Эллисон Пирсон - Ir kaip ji viską suspėja

Giliai įkvepiu oro, tačiau laiku susilaikau:

— Man viskas gerai.

Prieš Debrai padedant ragelį, dar susitariame vėl drauge papietauti, nors abi žinome, kad vis tiek nieko neišeis. Vis dėlto darbo kalendoriuje pasižymiu jos vardą ir apvedžioju jį idiotiškai išsiviepusios marmūzės piešinėliu, kokius Deb 1983 metais piešdavo prie Josifo Stalino vardo mūsų bendruose Europos istorijos konspektuose. (Viena iš mūsų eidavo į paskaitą, o kita gaudavo ilgiau pamiegoti.)

Kiek kainuoja, kai tenka mokėti kitai moteriai, kad ji būtų tavo vaikų motina? Ar kas nors paskaičiavo? Kalbu ne apie pinigus. Pinigų, žinoma, baisiai daug, bet kaip visa kita?

Ketvirtadienis, 4.05 ryto: Emilė mane pažadina ir praneša, kad negali užmigti. Dabar nemiegame abi. Pridedu ranką prie jos kaktos, tačiau dukrytė neserga, ji įsiaudrinusi prieš kelionę į Paryžiaus Disneilendą, kur išvyksime šiandien, jei tik suspėsiu atlikti visus savo darbus. Pamatyti Disneilendą mano dukra nekantrauja nuo tada, kai sužinojo, kad jos mėgstamiausių vaizdajuosčių pabaigoje rodoma Miegančiosios gražuolės pilis tikrai egzistuoja.

Dabar ji įsiropščia pas mane į lovą ir šnabžda:

— Ar pelytė Minė žinos mano vardą, mamyte?

Sakau, kad būtinai žinos, ir mano dukra užmiega įsiraususi į mano nugaros apačią, kaip kengūriukas į sterblę, o man miegai visai išsilakstė. Guliu ir stengiuosi prisiminti viską, ką reikia pasiimti kelionei: pasai, bilietai, lietpalčiai (be abejo, lis, juk atostogos), dėlionės / spalvotos kreidutės / popierius, jei kartais įstrigtume Lamanšo tunelyje, džiovinti abrikosai maistingam užkandžiui, želė saldainiukai kyšiui, šokoladukai visiškoms katastrofoms.

Ar tik ne ponia Penkherst33 yra pasakiusi, kad moterys turi liautis buvusios vyrų tarnaitėmis? Ką gi, mes stengėmės, Emelina, ir dar kaip stengėmės. Dabar moterys dirba tą patį, ką vyrai, ir ne prasčiau susitvarko. Tačiau visą laiką jų galvose pilna nė akimirkai nepasitraukiančios informacijos. Sakyčiau, dirbančios motinos galva panaši į Getviko oro uostą. Vaikų ligos (skiepyti ar ne?), skaitymo programos, batukų dydžiai, daiktų krovimas prieš atostogas, vaikų priežiūros rūpesčiai, kai abu tėvai dirba, o aukles kartais tenka tiesiog išburti, — viskas skrieja ratu ir laukia nurodymų iš skrydžių valdymo centro. Jei moterys neužtikrintų saugaus nusileidimo, pasaulį ištiktų katastrofa — argi ne?

12.27: Balandžio patelė padėjo du kiaušinėlius. Jie pailgi, stebėtinai balti, su vos pastebimu melsvu atspalviu. Atrodo, juos pasikeisdami peri mama ir tėtis. Žiūriu į juos ir galvoju, kad panašiai mes su Ričių pakaitomis būname prie vaikų, kai kuris nors suserga.

Šiandien turiu spėti parašyti ataskaitas keturiems klientams, parduoti galybę akcijų (akcijoms biržose krintant, bendrovės politika yra turėti daugiau grynųjų pinigų) ir Thornton’s nupirkti pulkelį šokoladinių ančiukų. Be to, mudvi su Momo ruošiamės dar vienos etinės sąskaitos Italijoje pristatymui. Iš Džeko šįryt žinių negavau, todėl labai laukiu viršutiniame dešiniajame monitoriaus kampe pasirodančio vokelio, kuris praneš man, kad jis kažkur apie mane galvoja, kaip ir aš apie jį.

(Kaip aš gyvenau anksčiau? Kol nelaukiau jo žinučių? Dabar visą laiką laukiu. Arba laukiu, arba skaitau naujausią laišką, arba kuriu atsakymą; bet laukiu nuolatos. Gyvenimas virto nuolatiniu laukimu. Nekantrumas nenumaldomas kaip alkis. Įsmeigusi akis į ekraną, stengiuosi prisišaukti jo žodžius, jį prakalbinti.)

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Džekai, kur dingai?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

KĄ GALVOJI?! Prabilk, po galais!!

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Ar aš ką ne taip pasakiau?

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Ei!

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Ką tokio tu galėtum veikti, kas būtų svarbiau už žinutę man?!

xxxxxxxxxxxx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Aš — vergas, laukiantis eilės

Būt pildytoju norų tavo nuolankiuoju,

Bevertis mano laikas auksu suspindės

Aukojamas prie tavo kojų.

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Na gerai, tau atleista. Gražu. Bilo Geitspyro sonetas, teisybė? Bet susitarkim aiškiai: jei dar kartą taip ilgai neatsiliepsi, BUS BLOGAI. Tiesą sakant, GALAS. Pažadu. xxxxx

Nuo ko: Džeko Eibelhamerio

Kam: Keitei Redi

Pastebėjau, kad Bilas Geitspyras turi programinės įrangos visiems gyvenimo atvejams. O kalbant apie tave, Katerina, tai man jau ir taip GALAS. Jei mane nugalabijus į laidotuves asmeniškai atvyks manoji sąskaitos valdytoja, tiek to — mirsiu kaip tikras vyras.

Žinojau, kad su vaikais ruošiesi vykti į Disneilendą, tad pagalvojau, kad būsi iki ausų įklimpus į kelionės rūpesčius ir nenorėsi, kad su savo žnt trukdyčiau. Stengiuosi galvoti, kad tu be manęs laiminga, neleisdamas sau dėl to pasijusti nelaimingu.

Pavydžios mano mintys tik mintim ir lieka —

Neklausiu kur tu, rūpesčiai kokie tavi

Galvot liūdnasis vergas jau nenori apie nieką,

Vien apie tave ir tuos, kam laimę daliji.

Tu taip gražiai rašai apie savo vaikus — kaip Emilė skaito, kaip Benas bando su tavim kalbėtis, — kad aiškiai matyti, jog esi puiki mama. Ir taip viską pastebi. Mano mama nedirbo, su draugais lošė bridžą ir gėrė degtinės martinį. Per dieną būdavo namie, tačiau mes visi trys jos nė nematydavome. Todėl neromantizuok nedirbančių motinų — vaikus galima suluošinti ir būnant su jais, ir nebūnant.

Žinai, tu gyveni mano galvoje ir dėl to esi lengvai nešiojama. Pastebėjau, kad nuolat kalbu su tavim. Blogiausia, kad imu manyti, jog tu mane girdi.

Džekas xxxxx

Nuo ko: Keitės Redi

Kam: Džekui Eibelhameriui

Aš tave girdžiu.

23 Velykos

Sekmadienis, priešpiečiai Rupūžės rūmų34 restorane Disneilende.

Aukštas tamsiaplaukis nepažįstamasis karštai apkabina mane ir pabučiuoja prancūzišku bučiniu. Deja, jis vardu Kliunkis ir yra vienas iš septynių Snieguolės nykštukų. Emilė niekaip negali atsigauti nuo sukrėtimo susitikus su mėgstamiausiais animacinių filmukų herojais, tad droviai slapstosi už mamos kojų ir nenori pasisveikinti.

Po minutės į restoraną įžengia Paula, virpėdama iš pasipiktinimo kaip užgautas gongas. Ji „sutiko“ mus lydėti į Eurodisneilendą beveik taip pat, kaip britai „sutiko“ grąžinti Indiją. Aiškiai matau, kad laikina jos teikiama pagalba nė iš tolo neprilygsta būsimiems nemalonumams. Be paliovos jaučiu poreikį atsiprašinėti už dalykus, kurių nepadariau. Atsiprašau, kad praėjusią naktį visus pažadino Beno knarkimas, atsiprašau, kad taip vangiai dirba viešbučio patarnautojai, atsiprašau, kad prancūzai nekalba angliškai. Ak, dar pamiršau atsiprašyti už tai, kad lyja. Dėl šito tai aš tikrai labai atsiprašau.

Paula atsilošia kėdėje ir patenkinta stebi mano motinišką darbą tarsi vairavimo instruktorius, iš anksto matantis būsimą pasipūtusio visažinio mokinio nuopuolį.

Penkiolika minučių prastovėję eilėje prie pietų Rupūžės rūmuose, — pilnuose padirbtų gotiškų baidyklių iš pilko polistirolo, — pagaliau pasiekiame prekystalį; Paula sau, Benui ir Emilei užsako džiūvėsėliuose apvoliotus vištienos kepsnelius. Neabejoju, kad iš tiesų tai džiūvėsėliuose apkepti gryni antibiotikai, todėl nutariu paprieštarauti. Sakau, kad būtų geriau vaikams paimti apkepo su įdaru, nes jis gal bus pagamintas iš ūkyje, o ne mėgintuvėlyje išaugintų produktų.