi galvose visas šeimos gyvenimo smulkmenas. Kiekvieną vakarą grįždama iš Sičio matau, kaip gelsvoje gatvės žibintų šviesoje potekomis skuba moterys su portfeliais vienoje rankoje, o pirkinių krepšiais — kitoje, arba nervingai trypia autobusų stotelėse tarsi sugedę mechaniniai žaislai.

Neseniai mano draugė Filipa papasakojo man, kad juodu su vyru surašė testamentą. Filė sakė norėjusi testamente numatyti išlygą, kad Maiklas pasižadėtų jai mirus karpyti vaikams nagus. Jis pamanė, kad žmona juokauja. Ji nejuokavo.

Pernai vieną vėlų šeštadienio vakarą grįžusi iš komandiruotės Bostone prieškambaryje sutikau Ričardą, susirengusį abu mūsų bamblius vesti į šventę. Emilė stovėjo susivėlusi, ant skruosto tarsi dvikovos randas raudonavo nuo pietų užsilikusi kečupo žymė. Benas, suriestas dvilinkas, kaip samtis įspraustas į kažkokį ankštą rūbelį su oranžiniais obuoliukais, kurio niekaip negalėjau prisiminti, ir tik priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai vienos Emilės lėlės drabužėlis.

Kai pasakiau vyrui, kad mūsų atžalos atrodo tarsi susiruošę eiti elgetauti į metro, Ričis atšovė, kad užuot kabinėjusis galiu pati juos rengti.

Aš negalėjau nesikabinėti. Todėl rengiau juos pati.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Kendei Straton

Diena tiesiog stebuklinga. Ką tik netyčia parodžiau papus investicijų vadui ir visam jo pulkui. Vėliau prie manęs priėjo Krisas Bansas ir sako: „Na, Keite, tu tikra profesionalė, aiškiai parodei“. Žvengė kaip eržilas ir užsiminė, kad įtrauks mane į savo tinklapį. Kokį TINKLAPĮ?!

Be to, Eibelhameris pakvietė mane į sx randevu Niujorke.

Kodėl vyrai tokie patinai?

Nuo ko: Kendės Straton

Kam: Keitei Redi

Brangute, nesijaudink, tavo papai — super. Penio pavydas — praeitas etapas. Tegyvuoja papų pavydas.