Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Pro miegamojo langą raitydamiesi kyla dūmai. Emilės langas.

— Pasitraukite, panele, mes viską sutvarkysime, — ramina mane kažkoks vyras.

Daužau delnais duris. Vardais šaukiu vaikus, bet pro sirenos kauksmą nieko negirdėti. Negirdžiu net savo pačios riksmo. Išjunkite sireną. Prašau, maldauju, išjunkite tą nelemtą sire...

— Keite! Keite, pabusk. Viskas gerai. Viskas gerai.

— Ką?

— Viskas gerai, brangioji. Tau prisisapnavo košmaras.

Atsisėdu. Mano naktiniai kiaurai permirkę prakaitu. Krūtinėje it narvelyje draskosi ištrūkti bandantis paukštis.

— Aš palikau vienus vaikus, Riči. Kilo gaisras.

— Viskas gerai, tikrai viskas gerai.

— Ne. Aš palikau juos vienus. Išėjau į darbą. Aš juos palikau.

— Ne, ne, tu nepalikai. Girdi, Benas verkia. Paklausyk, Keite.

Tai tiesa. Iš antro aukšto atsklinda sirenų giesmė — širdį veriantis kūdikio, kuriam dygsta dantukai, raudojimas. Gaisrininkų brigada iš vienintelio nario.

21 Sekmadienis

Poilsio diena, kitaip dar žinoma kaip nesibaigiančių ruošos darbų diena. Pirmiausia išsvaidau iš šaldytuvo pasenusius pusfabrikačius. („Redi maistą“, kaip juos vadina mano svainė.) Nuo stiklo lentynų nušveičiu dumblius primenančias apnašas. Išmetu apkramtytą, senelių namais dvokiantį parmezano gabalą. Džiūgaudama atsikratau šlykščiais vištienos kepsneliais, kuriais Paula maitina mano vaikus — nugrūdu juos į patį šiukšlių maišo dugną. Mano gležniems mažyliams tinka tik ūkyje augintos vištos. Kiek kartų turiu jai sakyti?

Skalbimo mašiną pakraunu ir ištuštinu tris kartus. Dėl chroniškų nugaros skausmų (trunkančių jau pusketvirtų metų) Chuanita negali tampyti sunkių skalbinių. Į auklės pareigas suaugusiųjų drabužių skalbimas taip pat neįeina, tačiau kartais Paula šią taisyklę pažeidžia ir į skalbyklę įmeta kurį nors mano megztinį, kurį galima skalbti tik rankomis. (Vis ruošiuosi tuo pasiskųsti, bet tik įtraukiu faktą į sąrašą, pavadintą „Paulos skriaudos ir klaidos“, trečias tomas.)

Šiandien pakviečiau Kirstę su Saimonu linksmai papietauti. Pabūti su draugais labai svarbu, svarbu nepamiršti, kad žmogus ne vien darbu gyvas, reikia megzti ryšius, stiprinančius bendruomenės jausmą, ir t. t. Taip pat svarbu, kad vaikai pamatytų mamą namie, linksmą ir nerūpestingą, ugdyti šviesius vaikystės prisiminimus, kad mama jų atminty neišliktų moterimi juodais drabužiais, tik lekianti ir rėkianti, ką visiems daryti. Aš kuo puikiausiai valdau padėtį.

Ant švarios plastiko pakylos tarsi Biblija guli atversta valgių gaminimo knyga, akį džiugina tvarkingai išdėlioti ingredientai. Ypač dailus alyvų aliejaus buteliukas, perrištas Sienos šilkiniu kaspinu. Aš ryšiu Cath Kidston prijuostę su retro stiliaus gėlėmis — ironiška užuomina į šeštojo dešimtmečio namų šeimininkę, linksmas atsiribojimas nuo pasibaisėtinos namų ruošos katorgos, kurią teko iškentėti mano mamos kartos moterims. Turbūt. Dar esu numačiusi nerūpestingos savaitgalio svečius priimančios namų šeimininkės aprangą, kuria persirengsiu prieš pat jiems atvykstant: Ear l džinsai, rožinis Donna Karan kašmyro megztukas. Nuosekliai laikydamasi nurodymų, bandau iškepti salierų, porų ir pelėsinio sūrio sluoksniuotą pyragą, tik Benas nesiliauja ropštis mano kojomis kaip alpinistas į uolą, kabindamasis kaplius atstojančiais nekirptais nagais. Kiekvienąsyk, kai jį nukeliu, pasigirsta gaisrinės mašinos sirena.

Yra moterų, kurios pačios gamina sluoksniuotą tešlą, tačiau man jos primena žmones, mėgstančius seksą su visokiais įrankiais: žaviesi jų pastangomis ir technika, tačiau pačiai tai patirti nelabai norisi. Išvynioju paruoštus tešlos lakštus ir vieną patepu lydytu sviestu. Tada ant jo uždedu kitą. Tikras poilsis. Patempusi apatinę lūpą, įkiūtina Emilė:

— Kur Paula?

— Šiandien sekmadienis. Paula sekmadieniais neateina, meilute. Mamytė su Emile kartu keps skanius sausainiukus.

— Nenoriu. Noriu Paulos.

(Kai ji man taip pasakė pirmą kartą, širdį kaip iešmu perdūrė, ir to skausmo, sukelto pirmagimio išdavystės, iki šiol nepranoko joks kitas.)

— Ką gi, bet aš labai norėčiau, kad padėtum man kepti sausainiukus, brangioji. Bus smagu.

Didelių rūškanų akių žvilgsnyje matyti pastangos įvertinti motiną vaidinančios mamos darbą.

— Tėvelis sakė, kad galiu žiūrėti „Vaikiščius“.

— Gerai, gali žiūrėti „Vaikiščius“, jei prieš ateinant Kirstei su Saimonu apsirengsi žydrą suknutę.

11.47: Padėtis valdoma. Grįžtu prie recepto: „Pelėsinį sūrį ir citrinų sultis įmaišykite į šaltą bešamelio padažą.“ Kokį bešamelio padažą?

Atverčiu puslapį. „Bešamelio padažo receptą žiūrėkite 74 psl.“ Ką? Tai dabar metas apie tai pranešti? Suskamba mobilusis: skambina Rodas Taskas.

— Nelaiku paskambinau, Keite?

— Ne, viskas gerai. Ai! Benai, nedaryk taip. Atsiprašau, Rodai. Kalbėk.

— Faksuoju tau keletą smulkmenų, reikalingų rytdienos susirinkimui, Keite. Reikia, kad gerai išmanytum rezultatus, aktyvų asignavimą, atribucijas ir strategijas. Tavo sritis. Penktadienį vakare jaunasis Gajus giedojo tau ditirambus, sakė, kaip puikiai tu susitvarkai, ypač turint galvoje...

— Ką turint galvoje?

— Ak, tu pati žinai, kaip vyrukai kalbasi, susėdę valgyti kario.

Ne, nežinau. Penktadienį labai norėjau kartu su Rodu ir jo komanda nueiti į indiško maisto restoraną — jau vien tam, kad sutrukdyčiau tam šunuodegiautojui Gajui kėsintis į mano vietą, — tačiau turėjau eiti namo skaityti „Harį Poterį“.

Staiga iš orkaitės pasklinda bloga lemiantis kvapas.

— Nesijaudink, Rodai. Aš valdau padėtį. Iki rytojaus.

— Ir tu būk rami, meilute!

Atidariusi orkaitės dureles išvystu katastrofą: mano pyragas virto suakmenėjusiu mišku. Nepamesk galvos, Keite, galvok! Rėkdama nurodymus, strimgalviais puolu pro duris. Gal Ričardas galėtų aprengti Beną ir sutvarkyti virtuvę?

12.31: Grįžtu iš supermarketo. Benas aprengtas, bet virtuvė atrodo kaip Disnėjaus nufilmuota Drezdeno bombardavimo scena.

— Ričardai, atrodo, tavęs prašiau sutvarkyti?

Jis nustebęs pakelia akis nuo laikraščio:

— Bet aš juk tvarkiau. Jau beveik visus kompaktus sudėliojau abėcėlės tvarka.

Paspiriu po sofa medinio traukinuko bėgius, kitus žaislus sumetu į sandėliuką ir užremiu jo duris rūbų džiovinimo stovu. Pelėsinio sūrio degėsio vietoje pastatau špinatų apkepą iš Marks & Spencer. Liko pagaminti salotų padažą. Dailusis alyvų aliejaus buteliukas kietai užkimštas raudona derva užlietu kamščiu. Bandau jį ištraukti kamščiatraukiu, tačiau atsilupę raudoni žvyneliai pabyra į salotų dubenį. Bandau traukti kamštį dantimis. Nieko neišeina. Bjaurybė prakeiktas. Puolu jį aštriu peiliu. Peilis nuslysta ir įsirėžia man į ranką. Panašu į girto nelaimėlio bandymą nusižudyti. Knisu vaistinėlės stalčių. Randu vienintelį vaikiško pleistro lapelį Mister Bump. Dumiu aukštyn persirengti linksmos šeimininkės drabužiais. Įsibruku į naujus džinsus, bet rožinio Donna Karan megztuko niekur nematyti. Kodėl šiuose namuose nieko negalima rasti?

12.58: Surandu megztinį. Paula jį nugrūdo į patį spintelės galą ir tai nenuostabu. Megztinis aiškiai skalbtas su vaikų rūbeliais. Jis tiek susitraukęs, kad tiktų nebent pelytei Tomazinai arba Elei Makbyl. Nukurnėjusi žemyn randu Beną, kemšantį sūrio likučius į vaizdajuosčių leistuvo plyšį. Emilė klykia, nes užsikirto jos „Vaikiščiai“. Ričardo nė kvapo. Nuaidi durų skambutis.